Svarbiausios 1920–1940 m. parlamentarizmo datos

1905 m. gruodžio 4–5 d. – Vilniuje posėdžiavo lietuvių suvažiavimas (jame dalyvavo 2 000 atstovų) gavęs Didžiojo Vilniaus Seimo pavadinimą. Didysis Vilniaus Seimas nutarė reikalauti Lietuvos autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje, jo rezoliucija skelbė: „Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo. Toji autonomiškoji Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografiškosios Lietuvos, kaipo branduolio [...].“

1917 m. rugsėjo 18–22 d. – Vilniuje susirinkusi 222 lietuvių atstovybė – Lietuvių konferencija – žengė pirmuosius realius žingsnius Lietuvos valstybės atkūrimo link. Ši konferencija 1917 m. rugsėjo 21 d. vienbalsiai priėmė rezoliuciją, kurioje nubrėžė atkuriamos Lietuvos politinė raidos kryptį – „nepriklausoma, demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis, kurios valstybinę sąrangą ir santykius su kaimyninėmis valstybėmis nustatys sušauktas steigiamasis Lietuvos seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. 

1917 m. rugsėjo 22 d. – Lietuvių konferencija išrink dvidešimties narių Lietuvos Tarybą, kurią įpareigojo siekti Lietuvos valstybės nepriklausomybės. Lietuvos Taryba veikė lyg savotiškas parlamentas. 

1918 m. vasario 16 d. – Lietuvos Taryba vykdydama Lietuvių konferencijos rezoliuciją, pasirašė nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės skelbimo notifikavimo ir prašymą pripažinti Lietuvos nepriklausomą valstybę, plačiai žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu, kuriuo skelbė: „atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje [...] Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“ 

1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Taryba pakeitė pavadinimą į Lietuvos Valstybės Tarybą. 

1918 m. lapkričio 2 d. – Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius. Ši konstitucija turėjo galioti tol, kol Steigiamasis Seimas nuspręs dėl Lietuvos valdymo formos ir priims nuolatinę konstituciją. Įstatymų leidžiamoji valdžia ir tarptautinių sutarčių tvirtinimas buvo pavestas Lietuvos Valstybės Tarybai (kuri veikė kaip savotiškas parlamentas), vykdomoji – Valstybės Tarybos Prezidiumui (jį sudarė Prezidentas ir 2 viceprezidentai), kuris atstovavo valstybei, skelbė įstatymus, skyrė aukštesniuosius pareigūnus, ir Ministrų (Ministerių) Kabinetui, kurio nariai kontrasignavo Prezidiumo skelbiamus aktus. Prezidiumas tvirtino Ministrų Kabineto sudėtį. Abi šios valdžios institucijos buvo solidariai atsakingos Lietuvos Valstybės Tarybai. 

1918 m. lapkričio 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba patvirtino pirmąjį Lietuvos Valstybės Ministrų Kabinetą (Ministras Pirmininkas – Augustinas Voldemaras). 

1919 m. sausio 1–2 d. – Lietuvos Vyriausybės įstaigoms persikėlus į Kauną, Kaunas tapo laikinąja Lietuvos sostine. Laikinojoje sostinėje posėdžiavo Lietuvos Valstybės Taryba, Ministrų Kabinetas ir ministerijos, bei vėliau išrinkti Lietuvos Valstybės Prezidentas ir Seimas.

1919 m. balandžio 4 d. – Lietuvos Valstybės Taryba priėmė naują Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių redakciją. Valstybės Tarybos Prezidiumas buvo pakeistas vienasmeniu Tarybos renkamu Valstybės Prezidentu. Tą pačią dieną Lietuvos Valstybės Prezidentu buvo išrinktas Antanas Smetona. 

1919 m. balandžio 6 d. – išrinktasis Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona prisiekė Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio metu ir pradėjo eiti Lietuvos Valstybės Prezidento pareigas. 

1919 m. birželio 16 d. – sudaryta komisija Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo projektui parengti, ją sudarė teisininkai, įvairių politinių srovių ir tautinių mažumų atstovai. Komisijos vadovu tapo teisininkas, vidaus reikalų ministras Petras Leonas. 

1919 m. spalio 30 d. – Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą. Įstatymas įsigaliojo 1919 m. gruodžio 2 d. 

1919 m. gruodžio 10 d. – Lietuvos Valstybės Prezidento aktu sudaryta politinių šalies jėgų spektrą atspindinti Vyriausioji rinkimų komisija, kurios pirmininku buvo paskirtas Petras Leonas. Jis buvo visų 1920–1926 metais sudarytų Vyriausiųjų rinkimų komisijų pirmininku. 

1920 m. sausio 12 d. – Lietuvos Valstybės Prezidentas paskelbė Steigiamojo Seimo rinkimų datą (1920 m. balandžio 14 ir 15 d.). 

1920 m. balandžio 14–16 d. – vyko visuotiniai, lygūs, tiesioginiai ir slapti rinkimai, kuriuose dalyvavo visų tautybių Lietuvos piliečiai – tiek vyrai, tiek moterys. Jų metu buvo išrinktas Steigiamasis Seimas (1920–1922 m.). Tai buvo pirmieji demokratiniai Seimo rinkimai. Rinkimai vyko tris dienas – viena diena ilgiau nei buvo numatyta sausio mėnesį. 

1920 m. gegužės 15 d. – vyko pirmasis Steigiamojo Seimo (1920–1922 m.) posėdis. Šią dieną Steigiamasis Seimas vykdydamas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą priėmė ir paskelbė rezoliuciją, kuria visų Lietuvos piliečių vardu proklamavo Lietuvos Valstybės Nepriklausomybę ir nustatė valstybės valdymo formą – Lietuvos Respublika. Šio posėdžio metu Aleksandras Stulginskis buvo išrinktas Steigiamojo Seimo Pirmininku. Steigiamojo Seimo Pirmininkas, ėjo ir Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas. 

1920 m. gegužės 18 d. – Steigiamasis Seimas priėmė Steigiamojo Seimo statutą, jį papildė 1920 m. liepos 9 d., Respublikos Prezidentas pasirašė 1921 m. rugsėjo 14 d. („Vyriausybės Žiniose“ paskelbta 1921 m. rugsėjo 28 d.). Dar kartą Steigiamojo Seimo statutas buvo papildytas: 1922 m. rugpjūčio 17 d., Respublikos Prezidentas pasirašė 1922 m. rugpjūčio 19 d. („Vyriausybės Žiniose“ paskelbta 1922 m. rugpjūčio 29 d.); 1922 m. rugsėjo 14 d., Respublikos Prezidentas pasirašė 1922 m. rugsėjo 20 d. („Vyriausybės Žiniose“ paskelbta 1922 m. rugsėjo 30 d.; 1922 m. spalio 7 d., Respublikos Prezidentas pasirašė 1922 m. spalio 12 d. („Vyriausybės žiniose“ paskelbta 1922 m. spalio 23 d.). 

1920 m. birželio 2 d. – Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją. 

1920 m. spalio 22 d.–1921 m. sausio 17 d. – posėdžiavo iš septynių narių sudarytas Mažasis Seimas. Iškilus karinei grėsmei dėl teritorinio Lietuvos vientisumo, Steigiamasis Seimas išrinkęs Mažąjį Seimą, nutarė laikinai nebešaukti plenarinių posėdžių, o savo narius pasiuntė į frontą, centrines ir vietines valdžios įstaigas ten organizuoti krašto gynybą, keli Seimo nariai buvo deleguoti į užsienio valstybes ten siekti tarptautinio Lietuvos pripažinimo. 

1920 m. lapkričio 21 d. –nuo patirtų sužeidimų mirė Steigiamojo Seimo narys Antanas Matulaitis (1895–1920 m.). Antanas Matulaitis – vienintelis pareigas einantis Lietuvos Respublikos Seimo narys, žuvęs mūšio lauke. 

1921 m. lapkričio 11 d. – Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė rezoliuciją, pavedančią Ministrų Kabinetui rūpintis Klaipėdos krašto susijungimu su Lietuvos Respublika. Klaipėdos kraštui buvo pažadėta autonomija ūkio, administracijos, darbo ir socialinės apsaugos, teismų, švietimo ir religijos srityse. 

1922 m. vasario 15 d. – Steigiamasis Seimas priėmė pagrindinį Žemės reformos įstatymą. 

1922 m. rugpjūčio 1 d. – Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją. Konstitucija nustatė, kad tautos valią vykdo Seimas ir dvinarė vyriausybė susidedanti iš Respublikos Prezidento ir Ministrų Kabineto. Pirmą kartą konstituciniu lygmeniu buvo įtvirtinta teismo padėtis valstybėje. 

1922 m. rugpjūčio 9 d. – Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą (Lietuvos nacionaline valiuta tapo litas). 

1922 m. spalio 6 d. – vyko paskutinis Steigiamojo Seimo (1920–1922 m.) posėdis. 

1922 m. spalio 10–11 d. – vyko Pirmojo Seimo (1922–1923 m.) rinkimai. 

1922 m. lapkričio 13 d. – įvyko pirmasis Pirmojo Seimo (1922–1923 m.) posėdis. Šio posėdžio metu „amžiaus pirmininku“ išrinktas Justinas Staugaitis. Jis iki 1922 m. lapkričio 21 d. ėjo Seimo Pirmininko pareigas. 

1922 m. lapkričio 21 d. – Leonas Bistras išrinktas Pirmojo Seimo Pirmininku. 

