Abiejų Tautų Respublikos Seimą dera vadinti dviejų rūmų Seimu, susidedančiu iš Senato ir Atstovų rūmų. Tradiciškai buvo suvokiama, kad Abiejų Tautų Respublikos Seimą sudarė 3 luomai: valdovas – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Senatas (Aukštieji parlamento rūmai), Seimas arba Atstovų rūmai (Žemieji Seimo rūmai arba Seimas siaurąja prasme). Nuo 1569 iki 1793 m. įvyko 173 Seimo sesijos (XVI a. – 30, XVII a. – 93, XVIII a. – 50). Tradiciškai Abiejų Tautų Respublikos seimai rinkosi keliuose centriniuose Lenkijos karalystės Varšuvos ir Krokuvos miestuose, kiek vėliau, nuo XVII a., – ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Gardino mieste. Įprastai Abiejų Tautų Respublikos seimai rinkosi Varšuvoje ir posėdžiavo Karalių rūmuose. Elekciniai (karalių išrinkimo) seimai vykdavo Varšuvos apylinkėse prie Volios arba Kamionkos kaimų (Viritim teise – visiems bendrai). Karūnaciniai seimai, susiję su naujai išrinkto valdovo karūnacijos iškilmėmis, vyko Šventųjų Stanislovo ir Vaclovo katedroje Krokuvoje ant Vavelio kalvos. XVII amžiuje Lietuvos bajorai išsikovojo teisę kas trečią Seimo sesiją surengti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Gardino mieste. Gardine nesirinko tik konvokaciniai, elekciniai ir karūnaciniai seimai, susiję su naujo valdovo rinkimais. Jie ir toliau vyko Lenkijoje. 1678–1793 m. Gardine įvyko 11 Seimo sesijų. Gardine seimai rinkosi 11 kartų: 1678–1679, 1688, 1693, 1718, 1726, 1729, 1730, 1744, 1752, 1784, 1793 metais. 1793 m. Gardino Seimas, sušauktas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio, patvirtino II Abiejų Tautų Respublikos padalijimą ir kartu buvo paskutinis Seimas Abiejų Tautų Respublikos istorijoje.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovų skaičių Abiejų Tautų Respublikos seimuose lėmė visos Abiejų Tautų Respublikos skirstymas į Didžiosios Lenkijos, Mažosios Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės provincijas. Taigi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovų skaičius sudarė iki 1/3 visų Seimo narių.  Bendras Abiejų Tautų Respublikos Senato narių skaičius siekė nuo 112 iki 121 nario, iš jų apie 27–35 buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai. Atstovų rūmuose rinkosi nuo 113 iki 127 narių, Lietuvai atstovavo 44–50 parlamentarų.

Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentarai Abiejų Tautų Respublikos seime

Abiejų Tautų Respublikos seimų darbo intensyvumas XVI–XVIII a.

Pagal: Urszula Augustyniak. Historia Polski 1572–1795. Warszawa, 2008,  s. 98.

Aukštieji Seimo rūmai – Senatas – valstybės taryba iš senatorių luomo. Senatą sudarė karaliaus iki gyvos galvos skiriami didikai. Į Senatą taip pat įėjo Abiejų Tautų Respublikos vyskupai, vaivados, kaštelionai ir ministrai (vyriausieji pareigūnai). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senatoriai Abiejų Tautų Respublikos seimuose buvo Vilniaus, Žemaitijos, Smolensko vyskupai, 9 vaivadijų: Vilniaus, Trakų, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mstislavlio, Minsko vaivados ir Žemaitijos seniūnas, Vilniaus, Trakų, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mstislavlio, Minsko kaštelionai bei vienas Žemaitijos seniūnijos atstovas, taip pat aukštieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnai: didysis ir rūmų maršalka, kancleris, vicekancleris, iždininkas. Svarbūs valstybės pareigūnai – didysis ir lauko etmonai bei rūmų iždininkas – iki XVIII a. į Senatą neįėjo. Lietuvos atstovai Senate atliko visavertį vaidmenį ir aktyviai dalyvavo Seimo darbe. Vien 1587–1609 m. iš 17 įvykusių Seimo sesijų Lietuvos didžiojo kanclerio pareigas einantys asmenys  dalyvavo 15, tuo pačiu laikotarpiu Vilniaus vaivados – taip pat 15 Seimo sesijų, Vilniaus vyskupas – 13, Lietuvos vicekancleris – 12, Trakų vaivada – 11, Lietuvos maršalka – 10 Seimo sesijų.

