Aleksandras STULGINSKIS (1885–1969)

Aleksandras Stulginskis gimė 1885 m. vasario 26 d. Kutalių kaime (dabar – Šilalės rajonas), miestelėno Domininko Valiuškos-Stulginskio (1829/apie 1838–1933) ir jo pirmosios žmonos valstietės Marijonos (Vadeikaitės, 1838–1901) šeimoje, susilaukusioje net keturiolikos vaikų. Aleksandras Stulginskis buvo pats jauniausias, jis turėjo brolius Tadą (g. 1842), Karolį (1845–1856), Benediktą (g. 1862), Pranciškų (g. 1864), Joną (g. 1868), Povilą (g. 1876), Leoną (1879), Kazimierą (1879–1958), seseris Gertrūdą (Čėsnienę, g. 1866), Oną (Astrauskienė-Zdanavičienę, g. 1868), Barborą (g. 1871), Prancišką (1873–1874). Dalis jų mirė dar vaikystėje, Jonas, Povilas, Kazimieras ir Barbora Stulginskiai emigravo į JAV, o Benediktas, Pranciškus, seserys Gertrūda ir Ona Stulginskiai sukūrę šeimas ūkininkavo Žemaitijoje.

Aleksandras Stulginskis lankė Kaltinėnų (dabar – Šilalės rajonas) pradžios mokyklą, baigė keturias Liepojos (Latvija) gimnazijos klases, o 1908 m. – Žemaičių vyskupijos kunigų seminariją Kaune. Vienerius metus studijavo Insbruko (Austrija) universiteto Teologijos-filosofijos fakultete.

1909–1910 m. Aleksandras Stulginskis dirbo lietuvių katalikiškoje Šv. Kazimiero draugijoje Kaune, dėstė lietuvių kalbą Kauno berniukų gimnazijoje. 1910 m. įstojo į Halės (Vokietija) universiteto Žemės ūkio institutą. Jį baigęs, 1913 m. grįžo į Lietuvą. Aleksandras Stulginskis dirbo agronomu Vilniaus žemėtvarkos komisijoje, vėliau Alytaus apskrityje. 1914–1915 m. redagavo žurnalo „Vienybė“ priedą „Viensėdis“, parengė straipsnių žemės ūkio tematika.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Aleksandras Stulginskis persikėlė į Vilnių. Nuo 1915 m. rugpjūčio priklausė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitetui, rūpinosi organizacijos ūkiniais klausimais. 1915–1918 m. vadovavo veiklą atgaivinusiai „Ryto“ švietimo draugijai, rengė pedagogikos kursus pradžios mokytojams, Vilniaus lietuvių gimnazijoje dėstė gamtos mokslus. Dalyvavo Vilniaus lietuvių politikų susitikimuose su vokiečių okupacine valdžia, pasitarimuose, talkindavo rengiant ir pasirašydavo okupacinės valdžios atstovams ir užsienio valstybių vadovams skirtus dokumentus apie krašto politinio savarankiškumo siekį. 1917 m. pradėjo redaguoti laikraštį „Tėvynės sargas“, ėjusį iki 1926 m. pabaigos, 1918 m. – žemdirbiams skirtą „Ūkininką“, bendradarbiavo laikraščiuose „Rytas“, „Lietuvos aidas“, „XX amžius“.

Aleksandras Stulginskis prisidėjo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusią Lietuvių konferenciją, joje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba). 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais šios institucijos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu. Dirbo Lietuvos Tarybos Tremtinių ir belaisvių grąžinimo, Skundų, Valstybės ūkio komisijose. 1917 m. rudenį dalyvavo įkuriant Lietuvos krikščionių demokratų partiją, buvo jos pirmasis vadovas. 1919 m. spalio viduryje tapo Tarybos Krikščionių demokratų frakcijos nariu. 1919 m. pabaigoje įsteigus katalikišką Lietuvos ūkininkų sąjungą, išrinktas jos pirmininku.

Aleksandras Stulginskis yra vienintelis Lietuvos politikas, tapęs Nepriklausomybės Akto signataru, Ministrų Kabineto nariu, Lietuvos Respublikos Seimo nariu ir Lietuvos Respublikos Prezidentu. Mykolo Sleževičiaus sudarytuose antrajame ir ketvirtajame ministrų kabinetuose 1918–1919 m. ėjo ministro be portfelio, žemės ūkio ir valstybės turtų ministro pareigas. Prano Dovydaičio vadovaujamame ministrų kabinete 1919 m. jis dirbo Ministro Pirmininko pavaduotoju, vidaus reikalų, maitinimo ir viešųjų darbų ministru, 1919 m. nuo kovo 19 iki balandžio 12 d. faktiškai vadovavo kabinetui. Aleksandras Stulginskis buvo išrinktas Lietuvos Steigiamojo Seimo nariu, buvo išrinktas Steigiamojo Seimo Pirmininku, nuo 1920 m. birželio 19 d. kartu ėjo ir Respublikos Prezidento pareigas. Buvo išrinktas ir į Pirmąjį ir Antrąjį Seimą, tačiau Seimo nario mandato atsisakė išrinkus Lietuvos Respublikos Prezidentu, šias pareigas ėjo 1922–1926 metais. Aleksandras Stulginskis buvo išrinktas ir į Trečiąjį Seimą, po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo buvo išrinktas Seimo Pirmininku, šias pareigas ėjo 1926 m. gruodžio 19 d. iki 1927 m. balandžio 12 d. (1927 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos Prezidento aktu buvo paleistas Tečiasis Seimas, tačiau nebuvo paskelbta naujojo Seimo rinkimų data, todėl Trečiojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis, remdamasis Seimo statutu, teigė, kad jo įgaliojimai nebuvo nutraukti. Seimo statutas numatė, kad Seimo Prezidiumo narių įgaliojimai nutrūksta kai į pirmąjį posėdį susirenka nauja Seimo kadencija. Lietuvos Respublikos Ketvirtasis Seimas susirinko tik 1936 m. rugsėjo 1 d.)

1920 m. balandžio 24 d. Aleksandras Stulginskis vedė pedagogę Oną Matulaitytę (1894–1962). Beveik lygiai po metų, 1921 m. balandžio 28 d. jiems gimė dukra Aldona (Juozevičienė).

1927 m. Aleksandras Stulginskis atitolo nuo politinio gyvenimo, apsigyveno savo ūkyje Jokūbavo dvare, atsidėjo žemdirbystei. Dar 1919 m. Aleksandras Stulginskis kartu su Jonu Vailokaičiu ir kitais bičiuliais įsteigė Lietuvos ūkio banką. Jis priklausė kooperatyvams „Lietūkis“ ir „Linas“. Nemenką savo pajamų dalį skyrė labdarai: kultūros reikalams, studentams remti, neturtingoms šeimoms šelpti.

Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, 1941 m. birželio mėnesį Aleksandras Stulginskis buvo suimtas, išvežtas ir kalintas Krasnojarsko pataisos darbų lageryje (Kraslage), 1952 m. vasario 27 d. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS Valstybės saugumo ministerijos (MGB) nutarimu buvo nuteistas 25 metus kalėti, kalintas Vladimiro kalėjime, 1954 m. buvo paleistas iš kalėjimo ir ištremtas į Komijos ASSR. 1956 m. grįžo į Lietuvą, 1957–1959 m. dirbo vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stotyje, rašė į spaudą žemės ūkio klausimais.

Aleksandras Stulginskis mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune. Palaidotas Panemunės kapinėse, Kaune.

Šaltiniai ir literatūra:

Akmenytė-Ruzgienė, Vilma; Minelgaitė-Plentienė, Justina. Lietuvos Respublikos Prezidento institucija ir rūmai (1919–1940 m.), Prezidento rūmai Kaune, Kaunas: Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune, 2019, p. 88–232 p.

Aleksandras Stulginskis. Represuoti 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministrų kabinetų nariai, sudarė Ramunė Driaučiūnaitė, Vilnius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2019, 481 p.

