Kazimieras BIZAUSKAS (1893–1941)

Jauniausias 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Bizauskas gimė 1893 m. vasario 14 d. Paviluostoje (dabar – Latvija). Jo bendravardis tėvas (1857–1907) buvo kilęs iš Vildūnų k. (dab. Pasvalio raj.),valstiečių šeimos, mama Karolina Jadvyga Jankauskaitė (1871–1895) – iš Raseinių apskrities bajorų. Jie susituokė 1890 m. kovo 13 d. Kazokų dvare, buvusiame netoli Kaltinėnų (dab. Šilalės raj.). Šeima susilaukė tik vieno sūnaus. Berniuko mama mirė, jam sulaukus vos trejų metų. Tėvas, kooperatyvų tarnautojas Kazimieras Bizauskas, mirė sūnaus paauglystės metais. Vėliau jį rėmė tetos Barbora Monika ir Agota Bizauskaitės, dėdė pranciškonų vienuolis Antanas Bizauskas.

Kazimieras Bizauskas baigė Skaistkalnės (Latvija) pradžios mokyklą, kurį laiką mokėsi Mintaujos (dabar – Jelgava) gimnazijoje. 1906 m. išvyko į Šveicariją ir ten įstojo į katalikų kolegijos gimnaziją Švyco mieste. 1908 m. jaunuolis grįžo į Lietuvą, trumpai mokėsi Vilniaus Vinogradovo gimnazijoje, vidurinio mokslo baigimo atestatą 1913 m. gavo Kaune, grafo Platovo gimnazijoje. Jau 1909 m. Kazimieras Bizauskas pradėjo bendradarbiauti katalikiškoje lietuvių periodinėje spaudoje: „Draugijoje“, „Šaltinyje“, „Viltyje“, „Vienybėje“. Jo leistas rankraštinis laikraštėlis „Ateitis“ tapo katalikiško jaunimo žurnalo tokiu pat pavadinimu pirmtaku. Kazimieras Bizauskas buvo ne tik žurnalo bendradarbis, bet ir dalyvavo steigiant pirmąją moksleivių ateitininkų Kauno kuopelę, jai vadovavo. Prisidėjo kuriant studentų ateitininkų draugiją „Rūta“ ir buvo vienas aktyviausių jos narių. 1913–1915 m. studijavo Maskvos imperatoriškojo universiteto Teisės fakultete. 1914 m. redagavo laikraštį „Rygos garsas“.

Grįžęs į Lietuvą, Kazimieras Bizauskas nuo 1915 m. dirbo Panevėžio „Saulės“ gimnazijos lietuvių ir lotynų kalbų mokytoju, inspektoriumi. 1915–1917 m. Kazimieras Bizauskas priklausė Panevėžio miesto valdybai, buvo jos sekretoriumi. Būdamas Lietuvių mokslo draugijos vadovėlių komisijos nariu, parengė literatūros teorijos vadovėlį, dar keletą jų išvertė ir pritaikė Lietuvos gimnazijoms.

1917 m. rugsėjo 18–22 d. Kazimieras Bizauskas dalyvavo Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje. Jis buvo jauniausias tarp į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Tarybos) išrinktų politikų. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais šios institucijos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu. Kazimieras Bizauskas dirbo Lietuvos Tarybos švietimo, teisės, tautinių mažumų klausimus nagrinėjusiose komisijose, palaikė ryšius su Joniškėlio, Kėdainių ir Panevėžio apskričių gyventojais. 1918 m. lapkričio 10–1919 m. vasario 17 d. Kazimieras Bizauskas dirbo Lietuvos Valstybės Tarybos generaliniu sekretoriumi. Nuo 1919 m. spalio 15 d. priklausė Lietuvos Valstybės Tarybos Krikščionių demokratų frakcijai.

Nuo 1919 m. kovo Kazimieras Bizauskas metus ėjo Lietuvos atstovybės Londone patarėjo pareigas, 1920 m. gegužę–liepą buvo Lietuvos delegacijos generaliniu sekretoriumi taikos derybose su Sovietų Rusija. Buvo Lietuvos Steigiamojo Seimo narys. Kazio Griniaus sudarytame ministrų kabinete, dirbusiame 1920 m. birželio 19–1922 m. sausio 18 d., Kazimieras Bizauskas vadovavo Švietimo ministerijai.

Nuo 1922 m. kovo pabaigos signataras atsidėjo diplomatinei veiklai. Iš pradžių buvo paskirtas Lietuvos atstovu Vatikane. 1923 m. lapkričio 24 d. tas pačias pareigas ėjo JAV, 1924 m. birželio 4 d. paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru šioje valstybėje. 1927 m. rugsėjo 1 d. pradėjo vadovauti pasiuntinybei Latvijoje, 1928 m. gegužės 16 d. – Didžiojoje Britanijoje (1930–1931 m. ir Olandijoje). Nuo 1932 m. spalio 1 d. Kazimieras Bizauskas vadovavo Užsienio reikalų ministerijos Teisių ir administracijos departamentui.

1919 m. lapkričio 4 d. Kazimieras Bizauskas vedė, su žmona Paulina (Liepaite, 1893–1989) susilaukė dukterų Primos (Dunn, 1921–2019) ir Algės (1923–1985). Jis buvo vienas iš aktyviausių Lietuvos krikščionių demokratų partijos narių, nuo 1935 m. – Ateitininkų federacijos vyriausiosios valdybos pirmininkas. 1925 m. Kaune įsteigė knygų leidimo bendrovę „Žinija“. Kolekcionavo knygas, buvo XXVII knygos mėgėjų ir Lietuvių-britų draugijų vienas iš steigėjų ir narys. Išvertė Vladislovo Sirokomlės studiją „Nemunas nuo versmių iki žiočių“.

