Stanislovas NARUTAVIČIUS (1862–1932)

 

 

Stanislovas Narutavičius gimė 1862 m. rugsėjo 2 d. Telšiuose, bajorų apskrities teisėjo Jono (1823–1866) ir jo trečiosios žmonos Viktorijos (Ščepauskaitės, 1832–1908) Narutavičių šeimoje. Turėjo jaunesnįjį brolį Gabrielių (1865–1922) ir iš tėvo pirmosios santuokos gimusius brolį Kazimierą (1847–1918) bei seserį Oną (1849–1923). Anksti mirus vyrui, V. Narutavičienė su abiem savo sūnumis glaudėsi Renavo dvare (dabar – Mažeikių rajonas), jo pirmuoju mokytoju tapo rašytojas Laurynas Ivinskis. 1882 m. Stanislovas Narutavičius baigė Liepojos gimnaziją, tais pačiais metais įstojo į Sankt Peterburgo imperatoriškojo universiteto Teisės fakultetą. Vėliau studijavo Kijevo Šv. Vladimiro universiteto Teisės fakultete. Priklausė studentų kairiosioms politinėms draugijoms.

Baigęs studijas, Stanislovas Narutavičius 1887 m. įsikūrė Varšuvoje – dirbo apskrities teisme, vėliau ėmėsi žurnalistinės ir leidybinės veiklos. Su žinomu lenkų socialdemokratu, mokslininku Ludwiku Krzywickiu daug prisidėjo prie laikraščio „Tygodnik powszechny“ rengimo. 1890 m. gegužės 22 d. vedė, jo žmona Joana (Bilevičiūtė, 1868–1948) buvo Ciuricho universiteto (Šveicarija) studentė. Šeima užaugino keturis vaikus: sūnus Joną Ipolitą (1896–1930) ir Kazimierą (1904–1987), dukras Sofiją Gabrielę (1893–1976) ir Eleną Viktoriją (1899–1942). 1899–1904 m. Stanislovas Narutavičius su šeima gyveno Kališe (Lenkija) – ten vadovavo dujų tiekimo įmonei „Vereinigte Gaswerke S. A.“. 1904 m. grįžęs į Lietuvą, įsikūrė Brėvikių dvare netoli Alsėdžių.  

Stanislovas Narutavičius iki 1908 m. vertėsi advokato praktika, laisvalaikį skyrė kultūriniam ir visuomeniniam darbui. 1905 m. Telšių apskrities bajorai jį išrinko atstovu į kuriamą gubernijos savivaldos instituciją – zemstvą. Jau pirmajame jos posėdyje Stanislovas Narutavičius pasipriešino bandymui paversti institucijos narius caro valdžios įrankiu. Dėl to netekęs balsavimo teisės, iš zemstvos pasitraukė. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Jis rėmė Lietuvos autonomijos, savivaldos ir socialinės lygybės siekius, kuriuos bandė įgyvendinti, netrukus paskelbus vadinamąją Alsėdžių respubliką, gyvavusią apie mėnesį. Nuo represijų už nelojalumą caro valdžiai Stanislovą Narutavičių išgelbėjo tik ryšiai ir autoritetas tarp krašto bajorų. 1907 m. Telšiuose Brėvikių dvaro šeimininkas įsteigė mergaičių progimnaziją, 1909 m. – berniukų gimnaziją. Abiejose mokyklose, kuriose dirbo ir Stanislovo Narutavičiaus žmona Joana, buvo dėstomos lietuvių ir lenkų kalbos.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Stanislovas Narutavičius pasiliko savo ūkyje. Dalyvavo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Dar organizacinio komiteto posėdyje pasiūlė rezoliucijos formuluotę: „Svarbiausias tikslas – nepriklausoma Lietuva etninėse ribose“. Tarybos posėdžiuose palaikė radikalesnių kairiųjų nuostatų šalininkus. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu. Nepritardamas kolegų sprendimui paskelbti Lietuvą monarchija, jis baigė darbą Taryboje 1918 m. liepos 13 d. 

