Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarės, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentės Birutės Valionytės kalba Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio minėjime

2020 m. rugsėjo 10 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)

Gerbiamas Seimo Pirmininke, Lietuvos Respublikos Ministre Pirmininke, jos Ekscelencija Prezidente Dalia Grybauskaite, mieli kolegos ir diplomatinis korpusas, ir visi čia susirinkusieji.

Po 388 metų paskirtas kardinolas Vincentas Sladkevičius 1988 m. spalio 23 d. prie Sąjūdžio suvažiavimo metu grąžintos Vilniaus katedros tikintiesiems durų per pamokslą pasakė: „Lietuvių tauta yra ne tik gyva. Ji nori būti savarankiška, nepriklausoma tauta. Niekieno batų nemindžiojama. Ji nori savarankiškai tvarkyti savo gyvenimo reikalus ir mes tikime, kad prasidėję pasikeitimai atves mus į tą palaimingą Lietuvos ateitį – savarankišką tautos gyvenimą. Bet, brangieji, mokėkime laukti. Mokėkime būti kantrūs. Mokėkime vienas kitam kulnų nemindžioti. Mokėkime vienas kito nestumdyti, vienas kito neįžeidinėti. Ateis rudenį pasėtam pasikeitimo želmeniui ir pavasaris, ir vasara, ir atneš pasikeitimo palaimingąja jos ateitimi pasireiškiantį derlių. Reikia, brangieji, mokėti ne tik kantriai laukti, bet kaip želmeniui augti. Laukimas – tai ne stagnacija, stovėjimas vietoje. Tai – augimas.“

Kokie pranašiški žodžiai šios dienos Baltarusijos įvykių kontekste. Ir kaip linkime mūsų kaimynams būtent šito augimo.

Žiūrint iš 32 metų perspektyvos, labai pranašiški ir nusakantys veikimo kryptį žodžiai. Ir kaip būtų gerai, kad mūsų kaimynai, dabar pasakysiu gudai, tai išgirstų, kad prisimintų savo šaknis ir gintų jas. Šį kardinolo priesaką mes įvykdėme. Nepraleidome istorinio šanso ir po 50 metų okupacijos atkūrėme savo valstybę. Pergyvenome ekonominę blokadą, kitas negandas ir labai sutelktai laisvę apgynėme. Tam reikėjo ne tik tautos pasiryžimo eiti link laisvės, savo išsvajoto tikslo, bet ir Aukščiausiosios Tarybos sutelkto vadovavimo, bendro darbo ir tarpusavio supratimo tarp valdžios ir tautos. Tik visi dirbdami viena kryptimi galėjome atkurti valstybę, ją apginti ir pasiekti, kad okupacinė sovietų armija būtų išvesta pirmiausiai iš Lietuvos.

Dabar dažnai tai jau pamirštame ir, atrodo, lyg nepriklausomybė tai yra duotybė. Bet taip nėra. Laisvė yra puoselėjama ir ginama kiekvieną minutę. Jei ši nuostata yra kiekvieno piliečio širdyje, tai tokia tauta nenugalima.

Aukščiausioji Taryba dirbo dvejus metus ir aštuonis mėnesius šioje salėje. Per šį laikotarpį Aukščiausioji Taryba atkūrė Lietuvos valstybę ne tik de jure, bet ir de facto. Ją sugrąžino į pasaulio lygiateisių valstybių bendruomenę, sukūrė reikalingas institucijas, pradėjo esmines reformas, parengė Konstituciją. Aukščiausioji Taryba tada buvo teisinės sistemos rengimo ir leidybos, diplomatijos ir užsienio politikos, ūkio reformų, krašto gynybos, bendravimo su žmonėmis centras. Būtent čia virė darbas ištisą parą. Čia buvo valstybės smegenų centras. Žmonės pasitikėjo savo išrinkta valdžia. Atlaikėme ir Vilniaus krašto autonomijos kūrimo peripetijas, kiršinimą, labai gerai organizuotas diplomatines ir ekonomines blokadas. Aukščiausiajai Tarybai ir lietuvių tautai tada užteko pasiryžimo dirbti vardan Lietuvos. Pradėjus vykdyti esmines ūkio reformas ir privatizaciją, kai interesai išsiskyrė, Aukščiausioji Taryba pati savo veiklą nutraukė ir sudarė sąlygas demokratinės valstybės pagrindiniam mechanizmui veikti. Paskelbė naujus demokratinius rinkimus pagal ką tik patvirtintą Konstituciją ir taikiai perdavė valdžią naujai išrinktam parlamentui. Sąjūdžio ir Aukščiausiosios Tarybos pradėtas demokratinis kelias per 30 metų Lietuvą nuvedė į turtingiausių Europos šalių klubą – Europos Sąjungą, kur esame lygiateisiai nariai, ir į NATO. Užaugo nauja karta, o požiūris į žmogų keičiasi labai lėtai. Santykiai tarp verslo ir darbuotojo, tarp valstybės tarnautojo ir piliečio dažnai yra grindžiami iš jėgos pozicija. Vis kovojame su korupcija, o ji nemažėja. Esame valstybė, kur mokinių raštingumas ne auga, o mažėja, o šiemet kas trečias abiturientas neišlaikė matematikos egzamino, savižudybių turime daugiausia, esame labiausiai emigruojanti tauta. Tai, kas negerai, ko nepadarėme, arba darėme ne taip? Akivaizdu, kad Lietuvos piliečiai palieka savo valstybę ne tik dėl ekonominių paskatų. Matyt, žmonių lūkesčių ir galimybių santykis yra ne toks ir neatliepia vieni kitų. Mūsų piliečiai nėra laimingi savo valstybėje. Švietimo sistemos rezultatai akivaizdžiai nebetenkina, o ji yra pamatas ateities sėkmei. Reikia atvirai pasakyti, kad tai yra vykdomos globalios Lietuvos politikos rezultatas. Mokyklose mes ugdome ne Lietuvos patriotus, bet lyderius pasauliui! Ne Lietuvai, bet pasauliui. Patriotinis, pilietinis auklėjimas yra paraštėse. Deja, jau džiaugiamės, kad ugdome pasaulio piliečius, kurie jau mažai žino savo šaknis, tradicijas ir papročius. O šis kosmopolitizmas yra tiesus kelias į nutautėjimą.

