2016 m. gruodžio 15 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos (aut. O. Posaškova) nuotr.

Gerbiamas Seimo Pirmininke, Jūsų Ekscelencija Prezidente, Seimo ir Vyriausybės nariai, svečiai!

Visiems gerai yra žinoma, kad išplitęs yra posakis „Historia est Magistra Vitae“, arba „Istorija yra gyvenimo mokytoja“. K. Griniaus jubiliejiniai metai – šių metų inspiruotuose renginiuose buvo kalbama apie K. Grinių kaip žmogų, politiką, Prezidentą, aiškinamasi, kuo jis yra svarbus – mums dabar dar kartą parodė, kad šis posakis kaip niekada tebėra aktualus. Taip jau sutapo, kad šiais metais Europos Sąjunga, o kartu Lietuva, kaip viena iš jos narių, susidūrė su reiškiniais, kurie fiksuoja, gal ir drąsiai bus pasakyta, totalitarią krizę: breksitas, vietos savivaldos ir valstybės masto rinkimai į atstovaujančias institucijas daugelyje Europos šalių, užmegztos diskusijos dėl niūrių Europos Sąjungos perspektyvų ir panašiai. Šie reiškiniai rodo, kad tarp Europos Sąjungos valstybių piliečių vis labiau įsigali organinės visuomenės projekcija, kuri iš esmės veda į bendrų Europos Sąjungos interesų dezintegraciją, susiskaidymą pagal savus visuomenių interesus, vis dažniau jų nederinant, o juos priešpastatant, netgi siekiant primesti stipresniojo interesą silpnesniajam, o kartais ir šantažuojant. Čia man, kaip istorikui, derėtų atsiprašyti pirmiausia politikų ir politologų, kad lendu ne į savo daržą, jeigu taip galima pasakyti. Tą ir darau – atsiprašau, atkreipdamas dėmesį, kad kalbėsiu apie K. Grinių, jo santykį su laikmečiu ir to laikmečio pagimdytu visuomenės modeliu, modeliu, pagal kurį po įvairių transformacijų, tiesa, nekeičiant jo esmės, funkcionuoja ir mūsų Lietuvos bei Europos Sąjungos visuomenės.

Taigi, į ką galima atkreipti dėmesį ir ko galima būtų pasimokyti iš K. Griniaus, aiškinantis mūsų laikmečiu kylančias problemas? Istoriografijoje yra įsitvirtinusi nuomonė, kad XIX ir XX a. pradžioje Lietuvos visuomenė kartu su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalių visuomenėmis žengė iš senojo į naująjį modelį, paremtą industrinės visuomenės taisyklėmis bei demokratiniais saviorganizacijos principais: šeima buvo atskiriama nuo giminės, namai – nuo ekonomikos, asmuo – nuo luomo. Kaip tik tuomet didėjo žmonių mobilumas, visuomenės viduje buvo skatinama skirtumų niveliacija, o išorėje pabrėžiami skirtumai nuo kitų visuomenių. Taip buvo konstruojama nauja visuomenės tapatybė, tačiau drauge imtasi kurti iš esmės visiškai naują politinės savitvarkos viziją. Būtina pažymėti, kad čia besąlygiškai, nepaisant skirtingų idėjinių ir politinių platformų, pirmenybė buvo teikiama demokratiniams principams.

Kaip yra pasakęs mąstytojas I. Berlinas, visa demokratinė mintis, akcentuojanti lygiateisiškumą visuomenėje, yra labai palanki ir patogi tautinių konceptų plėtotei, nes ten pirmiausia ir kalbama apie tautinės visuomenės narių lygybę, lygias pareigas tokio socialinio organizmo kaip tauta atžvilgiu. Dėl to pirmiausia Vidurio ir Rytų Europoje dažnai tautinių sąjūdžių inspiruotuose politiniuose diskursuose, kita vertus, ir senosiose Europos šalių modernėjančiose visuomenėse buvo operuojama demokratine retorika, akcentuojamos demokratinės vertybės. Anot I. Berlino, pastarosios ypač būdavo traktuojamos kaip lygiavertės labiausiai ten, kur tikri ar įsivaizduojami tautiniai interesai buvo pažeisti. Tokiomis sąlygomis tautiniai sąjūdžiai implikavo organiškos, t. y. tautinės, visuomenės santvarkos modelio įtvirtinimą veiklos programose. Pagal šį modelį visi individai yra įtraukiami į vientisą organišką, pirmučiausia etniniu pagrindu besiorganizuojančią bendruomenę.

