Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Moderniojo parlamentarizmo ištakos (XX a. pradžia)

Jurgis ŠAULYS (1879–1948)

 

Jurgis Šaulys
Vilnius, 1917 m. rugsėjo 25 d. | Fotografė Aleksandra Jurašaitytė 
Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas. Alb. 18-6  (nuotraukos fragmentas)

 

Jurgis Šaulys gimė 1879 m. balandžio 15 d. (pagal Julijaus kalendorių 3 d.) Balsėnų kaime (dabar – Klaipėdos rajonas), valstiečių Teodoro ir Domicelės Šaulių šeimoje. Teodoras Šaulys (1849–1917) buvo vedęs net tris kartus ir iš viso susilaukė ne mažiau nei devyniolikos vaikų, dukart likdamas našliu. Su pirmąja žmona Domicele Pozingyte-Lomsargiene (1849–1885) turėjo penkis vaikus, bet sūnus Kazimieras (1875–1887), dukros Marijona (1868–iki 1885) ir Anelė (1885) anksti mirė. Vyresnio amžiaus sulaukė tik dukra Barbora (Razutienė, 1873–po 1897) ir sūnus Jurgis. Santuokoje su antrąja žmona Liudvika Stanelyte (apie 1856–1896) gimė septyni vaikai. Jų dukros Albertina (1886–1887) ir Adelė (1892), sūnus Juozas (1891–1892) mirė anksti, ilgiau gyveno sūnus Kazimieras (1887–1906), dukros Petronėlė (1889–po 1896), o jauniausia dukra Ona (Tarvydienė, 1896–1996) netgi beveik sulaukė  šimtmečio. Trečiąkart Teodoras Šaulys vedė už sūnų Jurgis penkeriais metais vyresnę Oną Kungytę (1874–1944). Jų dukros Julijona (1903–1906) ir Stefanija (1905) mirė anksti, bet gerokai ilgiau gyveno didžiuma vaikų: dukros Domicelė (Pivorienė, 1897–1990), Emilija (Mikužienė, 1898–1988), Jadvyga (Šernienė, 1901–1989), sūnūs Juozas (1905–1983) ir Petras (1910–1947).

Dar būdamas mažiau nei šešerių metų amžiaus, Jurgis Šaulys neteko mamos ir augo didžiulėje šeimoje. Nuo pat vaikystės didelį vaidmenį jo gyvenime suvaidino geradariai ir mecenatai, pirmiausiai Liudvikos Šaulienės brolis kunigas Pilypas Budvytis ir tėvo brolis kunigas Petras Šaulys-Šaulevičius, vėliau rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. 1887–1888 m. Jurgis Šaulys mokėsi Kaltinėnų (dabar – Šilalės rajonas) parapijos daraktorių mokykloje. Mokslus tęsdamas Palangos progimnazijoje, įsitraukė į tautinę veiklą: dalyvavo lietuvių moksleivių būrelyje, platino laikraščius „Vienybė lietuvninkų“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Aušra“.

1895 m. „Vienybėje lietuvninkų“ buvo išspausdinta pirmoji Jurgio Šaulio publikacija. Tais pačiais metais, baigęs progimnaziją, 1896 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, bet 1899 m. mokslą joje nutraukė ir prisidėjo prie šiame mieste gyvenusių Vilniaus lietuvių visuomeninės veiklos. Jis rengė straipsnius J. Tumo-Vaižganto redaguojamiems laikraščiams „Tėvynės sargas“ ir „Žinyčia“. 1900–1901 m. organizavo slaptus lietuvių kalbos kursus.

1901 m. pradėjo bendradarbiauti su „Varpo“ redakcija. 1902 m. vasarą dalyvavo Dabikinės dvare (dabar Akmenės rajonas) vykusiame varpininkų susirinkime, talkino rengiant 1906 m. priimtą Lietuvių demokratų partijos programą. Kartu su bendraminčiais pasirūpino, kad Naumiestyje (dabar – Kudirkos Naumiestis) ant poeto ir publicisto, „Varpo“ redaktoriaus Vinco Kudirkos kapo būtų pastatyta paminklinė skulptūra. Gyvendamas Tilžėje, 1903–1904 m. redagavo „Varpą“, „Ūkininką“, „Naujienas“. Išvertė antikinių graikų rašytojų Sofoklio, Aischilo kūrinių. Domėjosi tėvynės priešistore. Kartu su lenkų sociologu Ludwiku Krzywickiu dalyvavo Lietuvos piliakalnių archeologiniuose tyrinėjimuose, į lietuvių kalbą vertė ir spaudoje publikavo L. Krzywickio veikalą apie Žemaitijos senovę.

Gavęs „Žiburėlio“ draugijos stipendiją, 1903 m. išvyko studijuoti ekonomiką Berno universitete. 1912 m. apgynė daktaro disertaciją. Studijų metais įkūrė Šveicarijos lietuvių studentų draugiją „Sandora“, redagavo socialdemokratų periodinius leidinius „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Žarija“. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, dirbo Vilniaus žemės banke. Buvo veiklus Lietuvių mokslo draugijos ir kitų tautinių organizacijų narys.

