Seimo Laisvės premijų komisijos pirmininkė P. Kuzmickienė: „Laisvės premija skirta visiems baltarusiams, kovojantiems už demokratiją ir laisvę“

2021 m. sausio 13 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)

Seimo Laisvės premijų komisijos pirmininkės Paulės Kuzmickienės kalba Laisvės gynėjų dienos 30-mečio minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:

Džiaugiuosi galėdama paskelbti, kad 2020 metų Laisvės premija skiriama Baltarusijos demokratinei opozicijai.

Ši premija skirta visiems baltarusiams, kovojantiems už demokratiją ir laisvę, stojantiems prieš didelę agresiją. Kiekvienam, kuris mitinguose, protesto akcijose, eisenose, gyvosiose grandinėse gatvėse, įmonių streikuose aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė permainų troškimą.

Laisvės premija skirta politiniams kaliniams – Aliaksandro Lukašenkos režimo sužalotiems ar nužudytiems protestuotojams. Ji skirta mamoms, moterims, kurių mylimieji kalėjimuose, o jos, tęsdamos kovą, savo širdį ir meilę dalina pusiau – vaikams ir Baltarusijai.

Baltarusija kovoja kasdien nesustodama. Pirmadieniais protestuoja senjorai, ketvirtadieniais – neįgalieji. Kiekvieną rytą į protestus išeina medikai, vakarais buriuojasi sostinės ir kitų miestų miegamųjų rajonų gyventojai. Šeštadieniai tapo moterų protestų diena, o kiekvieną sekmadienį organizuojamos vis naujos milžiniškos eisenos – maršai, skirti vienybei, taikai ir nepriklausomybei, laisvei, teisingumui ne tik Baltarusijoje – visoje Europoje ir pasaulyje.

Lietuvos ir Baltarusijos laisvės siekiai yra neatskiriamai susieti. 1863 metų sukilime lietuviai, lenkai, ukrainiečiai ir baltarusiai, broliškai surėmę pečius, pasipriešino Rusijos imperijos tironijai. Sukilimas buvo numalšintas, tačiau ne laisvės troškimas, kuris baltarusių širdyje niekada nebuvo užgniaužtas. Mintyse giliai įstrigęs vaizdas iš Vilniuje vykusio sukilimo vadų Konstantino Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko bei kitų sukilimo dalyvių palaikų perlaidojimo iškilmių: vos pasibaigus šventoms Mišioms, iš Katedros buvo išnešami karsteliai, lauke prie Katedros dideliame šaltyje laukė iš Baltarusijos atvykę raudonas ir baltas laisvės vėliavas iškėlę baltarusiai. Vos pamatę procesiją, jie puolė ant kelių tiesiog aikštės viduryje. Tai buvo nepaprastai jaudinanti akimirka – dar labiau jaudinanti žinant, kad vėliau šie žmonės nesuklups prieš šalį valdantį agresorių Aliaksandrą Lukašenką.

Lietuviai neliko nuošalyje nei anksčiau, nei dabar. Kartu buvome naujame Baltijos kelyje – gyvojoje grandinėje nuo Vilniaus iki Minsko. Vilniuje kartu su baltarusėmis, lietuvėmis moterimis, skanduodamos „Žyvie Bielarus!“ ėjome nuo Seimo pro Katedrą iki pat Rotušės. Priimame nuo režimo bėgančius brolius gudus savo šalyje, kovojame už juos politiniu lygmeniu Lietuvoje ir Europoje. Tiesiame palaikymo ranką broliams ir sesėms baltarusiams, negalvodami apie nuostolius ar pasekmes.

Esame kartu su baltarusiais, nes puikiai žinome tikrąją laisvės kainą ir kaip svarbu sulaukti paramos iš tarptautinės bendruomenės, ypač kai atsiranda siūlančių patylėti, nepastebėti ar užsimerkti vardan riebesnio sviesto. Bet Lietuva, prisimindama savo istoriją, kruvinuosius Sausio 13-osios – apgintos Laisvės įvykius, puikiai supranta vieną dalyką: jokių kompromisų su sąžine negali būti.

Laisvės premija yra pagerbta daug iškilių asmenybių, patyrusių gyvenimo kovą už laisvę. Rusijos disidentas Sergejus Kovaliovas, Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis, pogrindžio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ steigėjas ir redaktorius, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ar tiltus su Ukraina tiesęs prezidentas Valdas Adamkus, Laisvės kovos sąjūdžio partizanai ir kiti vardai, kurių niekada nepamiršime.

Tačiau šiandien didžiausią kainą už laisvės troškimą moka mūsų kaimynai. Baltarusių tauta pabudo ir eina labai sunkiu, tačiau prasmingu keliu laisvės link. Todėl labai aiškiai norime pasakyti – vy ne adzny. Jūs ne vieni.