Tačiau XX a. pradžios lietuvių visuomenė, neturinti valstybės, dėl mums gerai žinomų priežasčių daug sunkiau nei lenkai, kaimyniniai lenkai, beatsekanti savo sąsajas su istoriniu valstybingumu, negatyviai veikiama Rusijos imperinių interesų sklaidos, nuosekliai linko į tokį modelį. Tokio modelio dominavimas pirmiausia atsispindi viename iš pirmųjų Tautinio sąjūdžio aplinkoje gimusių dokumentų – 1902 metų Lietuvių demokratų partijos programos projekte. Ten skelbiama: „Tardami „Lietuvą – lietuviams“, mes trokštame išgauti mūsų tautai tokią politišką tvarką, kuriai esant lietuviai galėtų patys save valdyti nepriklausydami svetimiesiems, o kultūriškai jų ūgis nebūtų trukdomas svetimtaučių.“

Visi gyvenimo klausimai programoje aptariami išskirtinai per lietuvių etninės grupės interesų prizmę, nepaisant to, kad šalia egzistavo ir kitos – lenkų, baltarusių, žydų. Ši nuostata Lietuvių tautiniame sąjūdyje kurį laiką buvo vyraujanti, o kaip viena iš pagrindinių liko iki pat valstybės sukūrimo 1918 metais. Jai atstovauja tokios asmenybės kaip V. Kudirka, J. Basanavičius, P. Vileišis, A. Smetona, aišku, išvardytume ir daug kitų. Visiems jiems tautos ir visuomenės terminai buvo sinonimiški. Kaip atsvara jiems istoriografijoje minimos F. Bortkevičienės, K. Griniaus, iš dalies A. Rimkaus, J. Vileišio, J. Šaulio pavardės, jiems visuomenės priekyje buvo asmuo (individas). Jų lūpomis po 1925 metų vis dažniau nuskambėdavo spaudoje liberalistinis principas – „kad kiekvienas žmogus yra sau tikslas, kad kiekvieno asmens žmogiškoji vertė yra vienoda“. Tai yra vis dažniau buvo akcentuojamos ir šiuo metu taip aukštai mūsų vertinamos asmens (individo) teisės, žodžio, spaudos, susirinkimo laisvė, pabrėžiant jų kaip žmogaus, o ne visuomenės interesą.

Beje, individo samprata pirmiausia buvo siejama su apsišvietusiu ir taip pajėgiu būti visuomeniškai sąmoningu žmogumi. Individo interesų derinimas su visuomene vis dažniau buvo numatomas per valstybines institucijas (parlamentą, vietinę savivaldą). Taigi taip, mano nuomone, buvo tolstama nuo organiškos (tautinės) visuomenės modelio ir linkstama prie vis labiau pritaikomo pilietinės visuomenės sandaros modelio.

Šiame procese svarbus vaidmuo teko K. Griniui. Bene ryškiausiai šį teiginį patvirtina 1906 metų kovo mėnesį pasirodžiusi naujos Lietuvos demokratų partijos programa. Jos autorystė priklauso K. Griniui, o pagrindinio teksto redaktoriumi buvo labai jam artimas žmogus, kitas demokratas P. Višinskis. Pažymėtina, kad šiame tekste dingsta, jeigu taip galima pasakyti, tezė „Lietuva – lietuviams“. Partijos pavadinime vietoj „lietuvių“ atsirado, kaip čia ir pastebėjote, „Lietuvos demokratų partija“. Lietuvos – pabrėžiant atstovavimą visos Lietuvos gyventojų interesams. Taigi programos tekste formuluojama lietuvių politinės (pilietinės) tautos, Lietuvos valstybingumo koncepcija, kuri jau rėmėsi ne vien tautiniu, o ir pilietiniu principu. Čia kaip tik K. Grinius į projektuojamą lietuvių politinę (pilietinę) tautą įtraukė visus teritorijos gyventojus, nepriklausomai nuo jų etnografinių, kultūrinių, tautinių ir kalbos skirtumų.

Šios programos III skyrius (pavadinimas „Lietuvos ir visos viešpatijos gyventojų teisės“) pirmu punktu skelbė (cituoju): „Visi Lietuvos ir visos viešpatijos gyventojai lygūs prieš įstatymus. Visokios gyventojų nelygybės dėlei tautybės, tikėjimo, kilties pasinaikina.“ Beje, greta pažymėta ir teisė į mokslą, teisė spręsti, ką rinkti, rinkti ir būti renkamam į Seimą ar savivaldos organus, inicijuoti ir dalyvauti referendumuose. O šios programos X skyriaus 1 punktas įsakmiai nurodė: „Autonomiškoje Lietuvoje Vyriausybės įstaigos oficiališkai kalba lietuviškai. Vietose su svetimtautiškais gyventojais kartu su lietuviška vartojama ir kitokia vietinė kalba (baltarusiška, lenkiška, žydiška ir kitos).“

Kad K. Grinius jau savo veiklos praktikoje laikėsi šioje programoje fiksuoto pilietinio Lietuvos visuomenės principo, liudija jo požiūris į to meto lietuvių tautiniam judėjimui nelabai savą, jeigu taip galima pasakyti, tokį socialinį sluoksnį kaip bajorija. 1912 metais „Lietuvos žiniose“ jis rašė: „Negalima reikalauti nuo jų, kad imtų ir permainytų savo prigimtą lenkišką kalbą į lietuvišką ir dar jaunu laiku. Vienok galime ir turime reikalauti nuo tokių lenkiškai kalbančių, kad jie pirmiausia saviems dievams tarnautų, ne Varšuvos, ne Krokuvos, bet Lietuvos reikalais užsiimtų.“ Beje, čia K. Grinius prisistatė kaip klasikinės demokratijos šalininkas. Pažymėtina, kad jis klasikinės demokratijos principų nuosekliai laikėsi ir savo politinėje praktikoje nuo 1918 metų, būdamas Seimo nariu, Vyriausybės pirmininku, Prezidentu. Kitas reikalas, kad klasikinė demokratija save, kaip istoriografijoje dažnai yra vartojamas terminas, diskreditavo 3-iajame ir 4-ajame dešimtmetyje, kai tokia demokratija kaip liberalizmas, pagrindine ideologija teigusi humanizmo, tolerancijos, sąžinės, laisvės principus, demokratinės valstybės idėją, kaip neginčijamą vertybę iškėlusi individo, asmens laisvę, valstybę pajungusi individo interesų tenkinimui, ir Europoje, ir to meto Lietuvoje buvo kritikuojama. Todėl buvo atsisakoma demokratijos, parlamentarizmo, remiantis nacionalizmo ideologija dažnai buvo praktikuojamas autoritarizmas, kuris aukojo individo asmens interesą tautai bei su ja susitapatinančiai valstybei. Lietuva nebuvo išimtis. Nuo 1926 metų gruodžio tautos išlikimo vardu parlamentinė demokratija buvo paaukota lietuviškam autoritarizmo variantui. Anot Mykolo Romerio: „Tuomet klasikinė demokratija tampa nacionaldemokratija, o prigimtinės žmogaus teisės – prigimtinėmis nacionalinės tautos teisėmis. Nacionaldemokratija – nacionalizmo ir klasikinės demokratijos evoliucijos rezultatas (pabrėžiu, evoliucijos), demokratinio individualizmo visuomenėje aiškinančio, kaip lygių individų visumos vietą užima kolektyvai, t. y. nacionaliniai dariniai, kurie nėra tarpusavyje lygūs. Greta viešpataujančios tautos, kaip valstybės suverenios šeimininkės, egzistuoja tautinės mažumos, kaip teritorinio darinio įnamiai, turintys atsiminti, kad valstybės funkcija tarnauja ne jų tikslams“. Manau, kad ši situacija nesuteikia progos suabejoti K. Griniaus demokratiniais principais, nes jis kritiškai buvo nusistatęs autoritarizmo atžvilgiu, o žinia, kad demokratinių principų neatsisakė, buvo prieš tokių principų panaudojimą visuomenės manipuliacijai, o ir pilietinės visuomenės projekcijos nepametė iki pat savo mirties.

Pasisakymo pabaigoje noriu atkreipti dėmesį, kad 1918–1940 metais vykęs Lietuvos visuomenės įpilietinimas ir įsipilietinimas pirmiausia kaip tautinės visuomenės buvo inspiruotas demokratiškos 1922 metų Lietuvos Konstitucijos tokiu punktu kaip valstybės konstitucinė struktūra, žmogaus teisės ir laisvės, tautinių mažumų statusas ir jų teisinės padėties apibrėžimas, lyčių lygiateisiškumas. Visi tie punktai savo pagrindine raide gali būti ir, be jokios abejonės, siejami su K. Griniaus vardu, nes jis dalyvavo aptariant šitą Konstituciją, jis teikė siūlymus. Modernios Lietuvos sampratos bei politinio gyvenimo principus ir modelius nusako ir Lietuvos parlamentarizmo europietiškoji dimensija, nes visiems gerai žinoma, kad Vakarų politinės civilizacijos kasdienybėje valstybė yra visuomenės kūrinys. Tuo pat metu ji yra svarbiausia visuomenės korporacija, tai yra visuomenės dalis. Kita vertus, visuomenė siauresne ir griežtesne prasme tai ne visa bendruomenė ir tikrai ne liaudis arba liaudies masės. Visuomene laikytinas tik sąmoningas, apsišvietęs, organizuotas, solidarus, gebantis suvokti bendruosius interesus ir juos pakylėti virš asmeniškų gyventojų sluoksnis. Kaip tik tai yra pastebėjęs ir K. Grinius jau po 1926 metų. Manau, kad įsigilinimas į K. Griniaus vertybines orientacijas ir atidesnis žvilgsnis į jo visuomeninę politinę elgseną gali mums padėti Lietuvoje ir Europos Sąjungos valstybėse atgimstančios organiškos, tautinės valstybės modelio pagrindu organizuotų bendruomenių sugyvenimo formulės paieškų sėkmei. Ačiū už dėmesį.