Pirmojo pasaulinio karo metais liko Vilniuje, priklausė Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo agronomijos ir teisių pagalbai teikti. Dalyvavo susitikimuose su vokiečių okupacine valdžia, rengė politinius dokumentus, kuriuose reikalauta Lietuvos politinio savarankiškumo. 1916 m. birželį Jurgis Šaulys kartu su Antanu Smetona ir Steponu Kairiu atstovavo lietuvių tautai Trečiajame pavergtųjų tautų kongrese Lozanoje, vėliau jie dalyvavo Lozanos ir Pirmojoje Berno lietuvių konferencijoje. 1917–1918 m. dirbo „Lietuvos aido“ redakcijoje, parengė politinės publicistikos straipsnių.

Jurgis Šaulys buvo vienas iš 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų, joje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba). 1917 m. spalio 18–20 d. dalyvavo Pirmojoje Stokholmo lietuvių konferencijoje, lapkričio mėn. kartu su Steponu Kairiu, Alfonsu Petruliu, Antanu Smetona, Justinu Staugaičiu – Antrojoje Berno lietuvių konferencijoje. Dirbo Lietuvos Tarybos generaliniu sekretoriumi, o nuo 1918 m. vasario 16 d. – pirmuoju vicepirmininku. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu, ranka surašė jo egzempliorių lietuvių ir vokiečių kalbomis, skirtą Vokietijos užsienio reikalų ministerijai. Dirbo Lietuvos Tarybos Konstitucijos parengimo komisijoje, dalyvaudavo susitikimuose su Vokietijos vadovais ir politikais. Lietuvos Tarybos kolega ir signataras Kazimieras Steponas Šaulys nebuvo Jurgio Šaulio giminaitis, tačiau šie bendrapavardžiai daug metų bičiuliavosi.

Jurgis Šaulys pasitraukė iš Lietuvos Valstybės Tarybos pirmojo sekretoriaus pareigų, kai 1918 m. lapkričio 19 d. buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ministru – Vokietijoje. Šias pareigas oficialiai ėjo iki 1919 m. birželio 11 d., faktiškai iki kovo 12 d. Nuo tų pačių metų rugsėjo 1 d. tris mėnesius vadovavo atstovybei Šveicarijoje. 1919 m. balandžio–gegužės mėn. pirmininkavo Lietuvos delegacijai Varšuvos derybose su Lenkija, 1920 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. – Buldurių (Rygos) Baltijos valstybių konferencijoje, 1922–1923 m. – prekybos derybose su Vokietija, 1925 m. spalį – Lugano (Šveicarija) derybose su Lenkija. 1921 m. sausio 31–1923 m. gegužės 29 d. vadovavo atstovybei Italijoje. Nuo 1923 m. rudens dvejus metus Klaipėdoje organizavo laikraščių „Klaipėdos žinios“, „Lietuvos keleivis“, „Memeler Zeitung“ leidybą.

1925 m. kovo 1 d. sugrįžo dirbti į Užsienio reikalų ministeriją, 1925 m. rugsėjo 3–1927 m. gegužės 5 d. vadovavo Užsienio reikalų ministerijos Teisių ir administracijos departamentui. Vėliau tapo Lietuvos pasiuntiniu prie Šv. Sosto. 1931 m. spalio 1 d. vėl paskirtas pasiuntinybės Vokietijoje vadovu. Ten reziduodamas, nuo 1932 m. vasario 24 d. tas pačias pareigas ėjo ir Austrijoje bei Vengrijoje, nuo 1934 m. lapkričio 19 d. – ir Šveicarijoje. 1938 m. gruodžio 15 d. tapo pasiuntiniu Lenkijoje, šias pareigas ėjo iki jos okupacijos. 1939 m. gruodžio 1 d. tapo pasiuntiniu Šveicarijoje, šias pareigas ėjo iki 1946 m. lapkričio 18 d. Gresiant okupacijai, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys 1939 m. birželio pradžioje paskyrė Jurgį Šaulį Lietuvos diplomatijos šefo antruoju pavaduotoju. Gyvendamas neutralioje valstybėje, jis 1941 m. gruodžio 2–1945 m. lapkričio 15 d. ėjo Lietuvos diplomatijos šefo pareigas.

Jurgis Šaulys vedė du kartus, 1919 m. rugsėjo 6 d. – kartu Berne mediciną studijavusią Kazimierą Celinską (1890–1965). Jiems gimė dukra Birutė Janina (Čečkus, 1921–1996). Pirmajai žmonai nepagydomai susirgus, 1933 m. rugsėjo 19 d. Jurgis Šaulys sukūrė šeimą su italų kilmės vokiečių operos primadona Mafalda Salvatini (1888–1971). 1938 m. šeima įsigijo namus Lugane, Šveicarijoje, kuriuose galutinai įsikūrė po Lietuvos okupacijos. Signataras sukaupė didžiulį retų lituanistinių spaudinių rinkinį, kurio dalį 1938 m. padovanojo Kauno Vytauto Didžiojo universitetui, dalį po jo mirties įsigijo Pensilvanijos universitetas JAV.