Atstovų rūmų delegatai nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės buvo renkami vaivadijų pavietų seimeliuose. Kiekvienas pavietas balsų daugumos principu išrinkdavo du atstovus į Abiejų Tautų Respublikos Seimą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai Abiejų Tautų Seime buvo renkami Vilniaus, Trakų, Kauno, Vilkmergės, Upytės, Žemaitijos seniūnijos, Ašmenos, Breslaujos, Lydos, Gardino, Naugarduko, Slanimo, Valkavysko, Slucko, Bresto, Pinsko, Minsko, Rečycos, Mozyriaus, Mstislavlio, Polocko, Vitebsko, Oršos, Smolensko, Starodubo, Livonijos seimeliuose. Pavietų seimeliuose išrinktų LDK atstovų skaičius svyravo nuo 44 iki 50. Pagal tuo metu galiojusią tvarką kas trečias Atstovų rūmų maršalka turėjo būti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovas. Lenkų istoriko Andzejaus Rachubos tyrimai rodo jų buvus 44 asmenis. Kai kurie iš jų šias pareigas ėjo skirtingų Seimo kadencijų metu. Nepaisant akivaizdžiai dominavusios Lenkijos Karūnos atstovų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės balso nebuvo galima ignoruoti. Abiejų Tautų Respublikos Seimo parlamentinėje kultūroje Lietuvos parlamentarų balsą užtikrino Seime galiojusi specifinė sprendimų priėmimo formulė, grindžiama ne daugumos, o vienbalsiškumo principu. Visi Seimo sprendimai turėjo būti vienbalsiai aprobuoti. Iš esmės galiojo iš Romos imperijos laikų perimtas principas, įtvirtintas dar imperatoriaus Justiniano kodekse – Quod omnes tangit ab omnibus approbatur (kas liečia visus, turi būti visų patvirtinta). Trakų vaivadijos Upytės pavieto seniūnas Vladislovas Sicinskis buvo pirmasis, 1652 m. pasinaudojęs savo liberum veto teise, ir nuo to laiko užteko tik vieno atstovo prieštaravimo, kad būtų galima nutraukti Seimo posėdį ir panaikinti visus jo priimtus teisės aktus.

Literatūra:

Augustyniak Urszula. Historia Polski 1572–1795. Warszawa, 2008, s. 98.

Avižonis Konstantinas. Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais. Roma, 1975, p. 109–173.

Frost Robert I. Lietuvos indėlis formuojant parlamentinę kultūrą Lietuvos – Lenkijos unijoje 1500–1668 m. Parlamentarizmo genezė Europoje ir Lietuvos atvejis, Vilnius, 2008, p. 16–23.

Jučas Mečislovas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentarizmas. Lietuvos Seimas, Vilnius, 1996, p. 79–112.

Jučas Mečislovas. Seimai ir seimeliai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra, Vilnius, 1998, p. 623–634.

Jurgaitis Robertas. Vilniaus seimelio pasiuntiniai Abiejų Tautų Respublikos Seime 1717–1793 m.: statusas ir parlamentinio aktyvumo formos. Parlamento studijos, 2010, t. 10, p. 8–27.

Kiaupa Zigmantas. Lietuvos istorija. T. 7, I dalis. Trumpasis XVIII amžius( 1733–1795 m.). Vilnius, 2012, p. 57–86.

Lukšaitė Ingė, Kiaupienė Jūratė. Lietuvos istorija. T. 5. Veržli Naujųjų laikų pradžia. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1529-1588 metais. Vilnius, 2013, p. 176–184.

Moderniosios administracijos tapsmas Lietuvoje: valstybės institucijų raida 1764-1794 metais. Kolektyvinės monografijos autoriai R. Šmigelskytė - Stukienė, L. Glemža, V. Rakutis, R. Jurgaitis, E. Brusokas, Vilnius, 2014.

Rachuba Andrzej. Wielkie Księstwo Litewskie w systemie parlamentarnym Rzeczypospolitej w latach 1569–1763. Warszawa, 2002, s. 167–191.

Šapoka Adolfas. Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos. Kaunas, 1938.

Zakrzewski Andrzej B. Wielkie Księstwo Litewskie (XVI–XVIII w.). Prawo– ustrój – społeczeństwo. Warszawa, 2013, s. 88–117.

Parengė Žydrūnas Mačiukas 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius