2015 m. birželio 19 d. pranešimas VIR

Dėl karinių konfliktų ir humanitarinių krizių Artimuosiuose Rytuose ir Rytų Ukrainoje pabėgėlių srautai nemažėja ir tai yra didelis iššūkis visai Europai. Sprendžiant pabėgėlių priėmimo ir integracijos problemas pirmiausia galime pasiremti Turkijos, kuri turi gilią patirtį šioje srityje, patirtimi. Ką tik grįžau iš šios valstybės, kur kaip Seimo delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje (ETPA) pirmininkė kartu su visa aukšto rango ETPA delegacija lankiausi trijose pabėgėlių stovyklose, esančiose pasienyje su Sirija.

Iš kaimyninės Sirijos pabėgėliai daugiausia ir plūsta į Turkiją, kuri jau priėmė 1,7 mln. sirų pabėgėlių. 250 tūkst. iš jų gyvena pabėgėlių stovyklose, o likusieji turi laikinojo pabėgėlio statusą. Jį turintys pabėgėliai gali dirbti tam tikrus darbus, turėti sveikatos apsaugą, naudotis švietimo paslaugomis ir t. t.

Konteinerinėje pabėgėlių stovykloje, kurioje teko lankytis, viskas yra įrengta gana neblogai: jie turi tvarkingai įrengtas gyvenamąsias patalpas, elektrą, televizorius, stovyklos teritorijoje veikia vaikų darželiai, mokyklos ir t. t. Laikinojo sulaikymo stovyklose sąlygos yra prastesnės, tačiau ir ten žmonės bent jau turi stogą virš galvos.

Turkija nuo 2011 metų pabėgėliams priimti ir integruoti jau išleido 5,7 mlrd. JAV dolerių. Turkijos vyriausybė nuogąstauja, jog nemažėjant pabėgėlių srautui Turkijos visuomenėje kyla tam tikra nepasitenkinimo banga. Pabėgėliams stengiantis išsinuomoti būstą padidėjusi paklausa didina nuomos kainas, o pigesnė pabėgėlių darbo jėga mažina vietinės darbo jėgos patrauklumą. Manoma, kad būtent dėl šios priežasties po aštuonių metų valdymo Turkijos AK partija neseniai vykusiose parlamento rinkimuose nebelaimėjo absoliučios daugumos.

Pabėgėlių skaičiai iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Egipto tebeišlieka milžiniški. Tačiau už kiekvieno statistinio skaičiaus slypi dar ir konkretaus žmogaus likimas. Pabėgėlių stovykloje teko bendrauti su puikiai angliškai kalbančia moterimi (tarp pabėgėlių apstu gerą išsilavinimą turinčių žmonių), kurios dukterį jos akyse užmušė ISIS, o dėl patirto šoko kita dukra išprotėjo... Daugelis panašių pabėgėlių gyvenimo istorijų smarkiai sukrečia.

Tarp Europos valstybių šiuo metu Italija yra priėmusi 46,5 tūkst., Graikija – 42 tūkst., Ispanija – 920, Malta – 91 pabėgėlį, kurių dauguma – iš Sirijos.

Tačiau besitęsiant krizinei situacijai ES vietoje bandymo pakreipti pabėgėlių srautus į Europos valstybes galėtų skirti didesnį finansavimą Turkijai spręsti šią problemą. Iki šiol Turkijos vyriausybė iš užsienio donorų (ES, Jungtinių Tautų) yra gavusi tik 300 mln. JAV dolerių paramos. Turkai turi didelę patirtį darbo su pabėgėliais srityje, todėl galėtų priimti didesnius pabėgėlių srautus, jei tik turėtų pakankamą finansavimą. Ir patys pabėgėliai, įsikurdami Turkijoje prie Sirijos sienos, t. y., šalia savo namų, arabiškos kultūros šalyje, jaustųsi kur kas geriau nei kur nors kitur.

Turkija, įgyvendindama Sirijos pabėgėlių integraciją į savo visuomenę, taip pat atlieka ir efektyvią antiteroristinę politiką. Mokydama sirus, ypač jaunus, turkų kalbos, suteikdama jiems išsilavinimo ir įsidarbinimo galimybes Turkijos valstybė laimi jų lojalumą ir mažina galimybes, kad gyvenimu nusivylę jauni sirai papildys „Islamo valstybės“ gretas.

Italijos parlamento pirmininkė neseniai pasakė, kad Viduržiemio jūra tapo kapinėmis – ir tai yra paminklas europiečių egoizmui. Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie pabėgėlius, akcentavo, kad pasaulyje vyksta abejingumo globalizacija.

Vertinant dabartinius pabėgėlių srautus, 200 asmenų, kuriuos yra pasiruošusi priimti Lietuva tėra lašas jūroje. Manau, jog mūsų valstybės atveju – geriausia būtų priimti ukrainiečius iš Rytų Ukrainos, kurie Lietuvoje paprastai yra vadinami pabėgėliais, tačiau dėl itin sudėtingos Ukrainos konflikto situacijos neturi oficialaus pabėgėlio statuso. Jiems Lietuva būtų artimesnė valstybė tiek kultūriškai, tiek geografiškai. Pavyzdžiui, Lenkija šiuo metu jau yra priėmusi apie 90 tūkst. ukrainiečių, kurie pirmiausia yra darbo jėga, tačiau taip pat ir realiai prieglobstį šioje valstybėje radę žmonės.

Dėl to manau, jog Lietuvos vadovai Europos Taryboje turėtų akcentuoti būtent šią nuomonę dėl pabėgėlių iš rytinės Ukrainos priėmimo į mūsų šalį. Pabėgėliams iš arabų valstybių, mano manymu, visgi priimtiniau būtų pasilikti gyventi Turkijoje ar artimesnės islamiškos kultūros valstybėse, kurios jau turi patirtį darbo su pabėgėliais srityje, taip pat sudaro paprastesnes sąlygas socialinei integracijai.

Seimo delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje pirmininkė

Birutė Vėsaitė

Tel. (8 5) 239 6615