Jurgis Šaulys mirė 1948 m. spalio 18 d., palaidotas Lugano miesto kapinėse Šveicarijoje.

 

 

Šaltiniai ir literatūra:

Bončkutė, Roma. Jurgio Šaulio laiškai (1901-1907) Mortai Zauniūtei. Res humanitariae, 2016, t. 19, p. 39–77.

Bukaitė Vilma. Lietuvių konferencijos rengimas: nuo idėjos iki šimtmečio suvažiavimo. Parlamento studijos, 2018, Nr. 24, p. 98–122.

Grigaravičiūtė, Sandra. Lietuvos Tarybos vidinė ir išorinė komunikacija (1917 m. rugsėjo 21 d.–1918 m. lapkričio 11 d.). Lituanistica, 2022, t. 68, nr. 1, p. 1–18.

Jonikas, Vladislovas. Jurgis Šaulys. Signatarų genealogijos: 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2023, p. 315–357.

Kaniavienė, Dainora. Jurgio Šaulio Lietuvos valstybingumo misija. Voruta, 2016, nr. 2.

Kaniavienė, Dainora. Jurgio Šaulio masoniškosios ambicijos, Voruta, https://www.voruta.lt/signataro-jurgio-saulio-zvilgsniai-mazoji-lietuva/

Kaniavienė, Dainora. Signataro Jurgio Šaulio žvilgsniai: Mažoji Lietuva. Voruta, https://www.voruta.lt/signataro-jurgio-saulio-zvilgsniai-mazoji-lietuva/

Klimavičius, Raimundas. Neįminta XX amžiaus istorijos mįslė: Vasario 16-osios pėdsakais, Vilnius: Žinija, 2003, 231 p.

Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas 1917–1920 metais: idėja virsta valstybe, sudarė Vilma Bukaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2018, 290 p.

Lietuvių diplomatų korespondencija (1940–1945), sudarė Asta Petraitytė-Briedienė, Vilnius: Versus aureus, 2012, 447 p.

Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai 1938–1940 metais, sudarė Algimantas Kasparavičius, Pawel Libera, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2013, 624 p.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Żeligowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), sudarė Edmundas Gimžauskas, Artūras Svarauskas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2012, 703 p.

Lietuvos Respublikos užsienio politika: dokumentai, t. 1: 1939 08 23–1940 05 25, sudarė Tomas Remeikis, Vilnius: Akademinė leidyba, 2009, 688 p.

Lietuvos Respublikos užsienio politika: dokumentai, t. 2: 1940 05 27–1940 08 14, sudarė Tomas Remeikis, Vilnius: Akademinė leidyba, 2009, 316 p.

Lietuvos Respublikos užsienio politika: dokumentai, 1938: 1938 01 05–1938 12 31, sudarė Tomas Remeikis, Vilnius: Akademinė leidyba, 2012, 494 p.

Lietuvos Respublikos užsienio politika: dokumentai, 1939: 1939 01 02–1939 09 02, sudarė Tomas Remeikis, Vilnius: Akademinė leidyba, 2012, 495 p.

Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2018, 817 p.

Lietuvos užsienio politikos dokumentai, t. 1: 1917–1920 metai, sudarė Zenonas Butkus, Alfonsas Eidintas, Kęstutis Kilinskas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2022, 832 p.

Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslas, 1991, 536 p.

Lopata, Raimundas. Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais, Vilnius: Mintis, 1996, 223 p.

Maksimaitis, Mindaugas. Mažoji Konstituanta: Lietuvos Taryba atkuriant valstybingumą, Vilnius: Justitia, 2011, 432 p.

Plečkaitis, Vytautas. Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys: demokratas, valstybininkas, diplomatas. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2015, 285 p.

Šaulys, Jurgis, biobibliografija, https://lnb.lt/istekliai/kiti-istekliai/biobibliografijos/950-saulys-jurgis

Šaulys, Jurgis. Mano dienynas, parengė Vilma Bukaitė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2022, 864 p.

Šaulys, Jurgis. Mano kelias varpininkų gretose. Varpas, 1953, nr. 1.

Šaulys, Jurgis. Nepriklausomybės išvakarėse: Vasario 16-osios Akto dalyvio prisiminimai. Mūsų kelias, 1948, vasario 12, Nr. 7; vasario 19, Nr. 8; vasario 26, Nr. 9.

Šaulys, Jurgis. Nepriklausomybės statymo dienomis: po vasario 16 dienos. Santarvė, 1958, Nr. 2, p. 53–61.

 

 

Parengė Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius

 

 

   Naujausi pakeitimai - 2023-05-23 16:22
   Vilma Akmenytė-Ruzgienė