1939 m. pradžioje paskirtas pasiuntiniu Latvijoje, bet jau greitai grįžo į Kauną. Nuo 1939 m. kovo 28 d., Jono Černiaus ir Antano Merkio sudarytuose ministrų kabinetuose Kazimieras Bizauskas buvo paskirtas Ministro Pirmininko pavaduotoju. Lietuvai atgavus Vilnių tapo vyriausybės įgaliotiniu šiame mieste.

1940 m. liepos mėn., sovietų okupuotoje Lietuvoje, Kazimieras Bizauskas buvo suimtas savo ūkyje Žirnojuose (dabar – Ukmergės rajonas) ir įkalintas Kaune. Prasidėjus karui tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, buvo išgabentas iš Kauno su kitais kaliniais ir 1941 m. birželio 26 d. sušaudytas Bygosovo (Baltarusija) stotyje. Jo amžino poilsio vieta nežinoma. Vilniuje, Rasų kapinėse įrengtas kenotafas Kazio Bizausko, Prano Dovydaičio ir Vlado Mirono atminimui.

Šaltiniai ir literatūra:

Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918–1940 metais, sudarė Zenonas Butkus, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2006, 882 p.

Bizauskas, Kazys, biobibliografija: https://lnb.lt/istekliai/kiti-istekliai/biobibliografijos/899-bizauskas-kazys

Bukaitė, Vilma. Kazimieras Bizauskas ‒ jauniausias signataras ir paskutinės Vyriausybės ministras, Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2020, Nr. 1, p. 3–12.

Butkus, Zenonas. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, 159 p.

Iš Tarybos nario [Kazimiero Bizausko] dienyno, Vilniaus rytojus, 1929, vasario 16, Nr. 7.

Kazys Bizauskas, Represuoti 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministrų kabinetų nariai, sudarė Ramunė Driaučiūnaitė, Vilnius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2019, 481 p.

Kazys Bizauskas, Sovietų valdžios represuoti ir persekioti 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai, valstybės vadovai ir ministrai, Lietuvos ypatingasis archyvas, http://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/sovietu-valdzios-represuoti-ir-persekioti-1918-m.-vasario-16-d.-lietuvos-nepriklausomybes-akto-signatarai-valstybes-vadovai-ir-ministrai-lya/exh-61 (žr. 2021-02-13)

Klimavičius Raimundas, Neįminta XX amžiaus istorijos mįslė: Vasario 16-osios pėdsakais, Vilnius: Žinija, 2003, 231 p.

Kučas, Vidimantas. Kazimieras Bizauskas. Signatarų genealogijos: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2023, p. 79–107.

Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915–1918: Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė, sudarė Edmundas Gimžauskas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2006, 596 p.

Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas 1917–1920 metais: idėja virsta valstybe, sudarė Vilma Bukaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2018, 290 p.

Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai 1938–1940 metais, sudarė Algimantas Kasparavičius, Pawel Libera, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2013, 624 p.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Żeligowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), sudarė Edmundas Gimžauskas, Artūras Svarauskas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2012, 703 p.

Lietuvos Respublikos užsienio politika: dokumentai, t. 1: 1939 08 23–1940 05 25, Vilnius, 2009, 688 p.

Lietuvos Respublikos užsienio politika: dokumentai, t. 2: 1940 05 27–1940 08 14, Vilnius, 2009, 316 p.

Lietuvos Respublikos užsienio politika: dokumentai, 1938: 1938 01 05–1938 12 31, Vilnius: Akademinė leidyba, 2012, 494 p.

Lietuvos Respublikos užsienio politika: dokumentai, 1939: 1939 01 02–1939 09 02, Vilnius: Akademinė leidyba, 2012, 495 p.

Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2018, 817 p.

Lietuvos užsienio politikos dokumentai, t. 1: 1917–1920 metai, sudarė Zenonas Butkus, Alfonsas Eidintas, Kęstutis Kilinskas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2022, 832 p.

Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslas, 1991, 536 p.

Maksimaitis, Mindaugas. Mažoji Konstituanta: Lietuvos Taryba atkuriant valstybingumą, Vilnius: Justitia, 2011, 432 p.

Politinės partijos Lietuvoje 1918–1940: dokumentų rinkinys, parengė Mindaugas Tamošaitis, Artūras Svarauskas, Algis Bitautas, Vilnius: Parlamentarizmo istorijos tyrimo centras, 2020, 729 p.

Skirius, Juozas. Lietuvos Užatlantės diplomatija 1918–1929 metais: santykių su JAV politiniai ir ekonominiai aspektai, Vilnius, 1995, 184 p.

Skrupskelis, Kęstutis. Ateities draugai: ateitininkų istorija (iki 1940 m.). Vilnius: Naujasis židinys–Aidai, Lietuvos katalikų mokslo akademija, 2010, 798 p.

Svarauskas, Artūras. Bizauskas Kazimieras, Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biografinis žinynas, sudarė Mindaugas Tamošaitis, Algis Bitautas, Artūras Svarauskas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016, p. 101–105.

Svarauskas, Artūras. Krikščioniškoji demokratija nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940): Politinė galia ir jos ribos, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 411 p.

Tamošaitis, Mindaugas. Bizauskas Kazimieras, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sudarė Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, 99–102.

Zundė, Pranas. Kazys Bizauskas, 1893–1941, kn. 1, Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1993, 323 p.

Zundė, Pranas. Kazys Bizauskas, 1893–1941, kn. 2, Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1994, 438 p.

Parengė Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius