2013 m. Laisvės premijos laureato kardinolo Sigito Tamkevičiaus kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime

2020 m. sausio 13 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)

Ekscelencija Lietuvos Prezidente, Ekscelencijos užsienio šalių ambasadoriai, Gerbiamas Seimo Pirmininke, premjere, Seimo nariai, ministrai ir visi garbūs šios šventės dalyviai, ypač Laisvės kovotojai!

Giliai atmintyje įsirėžė vaizdas, kurį Sausio 13-osios rytą, aukodamas Mišias, mačiau per Seimo koridoriaus langą. Vieni vyrai nešė armatūrą ir statė barikadas, o kiti karštai meldėsi, nes visiems buvo aišku, kad mūsų laisvę gali apginti tik Dievas.

Sausio 13-oji liko kaip mūsų tautos Golgota, tačiau ji yra ir mūsų tautos pasididžiavimas: su Dievo pagalba apgynėme laisvę.

Šiandien į Sausio 13-ąją žvelgiame iš 29 metų perspektyvos ir bandome analizuoti savo apsisprendimus ir ryžtą bet kokia kaina apginti savo laisvę.

Okupantas fiziškai mus pavergė ir mes neturėjome jėgų jam pasipriešinti, tačiau jam rūpėjo pavergti ir mūsų dvasią, bet šitai padaryti jam nepasisekė. Negelbėjo ir galingas, represinės KGB struktūros bei sovietinės propagandos aparatas, turėjęs tikslą, kad mes pamiršę Dievą ir Tėvynę šlovintume savo pavergėjus. Jis nepajėgė pavergti lietuvio kataliko sąmonės ir uždaryti ją į dvasinį lagerį.

Per 17 egzistavimo metų pogrindžio leidiniai „Kronika“ ir „Aušra“ užfiksavo daugybę persekiojimo ir kovos už laisvę faktų: engiamą Kunigų seminariją, bet ir veikiančią pogrindyje, niokojamą Kryžių kalną, bet ir slapta tenai atstatomus kryžius, teismus bei lagerius už tiesos žodį, bet ir ryžtą neišduoti tiesos, prisiimant kryžiaus dalią.

Sąjūdis ir Sausio 13-oji turėjo labai gilias šaknis, jų nepajėgė pakirsti jokia priespauda. Pačios giliausios šaknys buvo krikščioniškasis lietuvio tikėjimas, stiprinęs mūsų partizanus ir neginkluotos kovos dalyvius. Popiežius Pranciškus, lankydamasis Lietuvoje, neatsitiktinai ragino tas šaknis labai branginti.

Laisvė yra Dievo dovana, kurią reikia branginti ir kasdien ginti. Laisvas yra ne tas, kuris kartais elgiasi tarsi neturėdamas galvos, bet tas, kuris brangina tiesą ir žvelgia į žmones ne kaip į konkurentus ar, dar blogiau, kaip į daiktus, kuriais galima pasinaudoti, bet kaip į brolius ir seseris, kuriems ne tik galima, bet ir reikia pasitarnauti.

Per dvidešimt devynerius metus mes šitokį suvokimą kažkiek praradome, nes per daug įtikėjome į mamonos galią, o tikrasis tikėjimas apsilpo. Pinigas bei turtas daug kam yra tapęs tiesiog stabu, kuriam meldžiamasi. Dėl to šiandien daugelis, vietoje statę Lietuvą, geba vien kaltinti, kad kiti jos nestato.

Daugelis linkę dejuoti dėl valdininkų nesąžiningumo, korupcijos ir abejingumo paprastam žmogui, tačiau Dievo nebijantys ir savo artimo nemylintys žmonės atsirado neatsitiktinai. Mes patys juos patys išsiugdėme. Savo jaunystėje jie matė, kaip tėvai vogė iš kolūkių ir gamyklų, matė kaip jie veidmainiavo, net kolaboravo su Lietuvos pavergėjais. Todėl daugeliui tėvų ir senelių reikėtų daryti atgailą už vaikus ir anūkus, kurie šiandien garbina ne Dievą, bet pinigus ir savo interesus iškelia aukščiau už bendrąjį visuomenės gėrį.

Lietuvoje tik tuomet taps šviesiau, kai mes visi – dvasiškiai ir pasauliečiai, valdžios žmonės ir eiliniai piliečiai – prisiimsime atsakomybę už Tėvynės ateitį, kai bent bandysime keistis į gera, šalindami iš savo širdžių pyktį ir vieni kitų niekinimą. Esu giliai įsitikinęs, kad šiandien malda nemažiau reikalinga, kaip anuomet prieš 29-erius metus sausio 13-ąją.

Telaimina Dievas Lietuvą. Telaimina visus, kuriančius Lietuvos ateitį!