Aleksandras Stulginskis, Sovietų valdžios represuoti ir persekioti 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai, valstybės vadovai ir ministrai, Lietuvos ypatingasis archyvas, http://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/sovietu-valdzios-represuoti-ir-persekioti-1918-m.-vasario-16-d.-lietuvos-nepriklausomybes-akto-signatarai-valstybes-vadovai-ir-ministrai-lya/exh-61 (žr. 2021-02-15)

Baškys, Aidas. Aleksandras Stulginskis. Signatarų genealogijos: 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2023, p. 299–314.

Bukaitė, Vilma. Lietuvių konferencijos rengimas: nuo idėjos iki šimtmečio suvažiavimo, Parlamento studijos, 2018, Nr. 24, p. 98–122.

Eidintas, Alfonsas. Aleksandras Stulginskis ir jo epocha, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014, 359 p.

Grigaravičiūtė, Sandra. Lietuvos Tarybos vidinė ir išorinė komunikacija (1917 m. rugsėjo 21 d.–1918 m. lapkričio 11 d.). Lituanistica, 2022, t. 68, nr. 1, p. 1–18.

Klimavičius, Raimundas. Neįminta XX amžiaus istorijos mįslė: Vasario 16-osios pėdsakais, Vilnius: Žinija, 2003, 231 p.

Kova dėl Vasario 16 d. Akto: rašo Aleksandras Stulginskis, buv. Lietuvos Tarybos narys ir Lietuvos Respublikos Prezidentas, XX amžius, 1938, vasario 15, Nr. 37; tas pat: Kauno laikas, 1995, vasario 14; Žygio draugams, Kaunas: Garsas, 1996, p. 208–211; Žemaičių aidas, 1998, sausio 16, 23.

Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915–1918: Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė, sudarė Edmundas Gimžauskas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2006, 596 p.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Żeligowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), sudarė Edmundas Gimžauskas, Artūras Svarauskas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2012, 703 p.

Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas 1917–1920 metais: idėja virsta valstybe, sudarė Vilma Bukaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2018, 290 p.

Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2018, 817 p.

Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2018, 817 p.

Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslas, 1991, 536 p.

Maksimaitis, Mindaugas. Mažoji Konstituanta: Lietuvos Taryba atkuriant valstybingumą, Vilnius: Justitia, 2011, 432 p.

Politinės partijos Lietuvoje 1918–1940: dokumentų rinkinys, parengė Mindaugas Tamošaitis, Artūras Svarauskas, Algis Bitautas, Vilnius: Parlamentarizmo istorijos tyrimo centras, 2020, 729 p.

Stulginskis, Aleksandras. Atsiminimai, Chicago: Pedagoginis lituanistikos institutas, 1980, 295 p.

Stulginskis, Aleksandras. Kai ką iš mūsų valstybės atstatymo laikotarpio prisiminus. Lietuvos žinios, 1939, vasario 15, Nr. 38.

Stulginskis, Aleksandras. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas. Ūkininkas, 1928, vasario 16, Nr. 6/7.

Stulginskis, Aleksandras, biobibliografija: https://lnb.lt/istekliai/kiti-istekliai/biobibliografijos/949-stulginskis-aleksandras

Stulginskis, Aleksandras. Vasario 16 – visos tautos šauksmas. Rytas, 1936, vasario 15, Nr. 38.

Stulginskis, Aleksandras. Vasario 16-oji – tai ryžtingas tautos žygis. XX amžius, 1939, vasario 15, Nr. 38.

Stulginskis, Aleksandras. Vasario šešioliktoji. Tėvynės sargas, 1947 rugpjūtis, Nr. 1, p. 85–87; tas pat: Ateitis, t. 74, 1984, Nr. 2, p. 40–41; Kardas, 1997, Nr. 1–2.

Svarauskas, Artūras. Krikščioniškoji demokratija nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940): Politinė galia ir jos ribos, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 411 p.

Svarauskas Artūras, Stulginskis Aleksandras, Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biografinis žinynas, sudarė Mindaugas Tamošaitis, Algis Bitautas, Artūras Svarauskas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016, p. 393–398.

Parengė Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius

Susijusi informacija: 

• STULGINSKIS Aleksandras (1885–1969) – Steigiamojo Seimo, I Seimo ir III Seimo narys 
• Steigiamojo Seimo Pirmininkas (1920–1922 m.)