Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Emanuelis Zingeris: „Jie priešinosi. Mes keičiame šios dienos pavadinimą iš Vilniaus geto likvidavimo į Lietuvos žydų genocido ir jų pasipriešinimo naciams atminimo dieną“

2023 m. rugsėjo 21 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. Ilona Šilenkova)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Tarpparlamentinių ryšių su Izraelio Valstybe grupės pirmininko, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus steigėjo, Seimo nario Emanuelio Zingerio kalba Vilniaus geto likvidavimo 80-ųjų metinių paminėjime

Didžiai gerbiama Seimo Pirmininke, labai svarbūs svečiai, pirmiausiai mano kolegos Seimo nariai. Noriu padėkoti visiems tiems, kurie mane čia, šitam Seime, rinko aštuonis kartus, turiu galvoje – plačios Lietuvos gyventojams, rinkėjams. Rinko mane kaip žmogų, plačiai šnekantį apie visą Lietuvos baisią praeitį, skausmingą praeitį, tame tarpe pirmiausia ir Holokaustą. Labai svarbu šiandien pasakyti, kad tarp mūsų yra žmonių, kurie buvo antros kartos arba netgi pirmos kartos holokaustą išgyvenantieji. Bet taip pat matau čia, salėje, Miką Kantor, kuri yra Vilniaus žydų išeivių sąjungos vadovė, Izraelyje. Matau Diną Porat, ačiū jums už daugybę metų, skirtų Jad Vašemui*. 300 su viršum Lietuvos mokytojų su jumis, Dina, sėdėjo Jad Vašeme ir buvo jūsų dialogo dalyviais. Mūsų komisija pasidarbavo kartu su Jad Vašemu ir kartu matau labai džiugiai istoriką dr. Kristofą Dikmaną (Christoph Dieckmann), paskyrusį visą savo gyvenimą Lietuvos žydų holokausto ir Lietuvos žydų praeičiai ir žinomą Jad Vašemo vadovą

