2016 m. gruodžio 15 d. pranešimas žiniasklaidai

Jūsų Ekscelencija Prezidente, Seimo Pirmininke, Konstitucinio Teismo pirmininke, Ambasadoriai, Seimo nariai, gerbiami svečiai,

Šiandien stoviu šioje tribūnoje todėl, kad turiu labai didelę aistrą istorijai ir politinei filosofijai. Visomis išgalėmis stengiuosi ištaisyti istorinę skriaudą – priminti apie nepelnytai užmirštą, sąmoningai nuo istorijos pjedestalo nušalintą Lietuvos didįjį demokratą – daktarą Kazį Grinių.

Smetonos režimas cenzūros būdu aktyviai trynė Lietuvos demokratijos aukso amžiaus pėdsaką, kaip būtų galima pavadinti K. Griniaus laikų Lietuvą, ir todėl mūsų sąmonėje įskiepyta tik Smetonos Lietuva. Sovietų pseudoistorikai padėjo K. Grinių ištrinti galutinai, nes, kaip žinia, pavojingiausias bolševiko priešas – ne buožė, ne monarchistas ir ne tautininkas, o kairysis demokratas. Stalinas tokius šalino negailestingai ir pirmiausia.

Tautinio atgimimo šauklys, Vinco Kudirkos bendražygis, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos ideologijos pagrindo kūrėjas, Gydytojas, Gamtininkas, Publicistas, Seimo narys, Premjeras, Prezidentas Kazys Grinius.

Kai pagalvoju, juokinga ir simboliška net tai, kad Vilniaus centre yra trys gatvės – Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio ir Kazio Griniaus. K.Griniaus gatvė – pati trumpiausia – toks mažas skersgatvis prie „Pramogų banko“ rampos vieno pastato, A. Stulginskio – ilgesnė, o A. Smetonos – iš jų visų trijų ilgiausia. Tai labai simboliška – kaip apie žmogaus reikšmingumą mąstė žmonės, suteikę gatvėms pavadinimus.

K. Griniaus politinės pažiūros aktualios ir šiandien. Tai visų pirma tautos laisvė ir demokratija. Dėl šių vertybių K. Griniui teko kovoti vidaus ir išorės kovas, tuo metu Lietuvoje buvo kitokių valstybės raidos vizijų, vyko karas, o vėliau įvyko diktatūrą įtvirtinęs perversmas.

Bet K. Grinius ir po perversmo pabrėžė nuomonių įvairovės ir politinio pliuralizmo svarbą, kritikavo ir tendencingais vadino tuos, kurie neigiamai kalbėjo apie „visuomenės srovinį susiskaidymą“. „Politiškai nesusiskaidžiusi visuomenė gali būti tik diktatūriniuose kraštuose“ – kalbėjo Prezidentas.

Taigi konfliktas, diskusija, skirtingų interesų artikuliavimas, susipriešinimas, žodžių karas, jei norite, yra norma. Bijau, kad Lietuvoje vis dar pasitaiko istorikų, politikų, kurie kalba apie vienybę per dažnai ir per siaurai. K. Grinius tam būtų nepritaręs.

Manau, kad verslo asociacijų ir profsąjungų pasiūlyta Nacionalinio susitarimo idėja taip pat turi remtis ne tariama vienybe, o kompromisų tarp skirtingų interesų paieška. Būtent todėl kalbame apie mainus – darbo santykių liberalizavimas mainais į atlyginimų didinimą.

Atskiro paminėjimo verta K. Griniaus drąsa ir tai, kad jis paskelbtas Pasaulio tautų teisuoliu kartu su Belgijos ir Rumunijos karalienėmis.

1926 m., K. Grinių išrinkus Prezidentu, Lietuvoje panaikinta karo padėtis ir cenzūra, atkurta žodžio, asmens, sąžinės ir spaudos laisvė, praplėstos asmens ir piliečio teisės. Būtent tokių žmonių kaip K. Grinius dėka pirmieji šiandien galiojančios Konstitucijos puslapiai yra tokie aiškūs ir nedviprasmiški.

Džiugu, kad apie K. Griniaus asmenybę, istorinį vaidmenį, šiai metais buvo kalbėta daugiau. Visi sutariam, kad jis demokratas ir patriotas. Tačiau daugelyje diskusijų aš pasigedau svarbaus dalyko – jo ideologinės ir ypač ekonominių vertybių darbotvarkės. Apie ją kalbama visada puse lūpų, tarsi atsiprašant, kad jis, matote, buvo kairysis. Suprantu, kad sovietinė priespauda vis dar verčia mus negatyviai vertinti kairės ideologiją, tačiau tai negali tęstis amžinai.

Ekonominės politikos filosofija Lietuvoje remiasi smarkiai individualizuota rinkos filosofija. Būtent todėl gimsta nesubalansuotas Darbo santykių reguliavimas, bandoma riboti savivaldos ekonominę laisvę vykdyti ūkinę veiklą, privatizacija pateikiama kaip panacėja, o pajamų nelygybė auga kartu su BVP.

Manau, kad K. Grinius norėtų, kad Seime apie ekonomiką kalbėtume ne tik profesionaliai, bet ir vertybiškai.

Gilus psichologinis žmonių socialinio teisingumo poreikis, lygybė, teisingas pajamų perskirstymas, kolektyvinio veikimo potencialas, pasaulio žmonių solidarumo vertybė, laimės ekonomikos teorija – šie politinės minties produktai yra susiję su pasaulėžiūra, kurią gynė  K. Grinius.

K. Griniaus politinės filosofijos palikimas itin aiškus ir politikos priemonių pavyzdžiais: tai neturtingųjų interesų atstovavimas, aktyvus valstybės ir savivaldos vaidmuo ekonomikoje, kooperacijos ir profsąjunginio judėjimo skatinimas, reali finansiškai įgalinta savivalda, kaimo gyvybingumas, pagarba moterų teisėms ir mažumoms, prioritetas švietimo politikai, žmogaus ir gamtos darna, sveikos gyvensenos skatinimas. Šios nuostatos nesensta epochų kaitoje, ypač šiandien, po finansų krizės, įgydamos naują aktualumą. Kaip sako žinomas JAV ekonomistas, Robertas Šileris (Robert Shiller) – šiandien didvyriai yra sąžiningi ir atsakingi ekonomikos reguliuotojai.

Būdamas Prezidentu, K. Grinius nesinaudojo tarnybiniu transportu, į kaimą svečiuotis važiuodavo pakeleivingomis mašinomis, o giminaičių klausiamas, negi nėra kam Prezidento atvežti, sakydavo, kad Lietuvoje žmonės pernelyg vargingai gyvena.

K. Grinius buvo privalomojo valstybinio sveikatos ir socialinio draudimo šalininkas, progresinių mokesčių, socialinės rūpybos įstatymų ir nemokamo mokslo šalininkas. Kaip ir pareigas pradėjęs eiti ministras Aurelijus Veryga, K. Grinius teigė, jog daugelis ligų Lietuvoje turi socialines priežastis, kurias pašalintų tinkama socialinė politika ir švietimas, pats vykdė ir skatino sėkmingą ligų profilaktiką.

Džiugu, kad neseniai patvirtinta Darnios Lietuvos Vyriausybės programa bent iš dalies remiasi Prezidento K. Griniaus politine mintimi.

Ačiū