Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Visuomenei ir žiniasklaidai

Išplėstinė paieška Išplėstinė paieška

Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime

2020 m. birželio 16 d. pranešimas žiniasklaidai

 

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova) 

 

Gerbiamieji kolegos, brangūs Lietuvos žmonės,

Kreipiuosi šiandien į laisvus žmones, tačiau minime – Gedulo ir vilties… kodėl vilties ir kodėl gedulo. Vieną iš atsakymų radau mokytojos ir tremtinės telšiškės Elenos Šidlauskienės prisiminimuose: „Kai mama turėjo gimdyti, tada ją perkėlė į tuščią šaltą vagoną, kuriame buvo sumesti visokie ūkiniai reikmenys. Buvo tėvas, mama ir kelias moteris atsiuntė. Kai gimiau, mama neturėjo pieno, nes buvo labai silpna. Maitinti manęs nebuvo kuo. Mano pirmasis maistas buvo mamos sukramtyta ir jos seilėmis sumaišyta duona, įrišta į nosinaitės kampelį.

Tremties metais traukiniuose gimdė ir daugiau moterų, tačiau retas kūdikis išgyvendavo. Tėvas pasakojo, kaip ką tik gimusį ir tuojau mirusį kūdikį, traukiniui sustojus, kareivio nuvarytos dvi tremtinės moterys užkasė šalia geležinkelio.“

Kai gniaužiant gerklę skaitome tūkstančius vardų ir tą akimirką ir kai tarp tų vardų pamatome savo tėvų, senelių pavardes galime tik bandyti suprasti, ką jiems teko išgyventi, bandyti suprasti už ką mano, jūsų, visų mūsų giminės buvo pavadinti liaudies priešais, tapo politiniais kaliniais, tremtiniais ir buvo brutaliai išguiti iš savo namų, savo gimtinės, savo Tėvynės. Šis istorijos tarpsnis yra mūsų tautos tragedija, kurios pasekmė – suluošinti gyvenimai, ir tūkstančiai aukų.

Reikšdami pagarbą jų atminimui – susikaupkime tyloje. Ačiū.

Gyvename su tuo, bet pamiršti – niekada. Tomskas, Irkutskas, Krasnojarskas, Tiumenė…. iš viso 3327 vietos, į kurias buvo pasiųsti vagonai su vyrais, moterimis ir vaikais, tarp kurių ir mano pusbrolis 5-erių metų, 7-erių ir 8-erių metų pusseserės.

Ne kartą atsitiesę ir sustiprėję dabar jau gyvename Nepriklausomybės antrąjį šimtmetį. Demokratiškai įrodę, kad esame verti laisvės ir būdami politiškai stiprūs minime Steigiamojo Seimo ir Lietuvos Respublikos šimtmetį.

Prieš 79-erius metus įsiveržę gniuždyti ir naikinti sovietiniai stribai negalėjo įvertinti, kad demokratija sugrįš dar stipresne banga. Kaip 1970 m. tuometinėje Vakarų Vokietijoje apie Steigiamąjį Seimą profesorius Zenonas Ivinskis sakė: „Prieš 50 metų buvo padėti pagrindai tai nemariai Lietuvai, kuri šiandien ir po sovietinės okupacijos propagandos sluoksniu tebežėri lyg auksas pelenuose.“

Tuomet, kai prieš šimtą metų, patriotai atėjo liudyti naujos valstybės, ją gynė kovose.

Kaip tuo metu sakė Aleksandras Stulginskis: „Mūsų priešininkų buvo skelbiama pasauliui, jog lietuviuose nesą jokios politinės sąmonės ... Rinkimai į Seimą kaip tik parodė visai ką kita.“

Deja, tie drąsiausi vėliau, po 20 metų, buvo suimti už rezistencinę veiklą, nuteisti už savo tikėjimą ir įsitikinimus, pasodinti į kalėjimus, kankinti, ištremti ir nužudyti.

7 Steigiamojo Seimo nariai buvo ištremti kartu su šeimomis, 16 buvo pasiųsti į lagerius, dar 7 buvo sušaudyti kažkur Rusijoje, 2 – čia, Lietuvoje, dar trys buvo pasodinti ir kankinti. O daugiau kaip penktadalio Steigiamojo Seimo narių likimas apskritai nėra žinomas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jų visų istorija turėjo dingti užmarštyje. O nelegaliais metodais užvaldytas Seimas tapo diktatorių teisėtvarkos įrankiu.

Šiandien ir visada mes prisiminsime, kaip tarpukario parlamentarai ir Seimų pirmininkai buvo persekiojami ir tardomi, o Seimui vadovavę Aleksandras Stulginskis, Antanas Tumėnas, Leonas Bistras, Vytautas Petrulis, Konstantinas Šakenis buvo įkalinti už meilę ir atsidavimą Tėvynei.

Prieš penkiasdešimt metų, 1970 m. minint Steigiamojo Seimo pusamžį, likę gyvi ir išeivijoje aktyviai veikę parlamentarizmo kūrėjai kreipėsi į viso pasaulio vyriausybes ir parlamentus, prašydami laikyti neteisėtu 1939 m. rugpjūčio 23 dieną pasirašytą Molotovo–Ribentropo sąmokslą, kurio pagrindu buvo naikinamos valstybės ir tautos. 1989 m. šio susitarimo neteisėtumą pripažino ir pati Sovietų Sąjunga, tačiau šiandien bandoma tokius sprendimus revizuoti. Mes turime pareigą neleisti pripažinti tokios revizionistinės ir revanšistinės politikos.

Būkime verti savo pirmtakų, kad gedulas dėl okupacijos ir genocido aukų visada išliktų motyvacija ir viltimi tęsti. Tęskime.

Ačiū.

 

   Naujausi pakeitimai - 2020-06-16 10:42
   Rimas Rudaitis