Seimo kanceliarijos (aut. O. Posaškova) nuotr.

Malonu susirinkusieji: kolegos, bičiuliai, geri pažįstami – seniau matyti, neseniai matyti. Malonu, kad susirinkome čia, šitoje salėje, prisiminti Lietuvos Prezidentą, Ministrą Pirmininką, Seimo Pirmininką, vienos iš partijų lyderį, Signatarą, bet visų pirma susirinkome pagerbti politinį veikėją. Kuo brangus man ir, manau, jums visiems Algirdas Brazauskas – tai buvo tas politinis veikėjas, lyderis, kuris realiai veikė ir sprendė realius klausimus. Ir jis tai mokėjo daryti. Jeigu buvo galima, jeigu buvo reikalinga, jis sakydavo „taip“, neatidėliodamas ir nevyniodamas reikalo į vatą. Bet jis turėjo drąsos ir matė reikalą pasakyti „ne“, jeigu siūlomas netikęs sprendimas, jeigu siūlomas prastas sprendimas, jeigu siūlomas nereikalingas dalykas. Sakyčiau, tai svarbiausias bruožas, kuris charakterizuoja Algirdą Mykolą Brazauską kaip politinį veikėją ir lyderį. Jis sprendė, dirbo ir, kiek priklausė pagal jo kompetenciją, sprendė, o kartais kai ką užkabindamas ir daugiau už savo kompetencijos ribų. Toks buvo laikas. Jį galima apibūdinti kaip virsmo epochos Lietuvoje veikėją ir lyderį. Virsmo epochos. Iš vienos situacijos, iš vienos kokybės – į kitą kokybę. Ir čia reikia pasakyti kitą dalyką apie jį kaip žmogų, apie jį kaip veikėją, kuris patraukė tūkstančius – šimtus tūkstančių ar net daugiau nei milijoną, jeigu kalbėtume apie Prezidento rinkimus. Patraukė į savo pusę. Kodėl? Ne vien todėl, kad jis buvo žinomas kaip geras vadovas ir kaip veikiantis, dirbantis veikėjas.  O todėl, kad jis buvo charizmatiškas, kad jis buvo dailiai nuaugęs, simpatiškas. Čia viena reikalo pusė. Kita pusė ­– jis buvo žmogiškas: jis su visais galėjo bendrauti. Jūs patys pamenat – ir vyresni, ir jaunesni, – kurie su juo bendravote. Jis mokėjo rasti kiekvienam įvairiomis – maloniomis ir nemaloniomis – progomis tinkamą žodį. Jis mokėjo susikalbėti ir su akademiku, ir su inžinieriumi, ir su kitu vadovu, ir su valstiečiu, ir su darbininku. Žmonės tai labai gerai priėmė. Už tai jį ir vertino, už tai jį rinko ir kėlė į pačias aukščiausias aukštumas Lietuvoje.

Taigi štai tokį Algirdą Brazauską – ir kaip veikėją, ir kaip žmogų – aš prisimenu ir noriu jums priminti, nors, manau, jūs ne blogiau už mane žinote, kas buvo A. M. Brazauskas, kuris buvo kartu su mumis arba mums vadovavo lemtingais Lietuvai laikais. Ir atskiriant LKP nuo TSKP, sukuriant savarankišką kompartiją, o tai buvo labai svarbus žingsnis kelyje į Kovo 11-ąją. Ir Kovo 11-ąją mes visi vieningai balsavome. Tarp kitko, priminsiu – kartais kai kas neatkreipia dėmesio – nė viena aplinkinė šalis nebalsavo taip, kad nebūtų kas nors „prieš“. Pas mus nebuvo nė vieno balso „prieš“. Ir tai nulėmė Sąjūdžio ir savarankiškos kompartijos sutarimas: 124 balsai „už“, nė vieno „prieš“. Tiesa, šeši susilaikė, bet, kaip sakoma, tai atskira kalba.

Jis buvo ir sunkiu metu kartu su visais: ar Sausio įvykiai, ar 1991-ųjų metų vasaros įvykiai.

Ir labai svarbus momentas – tai mūsų geopolitinės orientacijos įtvirtinimas, euroatlantinės orientacijos įtvirtinimas pateikiant pareiškimus stoti į Europos Sąjungą ir NATO. Ten, visų pirma, yra jo parašai. Tarp kitko, galima sakyti, kad kai kur – ir mano parašai, bet svarbiausia – Algirdo Brazausko parašai. Ir po kurio laiko, kai jis jau nebebuvo Prezidentas, o Premjeras, jis buvo tas žmogus, kuris baigiamajame etape užtikrino, kad mes buvome tinkamai pasiruošę įstoti ir į NATO, ir į Europos Sąjungą. Tai tikrai nebuvo taip paprasta, nes aš pats visa tai perėjau ir žinau, kad mums reikėjo peršokti per aukščiau pakeltą kartelę. Mums – visai Lietuvai: pramonininkams, žemdirbiams, inžinieriams, vadovams, paprastiems veikėjams ir visiems kitiems. Ir mes tai padarėme. Ir jo indėlis čia yra labai svarbus.

Taigi, mielieji, prisiminkime Algirdą Brazauską – mūsų bendražygį, lyderį, simpatišką charizmatišką žmogų. O kad geriau jį prisimintume, Seimo kanceliarija parengė parodą, kurioje yra, žinoma, tik fragmentai iš jo ilgo ir turiningo gyvenimo nuo pačios pradžios – štai su mažyčiais vaikais, o dabar vienas jau, prašau, koks didelis, ir savarankiškos LKP kūrimo vaizdai, ir paskui jau nauja vyriausybė, ir tarptautiniai susitikimai, ir daug kitų renginių ir įvykių, kur jis buvo. Ir – simboliška – kad yra dvi baigiamosios nuotraukos: jis su tėvu. Tėvą jis labai mylėjo ir gerbė. Kaip sakoma, tėvų genai nulėmė A. Brazauską tokį, kokį mes žinome. Parodos pabaigoje jis burlaivyje, kadangi jis buvo didelis buriavimo mėgėjas. Ir tai parodo, koks jis buvo visapusiškas žmogus: gerbtinas, mylėtinas ir atsimintinas.

Ačiū.