2017 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiami Seimo ir Vyriausybės nariai, tremtiniai, politiniai kaliniai, jų artimieji, visi mieli šio renginio dalyviai!

Prieš man pradedant kalbėti, noriu atkreipti jūsų dėmesį – už manęs matysite vaizdus iš praeitų metų ekspedicijos Igarkoje, iš kurios 1989 metais buvo parvežti mūsų kraštiečiai, iš kurios pas mus yra atvykusi V. Braškytė, tremtinio dukra, kuri pirmą kartą lankosi Lietuvoje. Be galo didžiuojuosi mūsų ekspedicijos dalyviais, kurie patys susidėjo pinigėlius, nupirko Viktorijai traukinio ir lėktuvo bilietus ir Viktorija šiandien pirmą kartą yra savo tėčio žemėje. Iš tiesų tai yra dar vienas iš daugelio įrodymų, kad Lietuvos jaunimas yra pilietiškas.

Šiandien aš noriu su jumis pakalbėti apie klausymąsi ir girdėjimą. Klausymąsi tarp skirtingų kartų, požiūrių ir įpročių, nes pilietiškumas, patriotiškumas, meilė Lietuvai ar kaip mes tai bepavadintume, būtent ir yra apie tai.

Kaip ir projektas „Misija Sibiras“, man atrodo, kad visų pirma yra apie girdėjimą. Girdėjimą tarp skirtingų kartų, girdėjimą mūsų šiandienos visuomenės ir tik vėliau apie mūsų gautos patirties dalinimąsi. Ko gero, nuo to ir prasidėjo „Misija Sibiras“ sėkmės istorija – mes girdėjome, ką sako jauni žmonės, mes supratome, kad jie jau savaime yra pilietiški ir nereikia nieko jų mokyti. Tereikia jiems įduoti įrankius, priemones, kad jie patys galėtų tą pilietiškumą demonstruoti, ir dalinsis su mumis visais niekieno neverčiami ir neraginami.

Per dvylika projekto „Misija Sibiras“ gyvavimo metų mes kūrėme pačias įvairiausias priemones, bet nė vienos iš jų nepiršome per prievartą, neliepėme mokytis nė vienos datos, nė vieno skaičiaus ir nė vienos pavardės. Žmonės yra linkę pamiršti datas ir skaičius, bet ne emocijas, ne jausmus, kuriuos jie yra patyrę. To siekiame ir ekspedicijų metu į Sibirą – mes niekada nežinome, kokas emocijas jaunų žmonių komanda parsiveš iš ekspedicijos Sibire. Taip, to Sibire tiesiog neįmanoma suplanuoti. Bet mes jiems norime duoti būdą patiems prisiliesti prie mūsų valstybės, mūsų šalies istorijos atstatant kryžius ar susitinkant su lietuviais, kurie vis dar gyvena Sibire, tokiais kaip Viktorija.

Šiemet mes vėlgi vyksime į Sibirą jau 16-ąjį kartą, vyksime į Irkustsko sritį, ten tvarkysime lietuviškas kapines, susitiksime su lietuviais gyvenančiais Sibire, atstatysime kryžius. Bet kryžius mes atstatome ne dėl šitos 16-os jaunų žmonių komandos – tai mes darome dėl Lietuvos ir manome, kad tai yra svarbu kiekvienam lietuviui.

Džiaugiuosi, kad šiandien esame reiškinys, kuris turi bendrą kalbą tiek su vyresniąja karta, kur bendrą kalbą randa skirtingiausi žmonės, kur susiduria patys įvairiausi požiūriai ir patirtys. Bandydami ugdyti moksleivius neformaliu būdu, o per „Misija Sibiras“ pristatymus šiemet mes esame ir formaliajame švietime, kur „Misija Sibiras“ kalba lietuvių kalbos, matematikos, istorijos vadovėliuose, todėl kad mes neatmetame nė vieno pilietiškumo formos ir nė vieno būdo.

Manau, kad didžiausias šiandienos pilietiškumo iššūkis ir yra klausymasis, neužbaigiant vienas kito tarpusavio diskusijos banaliomis ar apatiškomis frazėmis. Pavyzdžiui, tikrai esame girdėję, kai vyresnieji mėgsta pasakyti, kad jaunimas gyvena tik internete ir kartais net nepasidomėdami, ką jie iš tikrųjų ten veikia. O jauni žmonės būna kartais, kad negali minėjimuose pastovėti penkių minučių ir visiškai, net kartais nepasiklauso, ką iš tikrųjų kalba tremtį, mūsų istoriją patyrę žmonės. Nei viena karta, nei kita nėra teisesnė ar neteisesnė. Mūsų nuomone, mes siekiame to paties tikslo tik kitomis priemonėmis. Būtent todėl šiandien linkiu, pamiršti stereotipus ir nustoti skirstyti pilietiškumo suvokimą kartomis. Linkiu klausytis ir linkiu girdėti. Nustokime būti užsispyrę ties savo „teisinga pilietiškumo suvokimo sąvoka“, mano nuomone, tokios tiesiog nėra. Pilietiškumo jausmą išgyvename visi ir jo visur yra.

Paimkime pilietiškumo pamokas. Išmokyti būti pilietiškais iš vadovėlio lygiai taip pat, manau, kad nėra įmanoma ir to nereikia daryti. Pilietiškumo pamokose kiekvienas esame mokytojas ir kiekvienas esame mokinys, o pamoka trunka ne 45 minutes. Nustokime galvoti, jog kažką reikia išmokyti mylėti Lietuvą tik tam tikru vienu teisingu būdu. Mums atrodo, kad mūsų tauta šiandien yra per daug kūrybiška, per daug inovatyvi, kad pradinukams siūlytume tik piešinių konkursus ir taip tik juos mokytume pilietiškumo, o vyresniesiems lieptume išmokti eilėraštį ir vienintelis būdas būtų jį padeklamuoti mokyklos aktų salėje ir tai būtų pats teisingiausias pilietiškumo suvokimas. Ne piešiniais, emocijomis šita jaunoji karta mūsų šalį myli ir saugoja jos istoriją.

Ko gero, būtent apie emocijas ir yra mūsų Visuotinė tylos minutė ir akcija IŠTARK, IŠGIRSK, IŠSAUGOK, kurios metu mes skaitome politinių kalinių ir tremtinių pavardes ir likimus. Sunku apsakyti jausmą, kurį jaučia jaunas žmogus, vos pasiekiantis tribūną, ar vyresnis, kada stovi ant pakylos ir skaito pavardes. Tą akimirką mes iš tikrųjų jaučiame visos šitos tragedijos mastą, ne vadovėliniais skaičiais ir jaučiame, kad tą akimirką mes jų atminimą išsaugojame.

Šios akcijos ir viskas, ką mes darome, nėra kokie nors stebuklingi įvykiai ar reiškiniai – visi jie gimė kalbantis su kitais žmonėmis, klausantis moksleivių per „Misija Sibiras“ ekspedicijų pristatymus mokyklose, kalbantis su senjorais, tremtiniais, pačias įvairiausias patirtis turinčiais žmonėmis.  

Mes jau ne kartą įrodėme, kad jeigu reikėtų, dar kartą sustotume į Baltijos kelią, jeigu reikėtų, šita jaunoji karta būtų prie Televizijos bokšto ir mes tikrai jį gintume. Tikiu, kad šiandien visa Lietuva įrodys, jog nereikia mokytis išsaugoti ir istorinį atminimą, nes mes tai jau mokame daryti. Tereikia trupučio įsiklausymo ir būdų, kurių neriboja nei kartų, nei požiūrių ribos.

Įrodėme, kad mokame būti vieningais. Pasižiūrėkime, kaip vieningai liepos 6-ąją mes visi giedame Tautišką giesmę. Visi visame pasaulyje! Šiandien, birželio 14-ąją turime dar vieną progą įsiklausyti, todėl klausykime ir būkime vieningi. Labai jums ačiū.