Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Visuomenei ir žiniasklaidai

Išplėstinė paieška Išplėstinė paieška

Seimo narės A. Jakavonytės pranešimas: „Seime paminėtos 114-osios kovojančios Lietuvos Prezidento Jono Žemaičio-Vytauto gimimo metinės“

2023 m. kovo 17 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienosSeimo nuotraukosSeimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. Viktoriia Chorna)

 

Kovo 15-ąją Seime, Kovo 11-osios Akto salėje, prasmingai paminėtos 114-osios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininko, kovojančios Lietuvos Prezidento Jono Žemaičio-Vytauto gimimo metinės. Renginyje dalyvavo Seimo nariai, filmo kūrėjai, istorikai, kurie pasidalijo aktualiomis įžvalgomis. Daugiau kaip trys šimtai į istorinę salę susirinkusių žmonių iš visos Lietuvos turėjo galimybę pamatyti dokumentinį filmą „Juozas Jakavonis-Tigras“. Po filmo vykusios diskusijos metu buvo išsakyta daug minčių ne tik apie veltui nenuėjusias laisvės gynėjų aukas, bet ir apie tai, kad net ir šiuo metu vis dar per mažai kalbama apie partizanų ir jų šeimų narių patirtas kančias, apie žeminimus sovietiniais metais ir per mažą dėmesį net ir nepriklausomoje Lietuvoje. Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje matome, kaip nukentėjusiems yra svarbu suteikti visokeriopą pagalbą.  

Renginys prasidėjo Lietuvos Respublikos himnu, kurį drauge su Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių choru „Laisvė“ giedojo visi renginio dalyviai. Jautria gaida nuskambėjo Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vaikaitės, smuikininkės Vilijos Vitkutės–Pranckienės atliktas „Ave Marija“. Tylos minute buvo pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę.

Renginio iniciatorė ir organizatorė, Seimo narė Angelė Jakavonytė savo kalboje pažymėjo, kad atėjo metas aiškiai ir garsiai, visai visuomenei suprantamai ir paprastai įvardinti, kad be tokių asmenybių kaip J. Žemaitis-Vytautas, be Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio, pokario metais buvusio teisėta Lietuvos valdžia, ir jo dalyvių pasirinktos pasipriešinimo okupacijai kovos bei aukų šiandien,  savo nepriklausomos valstybės nebūtume galėję turėti.

 

Rūtos Averkienės nuotrauka. Iš kairės: A. M. Vilkienė, A. Jakavonytė 

 

„Kalbant apie Joną Žemaitį-Vytautą, neapleidžia ir liūdnos, ir viltingos mintys. Pirmiausia, labai apmaudu, kad jo kapo vieta nežinoma iki šiol ir kad turėjo praeiti daug metų iki kol galime Jono  Žemaičio-Vytauto vardą minėti ir apie jo nuopelnus kalbėti garsiai. Deja, generolo Jono Žemaičio palaikų,  kaip buvo surasti jo bendražygių Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozo Vitkaus-Kazimieraičio bei kitų kovotojų už laisvę palaikai, surasti neįmanoma, nes jo kūnas po nužudymo buvo sudegintas, o pelenai supilti į bendrą kapą Maskvoje. Bet turėkime vilties, kad Jono Žemaičio-Vytauto vardas bus minimas ir gyvas, o jo laisvės kovos pavyzdys įkvėps ir ateities kartas. Vis dar mažai kalbama apie tai, kad dešimtys tūkstančių panašaus likimo žmonių –  partizaninių kovų dalyviai, tremtiniai, kiti laisvės kovotojai ir jų šeimos, net vaikai – buvo paveikti neįsivaizduojamai baisių fizinių ir dvasinių represijų bei smurto. Tačiau apie psichologinę ir panašią pagalbą, ne tik sovietmečiu, bet ir dabar, laisvoje Lietuvoje, niekas net nesvajojo. Tie tūkstančiai kankinių buvo sugniuždyti, bet tylėjo, jie slopino savo kančių patirtis penkiasdešimt ir daugiau metų, daugelis jų negalėdami atsitiesti ir realizuoti savęs nei profesijoje, nei socialiniame gyvenime. Apie tai, kad buvo partizanai, apie patirtas kančias bijodami prisipažinti net savo vaikams, jie išėjo Anapilin nesulaukę nei deramos pagarbos, nei realios pagalbos. O juk šiandien Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje matome, kaip tokia pagalba buvo ir yra būtina. Lietuvos valstybės išsaugojimui itin svarbią partizaninio pasipriešinimo kovų istoriją dengė tyla arba vieši paniekinimai, nes mūsų istoriją rašė okupantai. Dalis tų tezių inertiškai dar užsiliko ir mūsų visuomenės (pa)sąmonėje. Kiek Lietuva dėl to prarado kūrybinio, intelektinio  potencialo? Net ir nepriklausomoje Lietuvoje dar reikėtų didesnio dėmesio sudarant sąlygas nuo okupacinio režimo nukentėjusiems žmonėms atsitiesti psichologiškai. Daug šių okupacinio režimo nurašytų žmonių ir jų vaikų pragyveno su represuotų žmonių žemesnės prabos nematoma žyme, kuri juntama ir dabar. Guodžia tik tai, kad pagaliau partizanai galėjo būti laimingi matydami, kad jų kova nebuvo veltui. Jiems buvo labai svarbu, kad Kryžkalnyje buvo pastatytas paminklas, kuris įamžino daugiau kaip dvidešimt tūkstančių žuvusių už Lietuvos laisvę  ir tapo ryškiu bei iškalbingu liudijimu apie Lietuvos laisvės kovų dalyvių – partizanų krauju atpirktą Lietuvos žemę. Be jų pasiaukojančios kovos mes šiandien neturėtume laisvos Lietuvos. Turime dėti visas pastangas, kad tokiems žmonėms būtų teisės aktais  įtvirtinta ir suteikta visa reikiama pagalba, parodyta žmogiška pagarba ir dėmesys. Visiems, kurie represijomis dėl Tėvynės laisvės buvo likimo paženklinti, linkiu atsitiesti ir veikti. Tiesa,  anksčiau ar vėliau nušvinta. Vienas iš tokių pavyzdžių yra ir mano Tėtis, partizanas Juozas Jakavonis-Tigras“.

