Antanas SMETONA (1874–1944)

Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Užulėnio kaime (dabar – Ukmergės rajone), gausioje neturtingų valstiečių Jono (1832–1886) ir Julijonos (Kartanaitės, 1838–1905) Smetonų šeimoje. Joje gimė net devyni vaikai, trys sūnūs mirė anksti: Jonas (apie 1864-1865), Liudvikas (g. 1865), Juozas (g. 1869). Tėvai užaugino sūnus Igną (1860–po 1901), Motiejų (1863–1943), Antaną, dukras Marijoną (Jasiukonienę, 1866–1940), Mortą (Krikštaponienę, 1871–1950), Julijoną (1878–1962).

Antanas Smetona mokėsi Taujėnų pradinėje mokykloje, privačiai – Ukmergėje ir Liepojoje. Tėvui Jonui Smetonai anksti mirus, tik motinos ir vyriausiojo brolio paramos, paties atkaklių pastangų dėka Antanui Smetonai pavyko tęsti mokslus. Jis 1893 m. baigė Palangos progimnaziją. 1896 m. moksleivis buvo pašalintas iš Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) gimnazijos, nes kartu su kitais lietuviais nepakluso reikalavimui, kad katalikai kasdienę maldą mokykloje skaitytų rusiškai. 1897 m. eksternu baigė Peterburgo 9-ąją gimnaziją. Studijavo Sankt Peterburgo imperatoriškojo universiteto Teisės fakultete, priklausė slaptai lietuvių studentų draugijai. 1899 m. už dalyvavimą studentų neramumuose buvo areštuotas ir du kartus šalintas iš universiteto, bet 1902 m. sėkmingai baigė studijas.

Gavęs teisininko diplomą, Antanas Smetona atvyko į Vilnių, dirbo advokato padėjėju, vėliau banke. Jis greit iškilo kaip vienas aktyviausių lietuvių tautinio judėjimo dalyvių. Priklausė Lietuvių demokratų partijai. 1904 m. rugpjūčio 27 d. vedė, su žmona Sofija (Chodakauskaite, 1885–1968) anksti neteko dukros Birutės (1910–1913) užaugino dukrą Mariją (Valušienę, 1905–1992) ir sūnų Julių (1913–1974). Smetonų šeimos namai Vilniuje tapo lietuvių inteligentų susibūrimų bei diskusijų vieta.

Antanas Smetona buvo 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykusio Didžiojo Vilniaus Seimo narys, pirmininkavo jo posėdžiui, kuriame svarstytas Lietuvos autonomijos klausimas. Antanas Smetona dalyvavo daugelio lietuviškų visuomeninių, kultūros, švietimo organizacijų – „Aušros“, „Ryto“, „Rūtos“, Lietuvių mokslo ir Lietuvių dailės draugijų – veikloje. Talkino rengiant tautinius lietuviškus leidinius: redagavo laikraščius „Vilniaus žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, „Viltis“, 1914–1915 ir 1923–1924 m. – žurnalą „Vairas“, parengė informacinių ir kultūrinės, politinės publicistikos straipsnių.

Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje pradėjusi veikti Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti greit virto ne tik labdaros organizacija, bet ir lietuvių politinės veiklos centru. Nuo pat įkūrimo organizacijoje dirbęs, Centro komiteto pirmininko pavaduotoju, o 1915 m. rugpjūčio 10–1918 m. balandžio 19 d. pirmininku dirbęs Antanas Smetona rūpinosi, kad kraštą okupavusios Vokietijos valdžios sprendimai kuo mažiau alintų Lietuvoje, ypač Vilniuje gyvenusius tautiečius. Vadovaudamas Vadovėlių komisijai, suredagavo geografijos, išvertė algebros ir aritmetikos vadovėlius. „Aritmetikos teorija“ sulaukė net septynių laidų. Vilniaus lietuvių gimnazijoje dėstė graikų kalbą. Nuo 1916 m. pradžios jis priklausė savivaldybės Švietimo komisijai, kartu su Aleksandru Stulginskiu – Patariamajai komisijai labdaros klausimais.

1916 m. Antanas Smetona kartu su Steponu Kairiu ir Jurgiu Šauliu dalyvavo Trečiajame pavergtųjų tautų kongrese, vėliau – Lozanos ir Pirmojoje Berno lietuvių konferencijose. Dalyvavo lietuvių politiniuose pasitarimuose, rengė politinius dokumentus, dalyvavo formuluojant Lietuvos sienų sampratą. Buvo laikraščio „Lietuvos aidas“ faktinis redaktorius.