Aš atsimenu, kai mano mama manęs stipriai, per stipriai vaikystėje laikydavo savo glėbyje. Aš sakydavau: mama, kodėl tu mane taip stipriai laikai? Ji man sakydavo: aš mačiau, kai Kauno gete, o po to Vilniuje po to Štuthofe vaikus ištraukė iš to glėbio. Ir pasakė man tai daug vėliau. Ji mane tausojo, kai aš buvau mažas. Bet man įdomu tik vienas dalykas, kaip mūsų palikimas tų žmonių, kurie statė kartu su lietuviais ir lenkais, kurie gyvena Lietuvoje ir čia kitomis tautybėmis, kaip ta istorija tampa mūsų kraujotakos istorija, mūsų rinkiminių apygardų istorija. Čia yra be galo svarbus dalykas, nes Izraelio vėliava kabėjo per mūsų sausio įvykius. Čia, aš pats kartu su kolegomis buvau ją čia pakabinęs ir ji kabėjo su Ukrainos, Gruzijos vėliavomis, ir izraeliečių širdyje yra daug erdvės ir Lietuvos pasipriešinimui sovietams, bet per 50 metų sovietų okupacijos turime padėkoti, kad izraeliečiai, negalėdami pasiekti Lietuvos, kuri tuo metu buvo pavadinti niekingu pavadinimu LTSR, Jad Vašemo teisuolių granito galerijose buvo iškaltas žodis „Lietuva“. Šimtai ir šimtai, ir šimtai žmonių atstovavo Lietuvą 1950, 1960,1970, 1980, 1990 metais. Jie bandė Izraelyje surasti jų pavardes, apie tūkstantis žmonių. Tūkstantis žmonių su užrašu „Lietuva“. Tai, aš manau, namų darbus Izraelio visuomenė atliko tada, kada mes buvome okupuoti, ir kada jie ieškojo tų, apie kuriuos čia kalbėjo kolegė Seimo narė Liudą Pociūnienė, teisuolių. Kita vertus, mes bandome suprasti, koks yra mūsų visuomenės pakantumo lygmuo šiuo metu. Įsiklausykite į skaičių. 94 proc. Lietuvos žydų žuvo. Ar tai nereiškia, kad Holokaustas yra unikalus ir mes turime suprasti, kad kiekvieno vaiko iki pat karo pabaigos ieškojo gestapas ir vietiniai kolaborantai. Mano pasakymas užvakar diskusijoje šiame Seime „būk žmogumi“, kai mes čia diskutavome apie antisemitizmą, ar tas priesakas „būk žmogumi“ nebūtų pagrindinis mūsų valstybės netgi Konstitucijos elementas, aš nekalbu apie juridinę pusę, aš kalbu apie žmoniškumą. Jūs galite įsivaizduoti, rabinas Šmuelis Abba Sniega, rabinas Sniega buvo tokia pavardė rabino , šventinantį žydų karius, žydų karius, kurių buvo labai gausu, žydų karius, kurie padėjo galvas už Lietuvą. Žydų karių sąjunga, kurią Josifas Stalinas represavo 1940 metais. Noriu pasakyti jums istorikams gerai žinomą faktą, kad žydų kilmės žmonių išvežtų į Sibirą skaičius procentaliai yra Nr. 1. Daugiausia represuotų ir išvežtų J. Stalino NKVD tautybių tarpe yra žydų procentaliai. Visa Laisvės alėja išvežta, visas Vilniaus elitas pačioje pradžioje buvo pradėtas vežti. Ir kam kyla dabar mintis laikyti šitą nuodą savo širdyse, kad žydai buvo sovietų pusėje, kas šitą antiseministinį melą drįsta dabar teigti Lietuvos rinkimuose, rinkimų apygardose? Žydai buvo Lietuvos valstybės pusėje 700 metų, gerbiama Pirmininke, ir tai yra be galo svarbus faktas. Kiekvienas miestelis yra po pusę gyventojų, atsiverčiate žemėlapį pagal tautybes ir žiūrite. Marijampolė, Ukmergė, Kaišiadorys, Biržai. Pusė, pusė, pusė, pusė. Vilnius – 40 proc., XIX amžiaus pabaigoje. Šitas miestas, kuris yra už šių langų, yra pastatytas tų žmonių, kurių dabar nebėra. Tai dar kartą norėčiau pasakyti, kad tvirtai manau, kad mūsų šalyje visuomenės pakantumo kartelė ir atsparumo lygmuo populizmui ir, deja, jaujoms nacizmo jėgoms, turi būti aukštesnį, jeigu mes atsiremiame į tą siaubingą unikalų ir galbūt Nr. 1 Europoje iki galo sunaikinimo faktą, iki galo, 94–95 proc. tautos sunaikinta. Aš atsimenu, žiūrėdamas į Lenkijos Respublikos Senato Pirmininko pavaduotoją Michalą Kaminskį (Michał Kamiński) ir į Lenkijos ambasadorių, kaip Varšuva prieš kelis mėnesius, gerbiama Pirmininke, mieli kolegos, paminėjo Varšuvos geto sukilimą. Tai buvo didinga. Geto pasipriešinimo dalyviams buvo suteikti aukščiausi apdovanojimai, kariniai apdovanojimai. Įsivaizduojate, lenkų kariuomenė suteikė saliutus tiems, kurie kovojo prieš nacius. Didingi apdovanojimai. Aš pasiūliau ir, gerbiama Seimo Pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen, jūs šitą žinote, dieną pavadinti ne Vilniaus geto likvidavimo diena, nors irgi esu autorius to pirmo pavadinimo, o kitaip – Lietuvos Vilniaus geto žuvimo diena ir Vilniaus geto ir kitų getų pasipriešinimo diena. Jie priešinosi. Tik ką Samuelis Bakas čia jums sakė, kaip jie priešinosi. Jie pogrindyje, parodydami, kad jie nepasiduoda žmogiškumo sunaikinimui, atidarydavo savo dailės parodas, grojo Liudviką Van Bethoveną ir Johaną Sebastianą Bachą, Volfgangą Amadėjų Mocartą Vilniaus gete, kada jų vaikai buvo atimti parodyti, kad jie netapo vergais, jie yra laisvi žmonės. Šita laisvų žmonių bendrija – Vilniaus getas, Šiaulių getas, Kauno getas, iš kurio mano šeima kilusi, yra be galo svarbi pasauliui suprantat, kaip žmogus išlieka laisvas, taip kaip S. Bakas ir mūsų geto kaliniai, būdamas gąsdinamų ir naikinamų, ir nenulenkė savo galvos.

Tokiu pagrindu atkurta Izraelio valstybė. Pasipriešinimo pagrindu neleis sunaikinti tautos. Žydų dabar būtų buvę 36 mln., jų yra tik 14 mln. po 6 mln. sunaikinimo Antrojo pasaulinio karo metais.

Aš labai džiaugiuosi matydamas savo Izraelio draugus, kad galėčiau pasakyti, kad Lietuvos valstybė Jungtinėse Tautose, Generalinėje Asamblėjoje nuolat balsuoja už Izraelio teisę išgyventi. Kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir su kitomis, kai kada negausiomis valstybėmis balsuoja už Izraelį, prieš Izraelį menkinančias rezoliucijas. Čia yra didelis dalykas.