1923 m. sausio 15 d. – įvyko Klaipėdos sukilimas. Po kelių dienų, 1923 m. sausio 19 d., Šilutėje vyko Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių suvažiavimas (Visuotinis Klaipėdos krašto seimas), pasivadinęs aukščiausia krašto atstovybe, jis paskelbė, kad Klaipėdos kraštas autonomijos teisėmis prijungiamas prie Lietuvos Respublikos. 

1923 m. sausio 24 d. – Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino 1921 m. lapkričio 11 d. Steigiamojo Seimo rezoliuciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos teritorijos ir 1923 m. sausio 19 d. Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių suvažiavimo nutarimą prisijungti prie Lietuvos Respublikos. 

1923 m. vasario 16 d. – Ambasadorių konferencija Klaipėdos krašto valdymą autonominėmis teisėmis perdavė Lietuvos Respublikai. Klaipėdos krašto konvencija buvo pasirašytą 1924 m. gegužės 8 d. 

1923 m. kovo 13 d. – Seimo posėdžio metu buvo perskaitytas Lietuvos Respublikos Prezidento aktas, kuriuo buvo paleistas Seimas, tai buvo paskutinis Pirmojo Seimo (1922–1923 m.) posėdis. 

1923 m. kovo 15 d. – Ambasadorių konferencija Vilniaus kraštą oficialiai pripažino Lenkijai. 

1923 m. gegužės 12–13 d. – vyko Antrojo Seimo (1923–1926 m.) rinkimai. 

1923 m. birželio 5 d. – įvyko pirmasis Antrojo Seimo (1923–1926 m.) posėdis. Šio posėdžio metu Antanas Tumėnas buvo išrinktas Antrojo Seimo Pirmininku. 

1923 m. liepos 10 d. – Justinas Staugaitis išrinktas Antrojo Seimo Pirmininku. 

1924 m. birželio 18 d. – Seimas priėmė Seimo statutą („Vyriausybės Žiniose“ paskelbta 1924 m. liepos 7 d.). 

1925 m. sausio 27 d. – Leonas Bistras išrinktas Antrojo Seimo Pirmininku. 

1925 m. gegužės 5 d. – Seimas priėmė „Švenčių ir poilsio įstatymo“ pakeitimą, kuriuo į įstatymą įtraukė Gegužės 15-ąją – Steigiamojo Seimo susirinkimo dieną. Įstatymo pakeitimas įsigaliojo 1925 m. gegužės 9 d. Po penkerių metų, 1930 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas paskelbė naują „Švenčių ir poilsio“ įstatymo redakciją, joje nebeliko Gegužės 15-osios – Steigiamojo Seimo susirinkimo dienos, tačiau gegužės viduryje pradėta švęsti kariuomenės ir visuomenės susiartinimo šventė. 

1925 m. rugsėjo 25 d. – Vytautas Petrulis išrinktas Antrojo Seimo Pirmininku. 

1926 m. vasario 9 d. – Jonas Staugaitis išrinktas Antrojo Seimo Pirmininku. 

1926 m. kovo 5 d. – Justinas Staugaitis išrinktas Antrojo Seimo Pirmininku. 

1926 m. kovo 5 d. – Magdalena Galdikienė buvo išrinkta Antrojo Seimo antrąja vicepirmininke. Seimo vicepirmininkė – aukščiausias valstybinis postas, kurį pasiekė moteris 1918–1940 m. Lietuvoje. Ji – vienintelė moteris tapusi Seimo Prezidiumo nare: Antrojo Seimo antroji sekretorė (1925 m. rugsėjo 25 d. – 1926 m. kovo 5 d.) ir Antrojo Seimo antroji vicepirmininkė (1926 m. kovo 5 d. – 1926 m. birželio 2 d.).

1926 m. kovo 26 d. – vyko paskutinis Antrojo Seimo (1923–1926 m.) posėdis. 

1926 m. gegužės 8–10 d. – vyko Trečiojo Seimo (1926–1927 m.) rinkimai. 

1926 m. birželio 2 d. – įvyko pirmasis Trečiojo Seimo (1926–1927 m.) posėdis. Šio posėdžio metu Jonas Staugaitis buvo išrinktas Trečiojo Seimo Pirmininku. 

1926 m. birželio 7 d. – pirmą kartą Lietuvos istorijoje rinkimuose dėl Lietuvos Respublikos Prezidento posto varžėsi moterys. Respublikos Prezidentą rinko Seimo nariai. Šiuo rinkimuose buvo iškeltos keturios kandidatūros: Kazio Griniaus, Antano Smetonos, Felicijos Bortkevičienės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės. Rinkimus laimėjo ir Respublikos Prezidentu tapo – Kazys Grinius. 

1926 m. birželio 17 d. – Trečiasis Seimas priėmė Karo stovio panaikinimo įstatymą, kuris įsigaliojo 1926 m. liepos 2 d. 

1926 m. gruodžio 17 d. – įvyko valstybės perversmas, kurio metu Respublikos Prezidentas Kazys Grinius buvo priverstas sudaryti naują Ministrų Kabinetą ir atsistatydinti iš pareigų. Šis perversmas paneigė esminius 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos principus. 

1926 m. gruodžio 19 d. – Seimo posėdžio metu buvo įteisinti 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo padariniai: perskaitytas Respublikos Prezidento Kazio Griniaus atsistatydinimo pareiškimas, atsistatydino Seimo Pirmininkas ir Prezidiumas. Tą dieną Aleksandras Stulginskis buvo išrinktas Trečiojo Seimo Pirmininku, o Antanas Smetona – Respublikos Prezidentu. 

1927 m. balandžio 12 d. – Seimo posėdžio metu buvo perskaitytas Lietuvos Respublikos Prezidento aktas, kuriuo buvo paleistas Seimas, tai buvo paskutinis Trečiojo Seimo (1926–1927 m.) posėdis. Kadangi paleidus Seimą nebuvo paskelbti naujojo Seimo rinkimai, teisės ekspertas Mykolas Römeris šį Seimo paleidimą vadino konstituciniu perversmu. 

1928 m. gegužės 15 d. – Lietuvos Respublikos Prezidentas, pritariant Ministrų Kabinetui paskelbė antrąją nuolatinę  Lietuvos Valstybės Konstituciją, kuri sustiprino Respublikos Prezidento ir tuo pačiu susilpnino Seimo galias (Prezidentui suteikta teisė leisti įstatymus, atsisakyta Prezidento rinkimų Seime, pavaduoti Prezidentą turėjo nebe Seimo Pirmininkas, o Ministras Pirmininkas ir kt.). Iškilmingas Ministrų Kabineto posėdis, kurio metu paskelbta naujoji Konstitucija vyko Steigiamojo Seimo susirinkimo 8-ųjų metinių dieną. 

1930 m. gegužės 14 d. – Lietuvos Respublikos Prezidentas paskelbė naują „Švenčių ir poilsio“ įstatymo redakciją, joje nebeliko Gegužės 15-osios – Steigiamojo Seimo susirinkimo dienos, tačiau gegužės viduryje pradėta švęsti kariuomenės ir visuomenės susiartinimo šventė. 

1936 m. gegužės 9 d. – Lietuvos Respublikos Prezidentas paskelbė naująjį Seimo rinkimų įstatymą. 

1936 m. birželio 9–10 d. – vyko Ketvirtojo Seimo (1936–1940 m.) rinkimai. 

1936 m. rugpjūčio 29 d. – Lietuvos Respublikos Prezidentas paskelbė Seimo statutui priimti tvarkos įstatymą. 

1936 m. rugsėjo 1 d. – vyko pirmasis Ketvirtojo Seimo (1936–1940 m.) posėdis. Šio posėdžio metu Konstantinas Šakenis buvo išrinktas Ketvirtojo Seimo Pirmininku. 

1936 m. rugsėjo 17 d. – Ketvirtasis Seimas priėmė Seimo statutą, kurį Lietuvos Respublikos Prezidentas 1936 m. rugsėjo 21 d. paskelbė „Vyriausybės Žiniose“. 

1938 m. vasario 11 d. – Ketvirtasis Seimas priėmė trečiąją nuolatinę Lietuvos Konstituciją, kuri įsigaliojo 1938 m. gegužės 12 d. 

1938 m. gegužės 12 d. – įsigaliojo trečioji nuolatinė Lietuvos Konstitucija. Lietuvos Respublikos pavadinime neliko žodžio „demokratinė“. Valstybės valdžia skelbiama nedaloma, ją vykdė Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas. Konstitucija dar labiau sustiprino Prezidento galias, sumenkindamas Seimo galias. Prezidentui suteikti įgaliojimai paleisti Seimą ir skelbti naujo Seimo rinkimus, šaukti ir uždaryti Seimo sesijas, nesant Seimo ar tarp jo sesijų leisti įstatymus. Seimui nesuteikta teisė reikalauti Ministrų Tarybos atsistatydinimo, Seimas galėjo tik svarstyti ir priimti įstatymų projektus, kuriuos tvirtino ir skelbė Prezidentas. Prezidentui suteikta teisė vetuoti Seimo siūlomus įstatymus, o šį veto (Prezidentui nepritarus Seimo nutarimui atmesti veto) galėjo įveikti tik naujai išrinktas Seimas. 

1940 m. gegužės 31 d. – vyko paskutinis Ketvirtojo Seimo (1936–1940 m.) posėdis. 

1940 m. birželio 15 d. – Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką. 

1940 m. liepos 1 d. – sovietų okupacinė valdžia paleido Ketvirtąjį Seimą (1936–1940 m.). 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė