Seimo Pirmininko pavaduotojos Irenos Degutienės kalba, teikiant 2014 metų Laisvės premiją
2015
m. sausio 13 d. pranešimas VIR
Brangūs
Sausio 13-ąją žuvusių laisvės gynėjų artimieji,
Garbūs
Laisvės gynėjų dienos minėjimo dalyviai,
Buvę
ir esami nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovai,
Gerbiamasis
Adamai Michnikai,
Ekscelencijos
ambasadoriai,
Gerbiamieji
ir garbūs iškilmingo minėjimo svečiai!
Šiandien
minime Laisvės gynėjų dieną ir jau, kaip sakė Seimo Pirmininkė, ketvirtą kartą
teikiame Laisvės premiją. Premiją, kuri pagerbia ir įvertina „asmenų ir
organizacijų pasiekimus bei indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant
demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą, kovojant už Rytų ir
Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą“.
Šiemet
ji paskirta mūsų bičiuliui Adamui Michnikui
– Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių,
žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, vieno iš populiariausių ir
pažangiausių Lenkijos dienraščių „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui. A. Michnikui
– bičiulių ir bendraminčių su didele pagarba greta Vaclovo Havelo bei Andrejaus
Sacharovo vadinamam vienu iš legendinių Europos kovotojų už žmogaus teises,
pilietines laisves, Vidurio ir Rytų Europos tautų bei šalių nepriklausomybę.
Žmogui, ne kartą kalintam ir gniuždytam režimo, tačiau vis taip pat atkakliai
siekusiam ir šiandien tebesiekiančiam laisvės ir demokratijos idealų.
Nuoširdžiai
džiaugiuosi A. Michniko ir Lietuvos bičiulyste,
besitęsiančia ne vieną dešimtmetį. Nuoširdžia ir ištikima bičiulyste kovoje dėl
laisvės, bičiulyste, kuri sieja dvi šalia gyvenančias, bendra istorija susietas
tautas.
Simboliška,
kad prieš 24-erius metus, A. Michnikas čia, Vilniuje,
kaip Lenkijos Respublikos Seimo prezidiumo ir Lenkijos žiniasklaidos atstovas,
buvo drauge su mumis, su tauta, pasiryžusia krauju apginti savo laisvę
lemtingomis sausio akimirkomis. 1991-ųjų sausį Lietuvoje, drauge su atvykusia
Lenkijos Pilietinio parlamentinio klubo delegacija, jis atvirai reiškė
besąlygišką paramą Lietuvos piliečių kovai su brutalia Sovietų agresija. Tuomet
nebuvo aišku, kaip pasisuks istorijos vingiai, kuo virs jėgos panaudojimas
prieš beginklę tautą. Buvęs svarbiausiais Lenkijos istorijos momentais – drauge
su 1968-ųjų Varšuvos studentais, drauge su Darbininkų gynimo komitetu, drauge
su „Solidarumu“, A. Michnikas neliko abejingu
stebėtoju ir tomis siaubo dienomis – buvo drauge su mumis.
Tuomet
mums tikrai reikėjo draugų, reikėjo tų, kurie supranta, kad laisvė peržengia
sienas, kad jūsų laisvė reiškia ir mūsų laisvę, o mūsų laisvė – reiškia jūsų
laisvę. Gerbiamas A. Michnikas toks ir buvo, ir yra.
Jis aktyviai ragino Lenkijos Vyriausybę kuo greičiau pripažinti Lietuvą ir
padėti gauti Lietuvai diplomatinį pripažinimą tarptautinėje arenoje. Jam esame
dėkingi už nuolatinį priminimą Vakarų Europos valstybių ir Jungtinių Amerikos
Valstijų politikams bei visuomenei apie Lietuvos kovas, laisvės ir demokratijos
siekius. Esame dėkingi, kad nuo pat Sąjūdžio laikų aktyviai propagavo taip
reikalingą Lietuvos ir Lenkijos opozicionierių bendradarbiavimą, skatino
Solidarumo ir Sąjūdžio veiksmų koordinavimą. Neleido pamiršti, kad kova už
laisvę, kad kova už demokratiją yra bendra kova. Esame dėkingi už nuolatinį
dėmesį Lietuvos problematikai 1989-aisiais nepriklausomų žurnalistų ir
demokratinės opozicijos atstovų pradėtame leisti dienraštyje „Gazeta Wyborcza“. Dienraštyje,
kuris šiuo metu yra vienas įtakingiausių visuomenės nuomonės formuotojų
Lenkijoje ir kurio vyriausiuoju redaktoriumi nuo pat pradžių yra p. A. Michnikas.
Tačiau
kaimyninės valstybės ir tautos gynyba nėra vienpusiška. A. Michnikas
yra ne kartą vienareikšmiškai pasisakęs prieš lenkų ir lietuvių santykių
kiršinimą, išnaudojant tautines mažumas. Plačiai nuskambėjo A. Michniko pasisakymas, kurį norėčiau dar kartą visiems
pacituoti: „Kai žiūrime, kas vyksta Donecke ir Luhanske, tai tame kontekste matome, kokie yra absurdiški
ginčai tarp Lietuvos ir Lenkijos. Jie yra beprasmiai, jie yra kenksmingi –
reikia atvirai pasakyti. Yra politikų, kurie dirba Putino politikos labui.
Ranka rankon dirba. Nes gerų Lietuvos ir Lenkijos santykių griovimas naudingas
tik Kremliaus imperialistinei politikai.“
Pamatykime
ir mes šį „absurdą“ ir neleiskime jam užgožti mūsų bendravimo ir
bendradarbiavimo, kasdienių mūsų veiksmų. Neieškokime supriešinančių praeities
atsiminimų, bet veikiau žiūrėkime į priekį, ieškokime, kas mus jungia ir padeda
kurti dialogą.
Tikiu,
kad tiek mūsų laisvės gynėjų pavyzdys, tiek mūsų šios dienos svečio, Laisvės
premijos laureato A. Michniko asmeninis pavyzdys bus
tas įkvėpimo šaltinis, į kurį kiekvieną kartą galėsime atsigręžti, kai iškils
nauji iššūkiai, kai reikės atsiremti į kažką tvirto ir tikro. Istorija leidžia
ne tik mokytis iš buvusių kartų klaidų, ji taip pat įkvepia semtis stiprybės iš
didvyrių, kad siektume laisvos, teisingesnės, sąžiningesnės, į pagarbą
kiekvienam orientuotos dabarties. Tikiu ir linkiu, kad laisvės, demokratijos,
pagarbos ir atjautos kitam vertybės, dėl kurių kovojo
ir kurių nuolatos siekia 2014-ųjų metų Laisvės premijos laureatas, būtų gyvos
kiekvieno mūsų kasdienybėje.
Gerbiamas
Adamai Michnikai! Esate už
savo gyvenimo nuopelnus ne vieną kartą apdovanotas ir pagerbtas.
Mes
dar kartą nuoširdžiai norime Jums padėkoti ir įteikiant Laisvės premiją
pasakyti – „Už mūsų ir Jūsų laisvę!“