Ar galėjome prieš 30 metų patikėti, kad prieš KGB pastatą, centrinėje valstybės aikštėje būtų įrengtas pliažas. Ir dar profesionaliai juridiškai įvardytas kaip meno kūrinys-instaliacija. Kad jauni veidai nė nesusimąstydami aiškintų, jog taip yra švenčiama laisvė. Kieno laisvė ir nuo ko? O nacionalinis transliuotojas vis rodytų reportažus iš šio pliažo ir jį tokiu būdu dar propaguotų. Kad nacionalinis transliuotojas iškeltų šūkį „Lietuva yra ten, kur yra nors vienas lietuvis!“ Juk šis neoliberalizmas ir atvedė prie to, kad Lukiškių aikštėje pastatyti valstybės simbolį Vytį tampa misija neįmanoma. Reikia tik stebėtis, kaip profesionaliai stabdomas šis procesas ir piktdžiugiškai džiūgaujama ir kovojama prieš pagrindinį valstybės simbolį. Būtų natūralu, jei tai darytų mūsų priešai, o dabar tai darome savo rankomis ir darome su užsidegimu. Tik vieni supranta, ką daro, o kiti seka bandos instinkto vedami. Ir tai jau paaiškinti vien įsivyravusio šiuolaikinio  modernaus pasaulinio meno tendencijomis mūsų galvoje, nebegalime.

Deja, dar ir po 30 metų neturime ilgalaikio lietuvių tautos išlikimo, vieningo valstybės vystymosi plano, kuris įgalintų planuoti ilgalaikes priemones, bet ne vienų rinkimų kadencijai. Vardan partijos reitingų yra aukojami ateities tikslai. Mes, šalia išties didelių pasiekimų turime visą eilę pūlinių, kurių net nepradedame gydyti. Pūlinius būtina ne gydyti, bet operuoti. Tai nepopuliaru, bet būtina padaryti  ir tam reikia tautos susitarimo, vadinasi, ir visų politinių institucijų susitarimo. Laikas tik kalbėti, kritikuoti ar apgailestauti jau praėjo, dabar metas veikti. Kodėl neveikiame, nors visi juridiniai mechanizmai yra? Nejau politikų reitingai yra aukščiau valstybės piliečių gerovės.

Ši pasaulinė pandemija parodė, kad sugebame susitelkti ir su pandemijos iššūkiais susidorojome gerai. Kad Lietuvos ūkis yra gyvybingas ir konkurencingas, kad mūsų verslininkai sėkmingai konkuruoja pasaulinėse rinkose, mūsų mokslas, kūrėjų darbai yra vertinami pasaulyje. Turime potencialo eiti į priekį ir būti savo gyvenimo kalviais. Bet tam turime pažaboti savo beprotišką ego ir išmokti jį suderinti su kitų interesais. Ypač tai svarbu politikams. Jie privalo išmokti diskutuoti ir oponuoti, bet ne viską kritikuoti tam, kad išliktų valdžioje. Mūsų ateities gerovė priklauso nuo mūsų sugebėjimo susitarti ir išsaugoti savo tapatybę ir apginti Lietuvos interesus.

Prieš 30 metų, kai Lietuvos žemėje buvo dislokuota okupacinė Sovietų armija, Sąjūdžiui laimėjus rinkimus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, aukščiausiąjį sovietinės Lietuvos organą – jos deputatai nepabūgo ir savo misiją įvykdė iki galo.

Sveikinu visus Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus, ir ypač tuos, kuriems sveikata neleido atvykti, pabūti čia, kartu su mumis, su diena, kai Lietuvos Respublikos Seimas pradeda dvidešimt septintą kartą, pagal mūsų parengtą Konstituciją, rudens sesiją.

Demokratinė valstybė veikia. Konstitucija veikia. Viskas pas mus iš esmės neblogai, tik reikia susitelkti ir darbuotis visiems Lietuvos labui.