2015 m. sausio 13 d. pranešimas VIR

Brangūs Sausio 13-ąją žuvusių laisvės gynėjų artimieji,

Garbūs Laisvės gynėjų dienos minėjimo dalyviai,

Buvę ir esami nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovai,

Gerbiamasis Adamai Michnikai,

Ekscelencijos ambasadoriai,

Gerbiamieji ir garbūs iškilmingo minėjimo svečiai!

Šiandien minime Laisvės gynėjų dieną ir jau, kaip sakė Seimo Pirmininkė, ketvirtą kartą teikiame Laisvės premiją. Premiją, kuri pagerbia ir įvertina „asmenų ir organizacijų pasiekimus bei indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą, kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą“.

Šiemet ji paskirta mūsų bičiuliui Adamui Michnikui – Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, vieno iš populiariausių ir pažangiausių Lenkijos dienraščių „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui. A. Michnikui – bičiulių ir bendraminčių su didele pagarba greta Vaclovo Havelo bei Andrejaus Sacharovo vadinamam vienu iš legendinių Europos kovotojų už žmogaus teises, pilietines laisves, Vidurio ir Rytų Europos tautų bei šalių nepriklausomybę. Žmogui, ne kartą kalintam ir gniuždytam režimo, tačiau vis taip pat atkakliai siekusiam ir šiandien tebesiekiančiam laisvės ir demokratijos idealų.

Nuoširdžiai džiaugiuosi A. Michniko ir Lietuvos bičiulyste, besitęsiančia ne vieną dešimtmetį. Nuoširdžia ir ištikima bičiulyste kovoje dėl laisvės, bičiulyste, kuri sieja dvi šalia gyvenančias, bendra istorija susietas tautas.

Simboliška, kad prieš 24-erius metus, A. Michnikas čia, Vilniuje, kaip Lenkijos Respublikos Seimo prezidiumo ir Lenkijos žiniasklaidos atstovas, buvo drauge su mumis, su tauta, pasiryžusia krauju apginti savo laisvę lemtingomis sausio akimirkomis. 1991-ųjų sausį Lietuvoje, drauge su atvykusia Lenkijos Pilietinio parlamentinio klubo delegacija, jis atvirai reiškė besąlygišką paramą Lietuvos piliečių kovai su brutalia Sovietų agresija. Tuomet nebuvo aišku, kaip pasisuks istorijos vingiai, kuo virs jėgos panaudojimas prieš beginklę tautą. Buvęs svarbiausiais Lenkijos istorijos momentais – drauge su 1968-ųjų Varšuvos studentais, drauge su Darbininkų gynimo komitetu, drauge su „Solidarumu“, A. Michnikas neliko abejingu stebėtoju ir tomis siaubo dienomis – buvo drauge su mumis.

Tuomet mums tikrai reikėjo draugų, reikėjo tų, kurie supranta, kad laisvė peržengia sienas, kad jūsų laisvė reiškia ir mūsų laisvę, o mūsų laisvė – reiškia jūsų laisvę. Gerbiamas A. Michnikas toks ir buvo, ir yra. Jis aktyviai ragino Lenkijos Vyriausybę kuo greičiau pripažinti Lietuvą ir padėti gauti Lietuvai diplomatinį pripažinimą tarptautinėje arenoje. Jam esame dėkingi už nuolatinį priminimą Vakarų Europos valstybių ir Jungtinių Amerikos Valstijų politikams bei visuomenei apie Lietuvos kovas, laisvės ir demokratijos siekius. Esame dėkingi, kad nuo pat Sąjūdžio laikų aktyviai propagavo taip reikalingą Lietuvos ir Lenkijos opozicionierių bendradarbiavimą, skatino Solidarumo ir Sąjūdžio veiksmų koordinavimą. Neleido pamiršti, kad kova už laisvę, kad kova už demokratiją yra bendra kova. Esame dėkingi už nuolatinį dėmesį Lietuvos problematikai 1989-aisiais nepriklausomų žurnalistų ir demokratinės opozicijos atstovų pradėtame leisti dienraštyje „Gazeta Wyborcza“. Dienraštyje, kuris šiuo metu yra vienas įtakingiausių visuomenės nuomonės formuotojų Lenkijoje ir kurio vyriausiuoju redaktoriumi nuo pat pradžių yra p. A. Michnikas.

Tačiau kaimyninės valstybės ir tautos gynyba nėra vienpusiška. A. Michnikas yra ne kartą vienareikšmiškai pasisakęs prieš lenkų ir lietuvių santykių kiršinimą, išnaudojant tautines mažumas. Plačiai nuskambėjo A. Michniko pasisakymas, kurį norėčiau dar kartą visiems pacituoti: „Kai žiūrime, kas vyksta Donecke ir Luhanske, tai tame kontekste matome, kokie yra absurdiški ginčai tarp Lietuvos ir Lenkijos. Jie yra beprasmiai, jie yra kenksmingi – reikia atvirai pasakyti. Yra politikų, kurie dirba Putino politikos labui. Ranka rankon dirba. Nes gerų Lietuvos ir Lenkijos santykių griovimas naudingas tik Kremliaus imperialistinei politikai.“

Pamatykime ir mes šį „absurdą“ ir neleiskime jam užgožti mūsų bendravimo ir bendradarbiavimo, kasdienių mūsų veiksmų. Neieškokime supriešinančių praeities atsiminimų, bet veikiau žiūrėkime į priekį, ieškokime, kas mus jungia ir padeda kurti dialogą.

Tikiu, kad tiek mūsų laisvės gynėjų pavyzdys, tiek mūsų šios dienos svečio, Laisvės premijos laureato A. Michniko asmeninis pavyzdys bus tas įkvėpimo šaltinis, į kurį kiekvieną kartą galėsime atsigręžti, kai iškils nauji iššūkiai, kai reikės atsiremti į kažką tvirto ir tikro. Istorija leidžia ne tik mokytis iš buvusių kartų klaidų, ji taip pat įkvepia semtis stiprybės iš didvyrių, kad siektume laisvos, teisingesnės, sąžiningesnės, į pagarbą kiekvienam orientuotos dabarties. Tikiu ir linkiu, kad laisvės, demokratijos, pagarbos ir atjautos kitam vertybės, dėl kurių kovojo ir kurių nuolatos siekia 2014-ųjų metų Laisvės premijos laureatas, būtų gyvos kiekvieno mūsų kasdienybėje.

Gerbiamas Adamai Michnikai! Esate už savo gyvenimo nuopelnus ne vieną kartą apdovanotas ir pagerbtas.

Mes dar kartą nuoširdžiai norime Jums padėkoti ir įteikiant Laisvės premiją pasakyti – „Už mūsų ir Jūsų laisvę!“