Antanas Smetona dirbo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, jai pirmininkavo. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba), tapo jos pirmininku. 1917 m. lapkričio mėn. kartu su Steponu Kairiu, Alfonsu Petruliu, Justinu Staugaičiu, Jurgiu Šauliu dalyvavo Antrojoje Berno lietuvių konferencijoje. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais šios institucijos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu. 1918 m. rugsėjo mėn. Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona ir Martynas Yčas aplankė popiežiaus nuncijų Miunchene ir Viurtenbergo grafą Wilhelmą von Urachą, kurio kandidatūra svarstyta, viliantis rasti ir Vokietijai priimtiną, ir Lietuvai tinkamą vadovą. Kartu su Kazimieru Steponu ir Jurgiu Šauliais parengė pirmąją laikinąją Lietuvos Konstituciją. Nuo 1918 m. gruodžio 2 d. iki 1919 m. kovo pabaigos siekė Skandinavijos valstybių paramos Lietuvos nepriklausomybei.

1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Taryba išrinko Antaną Smetoną pirmuoju Lietuvos Valstybės Prezidentu. 1920 m. gegužės 15 d. jis Prezidento įgaliojimus perdavė Lietuvos Steigiamojo Seimo Pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui, tačiau dar keletą savaičių Prezidento pareigas ėjo laikinai. Signataras atsidėjo moksliniam, žurnalistiniam darbui ir veiklai Tautos pažangos partijoje (nuo 1924 m. – Lietuvių tautininkų sąjunga), kurios nariu tapo 1918 metais, 1920–1926 m. buvo jos pirmininkas, vėliau – faktinis vadovas. Antanas Smetona 1921 m. vadovavo Lietuvos delegacijai, derybose su Latvija kartu nustačiusiai abiejų valstybių sieną. Po įvykusio vadinamojo Klaipėdos sukilimo, buvo paskirtas Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniu Klaipėdos krašte, šias pareigas ėjo 1923 m. sausio 20–balandžio 20 dienomis. 1923–1927 m. dėstė etikos ir filosofijos disciplinas Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Redagavo įvairiais pavadinimais leistus tautininkų laikraščius („Tėvynės balsas“, „Krašto balsas“, „Lietuvių balsas“, „Lietuvis“, „Tauta“).

Po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykusio valstybės perversmo, 1926 m. gruodžio 19 d. Antanas Smetona buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Jis apribojo opozicijos aktyvios veiklos galimybes, suvaržė laisvę viešai skleisti aukščiausiajai valstybės valdžiai nepalankias nuostatas. Kita vertus, Antanas Smetona daug dėmesio skyrė valstybės ūkio bei kultūrinio gyvenimo plėtrai, rūpinosi, kad būtų išsaugota visuomenės tolerancija kitoms šalyje gyvenančioms tautoms, vengė politinio radikalumo. Jo vadovavimo Lietuvos Respublikai laikotarpį 1940 m. birželio 15 d. nutraukė ultimatyvius reikalavimus pateikusios Sovietų Sąjungos kariuomenės įžengimas į Lietuvos Respubliką. Suvokdamas iškilusį pavojų valstybei, Antanas Smetona su šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau į Šveicariją. 1941 m. atvyko į JAV, apsigyveno Klivlende su sūnaus šeima.

Antanas Smetona žuvo 1944 m. sausio 9 d., namuose kilusio gaisro metu Klivlende, buvo palaidotas Klivlendo Knolvūdo mauzoliejuje, 1975 m. palaikai buvo perkelti į Ohajo valstijos Čardono miestelio Visų Sielų kapines.

Šaltiniai ir literatūra:

Akmenytė-Ruzgienė Vilma, Minelgaitė-Plentienė Justina. Lietuvos Respublikos Prezidento institucija ir rūmai (1919–1940 m.), Prezidento rūmai Kaune, Kaunas: Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune, 2019, p. 88–232 p.

Antano Smetonos korespondencija, 1940–1944, sudarė ir parengė Daiva Dapkutė, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1999, 674 p.

Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918–1940 metais, parengė Zenonas Butkus, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2006, 882 p.

Botyrius, Vilius. Antanas Smetona. Signatarų genealogijos: 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2023, p. 249–263.

Bukaitė, Vilma. Būsimieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Didžiajame Vilniaus Seime, Parlamento studijos, 2018, Nr. 25, p. 11–36.

Bukaitė, Vilma, Lietuvių konferencijos rengimas: nuo idėjos iki šimtmečio suvažiavimo, Parlamento studijos, 2018, Nr. 24, p. 98–122.

Bukaitė, Vilma. Nuo Vilniaus žemės banko darbuotojo iki Prezidento: Antano Smetonos veikla 1914–1920 m., Kultūros barai, 2019, Nr. 7/ 8, p. 85–92.

Eidintas Alfonsas. Antanas Smetona ir jo aplinka, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, 512 p.

Grigaravičiūtė, Sandra. Lietuvos Tarybos vidinė ir išorinė komunikacija (1917 m. rugsėjo 21 d.–1918 m. lapkričio 11 d.). Lituanistica, 2022, t. 68, nr. 1, p. 1–18.

Kairiūkštytė, Nastazija. Antano Smetonos tautinio atgimimo kelyje (XIX a. pab.–XX ap. pr.). Voruta, 2010, nr. 8–10.

Klimavičius, Raimundas. Neįminta XX amžiaus istorijos mįslė: Vasario 16-osios pėdsakais, Vilnius: Žinija, 2003, 231 p.

Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915–1918: Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė, sudarė Edmundas Gimžauskas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2006, 596 p.

Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas 1917–1920 metais: idėja virsta valstybe, sudarė Vilma Bukaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2018, 290 p.

Lietuvos Respublikos užsienio politika: dokumentai, t. 1: 1939 08 23-1940 05 25, sudarė Tomas Remeikis, Vilnius: Akademinė leidyba, 2009, 688 p.

Lietuvos Respublikos užsienio politika: dokumentai, t. 2: 1940 05 27–1940 08 14, sudarė Tomas Remeikis, Vilnius: Akademinė leidyba, 2009, 316 p.

Lietuvos Respublikos užsienio politika: dokumentai, 1938: 1938 01 05–1938 12 31, sudarė Tomas Remeikis, Vilnius: Akademinė leidyba, 2012, 494 p.

Lietuvos Respublikos užsienio politika: dokumentai, 1939: 1939 01 02–1939 09 02, sudarė Tomas Remeikis, Vilnius: Akademinė leidyba, 2012, 495 p.

Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2018, 817 p.

Lietuvos užsienio politikos dokumentai, t. 1: 1917–1920 metai, sudarė Zenonas Butkus, Alfonsas Eidintas, Kęstutis Kilinskas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2022, 832 p.

Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslas, 1991, 536 p.

Lopata, Raimundas. Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais, Vilnius: Mintis, 1996, 223 p.

Maksimaitis, Mindaugas. Mažoji Konstituanta: Lietuvos Taryba atkuriant valstybingumą, Vilnius: Justitia, 2011, 432 p

Merkelis, Aleksandras. Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla, New York: Amerikos lietuvių tautinė sąjunga, 1964, 740 p.; 2-as leidimas: Vilnius: Vyčio paramos fondas, 2017, 747 p.

Mums reikia toliau trūsti ir darbuotis, pasiėmus daugiau galios iš taip artimos praeities: Respublikos Prezidento Antano Smetonos kalba iškilmingame Seimo posėdyje 1938 m. vasario 16 d. Lietuvos aidas, 1938, vasario 17, Nr. 74.

Politinės partijos Lietuvoje 1918–1940: dokumentų rinkinys, parengė Mindaugas Tamošaitis, Artūras Svarauskas, Algis Bitautas, Vilnius: Parlamentarizmo istorijos tyrimo centras, 2020, 729 p.

Smetona, Antanas, biobibliografija: https://lnb.lt/istekliai/kiti-istekliai/biobibliografijos/4122-smetona-antanas

Smetona, Antanas. Respublikos Prezidento raštas Tautai. Lietuvos aidas, 1933, vasario 17, Nr. 39.

Smetona, Antanas. Rinktiniai raštai, Kaunas: Menta, 1990, 512 p.

Tyla, Antanas. Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio, Vilnius: Katalikų akademija, 2004, 216 p.

Truska, Liudas. Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996, 411 p.

Vasario 16-oji – Lietuvos Valstybės atkūrimo diena: straipsnių ir dokumentų rinkinys, sudarė Eugenijus Manelis, Romaldas Samavičius, Vilnius: Žaltvykslė, 2007, 477 p.

Parengė Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius