Aleksandro Stulginskio žvaigždės laureatas Valeriu Matei: „Lietuvos pavyzdys suteikė mums drąsos ir papildomos energijos kovoje su sovietinio okupacinio režimo demonais“

2025 m. gegužės 15 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Moldovos mokslų akademijos nario, Rumunijos mokslų akademijos garbės nario Valeriu Matei kalba Aleksandro Stulginskio žvaigždės įteikimo ceremonijoje

Seimo kanceliarijos nuotr. (autorė Viktoriia Chorna).

Jūsų Ekscelencija, Seimo Pirmininke Sauliau Skverneli,

Ekscelencijos, ponios ir ponai ambasadoriai,

ponios ir ponai.

Man garbė ir džiaugsmas vėl būti Lietuvoje ir turėti galimybę iš aukštos Seimo tribūnos padėkoti Jums už suteiktą apdovanojimą. 

Tai taip pat proga prisiminti 35 metų senumo įvykius – dramatišką ir ryžtingą kovos laikotarpį siekiant ištrūkti iš sovietų imperijos nelaisvės. Lietuva tuomet, devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo dešimtmečio pradžioje, buvo sektinas pavyzdys visoms pavergtoms sovietų imperijos tautoms ir žmonėms, nes 1990 m. kovo 11 d. ji pirmoji paskelbė savo nepriklausomybę ir šis įvykis turėjo stiprų atgarsį pasaulyje. Šią žinią priėmiau su džiaugsmu, nes tuo metu, kovo 11 dieną, vyko parlamento rinkimų kampanija. Lietuvos pavyzdys suteikė mums drąsos ir papildomos energijos kovoje su sovietinio okupacinio režimo demonais.

Todėl po naujosios Moldovos Respublikos įstatymų leidžiamosios valdžios posėdžio, kuris įvyko 1990 m. balandžio 17 d., tarp pirmųjų mano, kaip deputato ir Moldovos liaudies fronto parlamentinės grupės pirmininko pavaduotojo, siūlomų įstatymų ir nutarimų projektų buvo ir projektas dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimo. 1990 m. gegužės 31 d. Moldovos Respublikos parlamentas pripažino Lietuvos Respublikos nepriklausomybę nuo SSRS. Net jei tuo metu Moldovos Respublika pati nebuvo nepriklausoma, tačiau šio pirmojo Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo akto moralinė ir simbolinė vertė neabejotina. Ne veltui imperinio centro reakcija buvo priešiška ir agresyvi, kaip ir po 1990 m. birželio 25 d., kai Moldovos Respublika paskelbė savo suverenitetą.

Tais metais, kai išsivadavome iš sovietinės imperijos nelaisvės, su Lietuva turėjome gerą ir reikalingą politinį bendradarbiavimą: vyko tarptautinės konferencijos ir politiniai-teisiniai Molotovo-Ribentropo pakto vertinimai, vyko didelės liaudies demonstracijos, smerkiančios šį paktą, buvo atmetami priešiški imperinio centro veiksmai ir vadinamosios naujos sąjunginės sutarties projektas, žengta demokratijos keliu, buvo kuriami ir atkuriami nacionaliniai įstatymai ir pilietinės visuomeninės struktūros, rengiamos ateities strategijos.

Dažnai kartu su jumis stengėmės informuoti ir didinti Vakarų supratimą apie sovietų imperijos tikrovę jai žlungant. 1991 m. sausį buvau čia, kai Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos apgultį vykdė Maskvos atsiųstos kohortos. Parašiau ir parengiau kelių pasaulio šalių parlamentarų solidarumo su Lietuvos žmonėmis ir Lietuvos Parlamentu deklaraciją, sukūriau dokumentinį filmą apie tragiškus 1991 m. sausio 11–13 d. įvykius, kuris buvo rodomas per televiziją Kišiniove ir Bukarešte.

Deja, Moldovos Respublikos demokratinis kelias nebuvo vien tik kylantis. Rusijos agresyvus karas 1992 m. kovo iki liepos mums atnešė didelių ekonominių ir žmogiškųjų nuostolių. Rusijos sukurti ir įtvirtinti du separatistiniai režimai, laikant mūsų šalies teritorijoje Rusijos Federacijos perimtą sovietų kariuomenę, sukėlė nestabilumą, demoralizavo visuomenę, o informacinis karas ir nuolatinis Maskvos kišimasis į Moldovos Respublikos vidaus reikalus lėmė 1994–1998 ir 2001–2010 m. regresiją. Moldovos Respublika praleido kelią į Europos ir euroatlantinę integraciją, demokratinės reformos buvo blokuojamos arba iškreiptos, šalies įvaizdis buvo sumenkintas.

Taip pat paminėčiau faktą, kad tais laikotarpiais Vakarai ne visada tinkamai reagavo į Rusijos karo ir agresijos politiką, toliau manydami, kad Rusija yra šalis, kurioje vykdomos demokratinės reformos, o Putinas yra populiarus politinis lyderis.

Demokratiniam pasauliui prireikė 2022 m. vasario – agresyvaus karo prieš Ukrainą – kad suprastų, jog priešiški veiksmai Baltijos šalių atžvilgiu ir Rusijos agresyvūs karai prieš Moldovos Respubliką ir Gruziją, Krymo okupacija nebuvo atsitiktiniai, kad jie buvo imperinės revanšistinės strategijos dalis ir rodo Rusijos užsienio politiką, kuri neturi nieko bendro su tarptautinės teisės demokratinėmis normomis. Nenorėčiau tikėti, kad pastaruoju metu vėl matome naivumo ir nebrandumo apraiškas suvokiant ir vertinant agresyvią Rusijos politiką.

Šiandien, vykstant agresyviam karui prieš Ukrainą ir Rusijos hibridiniam karui prieš Lietuvą, Moldovą, Latviją, Estiją ir visą Europos Sąjungą, mums labiau nei bet kada reikia sanglaudos ir solidarumo, nuoseklių veiksmų kovai su Rusijos propaganda, veiksmingų priemonių Europos erdvei ginti. Tai šių laikų imperatyvas, tai vienintelis sprendimas įveikti sudėtingą laikotarpį, kurį išgyvename.

Tepadeda mums Dievas!