Seimo narė A. Jakavonytė pasidžiaugė, kad didelė garbė šioje istorinėje salėje, kur 2018 m. J. Jakavoniui-Tigrui buvo suteikta Laisvės premija, kur jis ne kartą dalyvavo valstybiniuose renginiuose, yra galimybė parodyti ir unikalų dokumentinį filmą „Juozas Jakavonis-Tigras“.   „Šis filmas ne tik apie šviesaus atminimo mano Tėtį, bet ir apie visą laisvės kovų istoriją“, – sakė Seimo narė.

A. Jakavonytė taip pat priminė, kad kovo 15–ąją Lietuva pirmąkart mini ir Lietuvos žydų gelbėtojų dieną. „Nors kai kurie žmonės lietuvius ir ypač partizanus norėjo „pakrikštyti“ žydšaudžiais, tačiau ši atmintina diena yra patvirtinimas, kad lietuviai – gelbėtojų tauta, nuo mirties išgelbėję tūkstančius žydų. Šiandien vykstantys renginiai įamžina ir lietuvių tautos žmoniškumą, kuris Holokausto metais buvo žudomas drauge su žydų tauta. Žinome, kad istorines datas dar labiau įprasmina nuoseklus ryšys tarp praeities ir dabarties. Šiandieninė realybė, Rusijos agresija prieš Ukrainą, tik dar kartą patvirtina – turime būti budrūs ir laisvės sargyboje turime budėti nuolatos. Rašykime savo valstybės istoriją patys. Ir, partizanų dvasios sustiprinti, budėkime ją saugodami.“

Seimo Pirmininko pavaduotojas Paulius Saudargas pabrėžė, kad  pranašiški buvo generolo J. Žemaičio-Vytauto žodžiai: „Aš vis tiek manau, kad ta kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, duos savo rezultatų“. „Ir ta kova, kurią vedė Juozas Jakavonis-Tigras, nenuėjo veltui. Dėka tokių žmonių mes turim dvi Vasario 16-ąsias, be kurių nebūtų Kovo 11-osios“, – teigė Seimo narys.

Renginyje dalyvavusi J. Žemaičio-Vytauto dukterėčia Aušra Marija Vilkienė pasidalijo prisiminimais apie savo krikšto Tėtį. Ji sakė, kad J. Žemaitis-Vytautas drąsiai ėjo pasirinktu laisvės kovotojo keliu, jo duota priesaika Lietuvos valstybei nebuvo sulaužyta net mirties akivaizdoje. Amžininkai, ginklo broliai ir seserys liudijo, kad J. Žemaitis-Vytautas buvo inteligentiškas, griežtas, bet teisingas vadas, skatinęs partizaninio judėjimo drausmę, ginkluotos ir politinės išsivadavimo misijos įsisąmoninimą, suvienijęs visus Lietuvoje veikusius partizaninius junginius. Kovotojai jį gerbė ir mylėjo dėl kovoje išlaikyto žmogiškumo, atjautos mažiausiems, silpniausiems. „Šiandien pagerbiame ne tik Joną Žemaitį-Vytautą, bet ir tūkstančių kitų partizanų atmintį. Mūsų giminė juo didžiuojasi. Manau, kad geriausias Jono Žemaičio-Vytauto aukos įprasminimas būtų simbolinis jo  palaidojamas Lietuvoje, už kurią jis atidavė savo gyvybę. Taip jis bent simboliškai grįžtų į savo šalį.“

 

Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. Viktoriia Chorna). Gintaro Skapo vadovaujamo Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių choro „Laisvė“ dainininkai

 

Filmas, kuriame apie savo suėmimą, kankinimus ir alinantį darbą Tolimųjų Rytų kalėjimuose papasakojo tiesioginis visų tų įvykių liudininkas J. Jakavonis–Tigras, abejingų nepaliko. Jis, būdamas dvidešimties metų, Dzūkijoje, mažučiame Kasčiūnų kaime, ant aukšto Merkio kranto, savo tėvų sodyboje kartu su kitais partizanais įrengė vadavietę, kurioje 1945–1946 m. gyveno ir dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadai J. Vitkus-Kazimieraitis ir A. Ramanauskas-Vanagas. Vadavietėje buvo įrengta spaustuvėlė, spausdinamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“, rengiami ir spausdinami štabo dokumentai. Už partizaninę veiklą J. Jakavonis-Tigras buvo suimtas, žiauriai kankinamas ir 12 metų praleido KGB rūsiuose, Magadano, Kolymos lageriuose ir tremtyje Krasnojarsko krašte. 1997 m. jis su bendražygiais vadavietę atstatė ir iki pat mirties nenuilsdamas pasakojo besidomintiems, kokia buvo tikroji Dzūkijos žemės pokario laisvės kovų istorija. Jis labai džiaugėsi,  kad įvairių pasaulio šalių žmonės, ypač jaunimas, domisi laisvės kovomis. Pasak A. Jakavonytės, pernai geros valio žmonių dėka įgyvendintas paskutinis jo noras – vadavietė rekonstruota. Planuojama šiais metais prie bunkerio įkurti muziejų. Šis filmas – dar vienas išsipildęs ženklas, kad vis labiau imame suvokti ir vertinti tai, kas per amžius sudaro Lietuvos tautos ir valstybės Laisvės kodą, kas yra mūsų valstybės stiprybės šaltinis.

Filmo idėjos autorius ir prodiuseris Vytautas Kyga pasidalijo įspūdžiais, kaip kilo mintis sukurti filmą. „Kai Angelės Jakavonytės pakviestas žiūrėjau filmą apie Adolfą Ramanauską–Vanagą, šalia manęs jį taip pat žiūrėjo  Juozas Jakavonis. Buvau pakerėtas šio žmogaus išminties! Pasiūliau jiems idėją –sukurti filmą. Kodėl Juozas Jakavonis–Tigras yra vertas šio filmo? Nes jis kankinamas neišdavė nei vadų, nei bendražygių. Jis nepalūžo, atlaikė. Juozas Jakavonis–Tigras yra mūsų didvyris.“

Režisierius Valdas Babaliauskas paatviravo, kad gavus tokią unikalią temą ir medžiagą, filmą buvo labai gera kurti. „Mano principas visada yra toks, kad ne tu kuri filmą, o filmas kuria tave. Pati medžiaga vertė pasitempti ir stengtis sukurti kaip galima geriau. Buvo smagu kurti, nes suradau dar sau nežinomus to meto didvyrius.“ 

Lietuvos gyventojų genocido ir tyrimų centro direktorius Arūnas Bubnys kalbėjo apie tai, kad istorija suka savo ratą – Rusijos karo  Ukrainoje pavyzdys liudija, jog šiuo metu labai svarbus visuomenės budrumas,  ne tik kariuomenės, bet ir pilietinis parengimas.

Renginį vedęs Rolandas Mackevičius prisipažino, kad šį renginį moderuoti jam yra didelė garbė, nes tokie žmonės  ir tokie filmai įkvepia dar labiau domėtis savo tautos istorija. Tokių žmonių dėka jauni žmonės vis labiau suvokia, kam turi būti dėkingi už galimybę gyventi nepriklausomoje Lietuvoje.

Po renginio buvo  galima apžiūrėti Seimo Vitražo galerijoje atidarytą Lietuvos partizaniniam judėjimui skirtą parodą, kurioje buvo eksponuojamas 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracijos originalas ir partizanų kovas ir jų buitį liudijantys daiktai, kurių dauguma – iš vadavietės J. Jakavonio-Tigro sodyboje Kasčiūnų kaime.

Seimo narė A. Jakavonytė dėkojo filmo idėjos autoriui ir prodiuseriui, stomatologui V. Kygai ir visai kūrybinei grupei: režisieriui V. Babaliauskui, operatoriui Vytui Jankevičiui, montažo režisierei Agnei Daniūnaitei, garso režisieriui Andriui Kaukliui, kompozitoriui Deividui Edui Kuktai, kalbos redaktoriui, subtitrų autoriui Mantui Tamulevičiui ir visiems  dalyvavusiems. „Širdyje labai jautru ir gera, kad sulaukiau daug gražių padėkos žodžių, ir dėl to, kad einame teisinga linkme – apie mūsų tautos patirtus išbandymus, pergales ir kelią, kurį dar turime nueiti kalbame vis dažniau. Kviečiu nesustoti!“

 

NUOTRAUKŲ ALBUMAS

 

Kontaktams:

Seimo narė Angelė Jakavonytė

Tel.: (8 5) 239 6649, mob. 8 620 28 801

El. p. [email protected]

   Naujausi pakeitimai - 2023-03-17 12:26
   Jolanta Anskaitienė