Tik ką Prezidentas užvakar atidavė lentelę lietuvių bibliografui Antanui Ulpiui, kuris ištausojo tą Abraomo Suckeverio Abakovnerio tausotą palikimą pokario metais ir dalį tų torų mes perdavėme. 300 torų mes įteikėme izraeliečiams, kad jie galėtų naudotis, kadangi jie hebrajiškai skaito kaip savo gimtąja kalba ir galėtų nuo XVI amžiaus, XV amžiaus, XVIII amžiaus parašytos Lietuvoje „Šventraščio“ puslapiai galėtų būti naudojami Izraelio ir kitų bendruomenių rankose.

Aš norėčiau pasakyti, kad kalbant apie aštresnius dalykus… Tik ką ne taip seniai atidarydami su gerbiama Seimo Pirmininke V. Čmilyte-Nielsen Šiauliuose teisuoliams skirtą skverą, deja, Ukmergėje mes turime Juozo Krištaponio paminklą, dėl kurio mes visi jau 10 metų laukiame, kada jis bus demontuotas. Lietuvos genocido centras turėtų suderinti tuos visus statusų suteikimus ir, kaip sakė Jad Vašemo direktorius, mes negalime turėti pavyzdžiu tų žmonių, kurie pokario metais, ko gero, didvyriškai kovojo su sovietais, bet metai iki to šaudė į vaikus ir moteris. Šitie žmonės tai nėra sektinas pavyzdys mūsų jaunimui. Todėl mes turėtumėme rimtai peržiūrėti tuos sąrašus ir pasižiūrėti, kad jų tarpe, aš įsitikinęs, virš 90 proc. yra didvyriai, bet kiti negali būti didvyriais. Tai yra mūsų bendras požiūris. Aš abejoju, kad šitoje salėje atsirastų kitų žmonių, kurie balsuotų kitaip.

Grįždamas prie pastabų, kas dabar, kaip vartojamas Holokaustas, mes su Faina Kukliansky, kuri šiandien puikiai kalbėjo, nusiuntėme laišką tokiam prezidentui Vladimirui Putinui ir pasakėme: „Pone Putinai, prašytume Holokausto nenaudoti savo geopolitiniams, grobuoniškiems tikslams ir kitų šalių užėmimui. Mes, žydų tauta, galime kalbėti apie tai, apie likimą. Nenaudoti to propagandai ir geopolitiniams imperiniams tikslams.“ Ir šis laiškas buvo paskelbtas visuomenei.

Tik ką, kaip aš jau minėjau, minėjome Varšuvos geto sukilimą. Mano brolis Markas Zingeris – rašytojas, ilgametis Žydų muziejaus direktorius, intelektualas, poetas išėjo iš gyvenimo tą pačią dieną. Pone M. Kaminski, tuo metu, kai mes su Faina buvome Varšuvoje, jisai mirė, kai mes minėjome Holokausto metines ir taip minėjome, kad Vilniaus geto pasipriešinimo himnas tapo Varšuvos geto pasipriešinimo himnu – „Niekada nesakyk, kad tu eini į paskutinį mūšį, į paskutinį kelią.“

Tai yra Hišo Gliko sukurtas himnas, jauno poeto, žuvusio Vilniaus gete.

Jeigu leisite, jums perskaitysiu savo brolio Marko Zingerio eilėraštį „Sudegęs getas“, skirtą 1943 metų balandžio mėnesio Varšuvos geto sukilimui:

„Aš – Varšuvos getas.

Gurvolis jo kietas.

Jo bulvių maišelis

ir vaikas suskretęs.

Aš – Varšuvos getas.

O, mano tėvyne

patvino patvino

Saliamono vynas

krauju nuo balkonų

ir stogo balkonu.

Aš amžinas mėnuo

virš gatvių skeletų,

virš meilės skeleto,

aš – Varšuvos getas.

Išeikim į mūšį

iškėlę lazdas,

išrietę barzdas

už virtuvės godas.

Vaikai kaip karveliai –

nuo mūsų balkonų!...

...Kai saulės medalis

ant purvino fono,

ir pilkas jų kraujas,

ir akys jų gyvos –

spurdėjimas gyvas

ir smuiko motyvas

su šimtmečiais kaujas.“

Norėčiau padėkoti jums už dėmesį ir balsavimus už tą pažangą, kurią Lietuva padarė įveikiant, grąžinant atmintį, padarant taip, kad ir rinkėjams kasdien būtų svarbu Lietuvos žydų atmintis ir mes turėtume tuos pusę miestelių gyventojų ir miestų kasdien savo politiniame gyvenime ir tie standartai, pasisakymo mūsų šitoje salėje būtų susiję su šia atmintimi. Ačiū.

*Jad Vašem yra Izraelio Holokausto atminties centras, įkurtas 1953