Parvykęs į Žemaitiją, Stanislovas Narutavičius prisidėjo prie vietos savivaldos institucijų kūrimo: rūpinosi Alsėdžių valsčiaus tarybos steigimu ir veikla, vėliau buvo paskirtas Telšių apskrities valsčių atstovų seimelio vadovu. 1920–1921 m. talkino steigiant Kauno apskrities teismą, kurį laiką dirbo šio teismo teisėju. Vėl grįžęs į Brėvikius, Stanislovas Narutavičius toliau šeimininkavo ūkyje, rasdavo lėšų ir laiko pasirūpinti vietos neturtingųjų švietimu ir sveikatos apsauga.

Save Lietuvos lenku laikęs, bet lietuvių kalbą mokėjęs Stanislovas Narutavičius ne tik vaikystėje patyrė skaudžių netekčių: baigiantis 1922 m., buvo nužudytas jo jaunesnysis brolis Gabrielius, pirmasis Lenkijos Respublikos prezidentas, kitąmet žuvo sesuo, o 1932 m. mirė sūnus, pedagogas ir psichologas Jonas Narutavičius. Stanislovas Narutavičius mirė 1932 m. gruodžio 31 d. Kaune, palaidotas Alsėdžių kapinėse.

 

 

Šaltiniai ir literatūra:

Bukaitė, Vilma. Būsimieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Didžiajame Vilniaus Seime, Parlamento studijos, 2018, Nr. 25, p. 11–36.

Bukaitė, Vilma. Lietuvių konferencijos rengimas: nuo idėjos iki šimtmečio suvažiavimo, Parlamento studijos, 2018, Nr. 24, p. 98–122.

Gasparavičienė, Sigita. Stanislovas Narutavičius, Signatarų genealogijos: 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2023, p. 205–223.

Grigaravičius, Algirdas. Vasario 16-osios Akto signatarai. Stanislovas Narutavičius Brėvikiuose. Voruta, https://www.voruta.lt/vasario-16-osios-akto-signatarai-stanislovas-narutavicius-brevikiuose/

Grigaravičiūtė, Sandra. Lietuvos Tarybos vidinė ir išorinė komunikacija (1917 m. rugsėjo 21 d.–1918 m. lapkričio 11 d.). Lituanistica, 2022, t. 68, nr. 1, p. 1–18.

Klimavičius, Raimundas. Neįminta XX amžiaus istorijos mįslė: Vasario 16-osios pėdsakais, Vilnius: Žinija, 2003, 231 p.

Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas 1917–1920 metais: idėja virsta valstybe, sudarė Vilma Bukaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2018, 290 p.

Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915–1918: Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė, sudarė Edmundas Gimžauskas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2006, 596 p.

Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2018, 817 p.

Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslas, 1991, 536 p.

Lukminaitė, Solveiga. Stanislovas Narutavičius: užsispyręs žemaitis ir tolerantiškas visuomenininkas.  Lietuvos bajorai – Vasario 16-osios akto signatarai: Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius, Vilnius: Vaga, 2018, p. 120–152.

Maksimaitis, Mindaugas. Mažoji Konstituanta: Lietuvos Taryba atkuriant valstybingumą, Vilnius: Justitia, 2011, 432 p.

Narutavičius, Stanislovas, biobibliografija: https://lnb.lt/istekliai/kiti-istekliai/biobibliografijos/938-narutavicius-stanislovas

Selenis, Valdas. Stanislovo Narutavičiaus politinės veiklos bruožai. Voruta, https://www.voruta.lt/valdas-selenis-stanislovo-narutaviciaus-politines-veiklos-bruozai/

Vaitiekūnas, Stasys. Stanislovas Narutavičius: signataras ir jo laikai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, 501 p.

 

 

Parengė Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius