Seimo Ateities komiteto diskusijoje – svarstymai apie Rusiją: kaip turėtume vertinti šiandieninę Rusiją ir kokios jos ateities perspektyvos?

2023 m. birželio 9 d. pranešimas žiniasklaidai (daugiau naujienų)

Seimo Ateities komitetas kartu su Martyno Mažvydo biblioteka pristatė dešimtąją šiais metais Ateities komiteto neformalaus Ateities forumo „Intelektualinis Lietuvos savarankiškumas“ diskusiją, kurios metu bandyta pažvelgti į Rusijos istoriją, ideologiją, santvarką ir jos galimą ateities raidą.

Tardamas įžanginį žodį Seimo Ateities komiteto pirmininkas prof. Raimundas Lopata atkreipė dėmesį, kad istorinė atmintis nebegali būti saugumo garantu ir Vakarai turėtų permąstyti Rusijos suvokimą.

„Ilgai buvome įsitikinę, kad istorinė atmintis gali būti ir saugumo garantu. Tačiau štai Maskva savo karą prieš Ukrainą parėmė iškraipyta melaginga istorija. Todėl verta kelti klausimą, ar Vakarų savimonėje nėra iškreiptai suvokiamas Rusijos istorinis vaidmuo, kaip ir pats visos šalies pavadinimas“, – svarstė R. Lopata. 

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius dr. Alfredas Bumblauskas teigė, kad V. Putinas pradėjo karą prieš Ukrainą remdamasis istoriniais „faktais“, įrašytais dar sovietiniuose istorijos vadovėliuose, kuriuose teigiama, kad rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai yra viena tauta. Tačiau šiuose vadovėliuose tam tikri istoriniai faktai yra nutylimi, ypač apie Ukrainos praeitį.

„Pirmasis nutylėjimas – Kijevo Rusios likimas ir Algirdo pleištas, nulemtas mūšio prie Mėlynųjų vandenų 1362 m. ir Kyjivo istorijos atskyrimas nuo Maskvos istorijos. Šito TSRS istorijos vadovėliuose nebuvo. <...> Taigi nėra atskiros nuo Maskvos LDK rusų tautos, žinoma, nėra jokio pagrindo ukrainiečiams ir baltarusiams, taigi nėra ukrainiečių tautų“, – Rusijos istorijos supratimą vertino A. Bumblauskas.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docento dr. Grigorijaus Protašenko nuomone, Rusija yra Vakarų civilizacijos dalis ir ji gali būti demokratinė. Rusijos imperinės ambicijos egzistuoja tik politinėse struktūrose, bet ne pačioje visuomenėje. „Rusija visgi yra Europos civilizacijos dalis. Rusijos dešinieji opozicionieriai teigia, kad Rusijai natūralu judėti Europos link. Demokratija, sako dešinieji, yra galima, ir demokratija yra Europos saugumo sąlyga. Imperinės Rusijos gyventojų nuotaikos yra perdėtai padidintos ir atsirado tik prieš dvidešimt metų, valdžioje įsitvirtinus Putinui“, – pastebėjo G. Protašenko.

Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros docentas dr. Viktoras Bachmetjevas pažymėjo, kad Rusija yra imperija, tačiau dažnai, kalbėdami apie jos ateitį, mes patys imamės Rusijos žemėlapio ir bandome jį dalinti, o tai irgi yra imperinio požiūrio dalis.

„Kalbant, ką reikia daryti su Rusija, dažnai žmonės, sutinkantys, kad Rusija yra imperija, griebiasi Rusijos žemėlapio ir ima pagal įvairius kriterijus skirstyti į įvairius etninius vienetus. Manau, kad šitas žaidimas yra labai viliojantis, tačiau toks perbaižymas yra toks pat imperinis. Afrika buvo tokiu pačiu principu pasidalinta. Paprastai valstybės taip nekuriamos – jos gimsta iš vidaus, iš kolektyvinių tapatybių“, – atkreipė dėmesį V. Bachmetjevas.

Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesoriaus Gintauto Mažeikio nuomone, kylančios diskusijos dėl Rusijos ir Ukrainos pavadinimų keitimo sunkiai realizuojamos tiek diplomatiškai, tiek juridiškai. Tačiau bandymai pakeisti Rusijos regionų pavadinimus, pavyzdžiui, Kaliningrado sritį pervadinant Karaliaučiumi, gali turėti neigiamos įtakos Rusijai.

„Valstybė, kuri turi mokėti reparacijas, turi būti aiškiai įvardinta. Jeigu pradėsime kaitalioti pavadinimus, o pati Rusija pradės persivadinti įvairiais vardais, tai sukeltų sąmyšį. Tačiau aš suprantu Lenkijos elgesį, kai jie pervadina Kaliningradą į Królewiec. Tai yra mažiau reikšmingas dalykas, juo labiau kad jis gali paskatinti vidinį Rusijos separatizmą“, – svarstė G. Mažeikis. 

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas Pavelas Lavrinecas atkreipė dėmesį, kad ne valstybių pavadinimai, o istorijos supratimas turi svarbiausią vaidmenį tautų tapatybės formavimuisi. „Tautos tapatybė yra formuojama istorijos supratimo. Rusų istorinė tapatybė yra suformuota TSRS vadovėlių, todėl valstybių pavadinimų keitimai neatneštų didelės naudos. Reikėtų pagalvoti, kaip paveikti istorijos supratimą, nes tai yra tapatybės dalis. Nuo to priklauso piliečių ir sprendimų priėmėjų elgesys“, – teigė P. Lavrinecas.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė pabrėžė, kad valstybių pavadinimų keitimas yra sudėtinga procedūra, o prioritetas turėtų būti teikimas sąmonės keitimui. „Ne pavadinimo, o sąmonės keitimas turėtų būti pati esmė. Jeigu keičiame pavadinimą, o ne pačią sąvoką, mes greičiausiai neturėsime naujo pavadinimo vartosenos tradicijų. Mažų mažiausiai reikėtų pradėti nuo mąstymo keitimo ir nuo aiškinimo, kuo skiriasi ta Rusija, kurią mes įsivaizduojame kaip civilizuotą šalį, nuo tos Rusijos, agresorės“, – svarstė V. Meiliūnaitė.

Kita vertus, Seimo nario Kasparo Adomaičio nuomone, Rusijos pavadinimo keitimas galėtų būti pirmasis žingsnis keičiant ir Rusijos žmonių mąstymą, atsisakant imperinių nusistatymų.

„Šalių pavadinimo keitimo nereikėtų nuvertinti. Tai labai daug lemia, kaip mes galvojame, kaip bendraujame, kaip mes reaguojame į išorinio pasaulio idėjas. Pakeitus pavadinimą, mums reikėtų perrašyti vadovėlius, tada užaugs karta, kuri bus skaičiusi tokius vadovėlius ir galbūt taip mes paneigsime Rusijos imperinę idėją“, – svarstė K. Adomaitis.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius dr. Alvydas Jokūbaitis atkreipė dėmesį, kad lietuviai yra linkę mistifikuoti Rusiją ir ją vertinti kaip nepataisomą valstybę. Nepaisant to, turėtume ieškoti būdų, kaip suprasti šiandieninę Rusiją.

„Didelė dalis istorikų yra linkusi net į metafiziką, kad Rusija nesikeičia, ji modifikuojasi, bet ji išlieka ta pati. Lietuvoje labai gerai suprantame, ką tai reiškia: šalis, kuri yra nepagydoma, nepataisoma ir kuri mums yra duota kaip Dievo bausmė. Tai yra – Rusija. Turėtume atidžiau išnagrinėti jos politinę santvarką ir rasti terminus, kurie mums padėtų ją geriau suprasti ir išsikelti aiškesnius standartus“, – pabrėžė A. Jokūbaitis.

Diskusijoje dalyvavo prof. dr. Alfredas Bumblauskas, Lietuvos istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius; doc. dr. Grigorijus Potašenko, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas; doc. dr. Viktoras Bachmetjevas, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros docentas; prof. Gintautas Mažeikis, Lietuvos filosofas, kultūros teoretikas, antropologas, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius; Pavelas Lavrinecas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas; dr. Violeta Meiliūnaitė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė; Kasparas Adomaitis, Lietuvos Respublikos Seimo narys; prof. dr. Alvydas Jokubaitis,  Lietuvos filosofas, politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius.

Diskusijos moderatoriai – Seimo Ateities komiteto pirmininkas prof. Raimundas Lopata ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Strateginio prognozavimo skyriaus vadovas Lauras Bielinis.

Daugiau informacijos:

Raimundas Lopata

Ateities komiteto pirmininkas

El. p. [email protected]

Parengė

Gediminas Kašėta

Strateginio prognozavimo skyriaus

Išorinės informacinės aplinkos ekspertas

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

El. p. [email protected]

Ateities komiteto biuras

Tel. (8 5) 239 6950

El. p. [email protected]