Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Seimas Lietuvos Respublikoje (1920–1940 m.)

Seimo Pirmininkai

1920–1940 m. Seimo Pirmininkai

 

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pareigybė buvo įtvirtinta ir apibrėžta Seimo statute. 1920–1940 metų Lietuvos Respublikos Seimas dirbo vadovaudamasis Seimo statutais: 1920 m. gegužės 18 d. buvo priimtas „Lietuvos Steigiamojo Seimo statutas“,  jį pakeitė 1924 m. birželio 18 d. priimtas „Seimo statutas“,  o šį pakeitė 1936 m. rugsėjo 17 d. priimta nauja „Seimo statuto“ redakcija.  Seimo Pirmininko pareigybė yra minima 1920 metų Laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, taip pat 1922 ir 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijose ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje. 

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas buvo renkamas iš Seimo narių. Jis kartu su vicepirmininkais ir sekretoriais sudarė Seimo Prezidiumą. Prezidiumas vadovavo Seimo darbui. Seimo Pirmininko, kaip ir kitų Seimo Prezidiumo narių, įgaliojimai nutrūkdavo, kai į pirmąjį posėdį susirinkdavo naujos kadencijos Seimas. 
Pirmajam naujos kadencijos Seimo posėdžiui pirmininkaudavo vyriausias amžiumi Seimo narys – jis buvo vadinamas „amžiaus pirmininku“. Nors ši nuostata formaliai buvo įtvirtinta 1924 m. birželio 18 d. priimtame Seimo statute, tačiau pati praktika buvo taikoma jau Steigiamajame Seime, kurio pirmajam posėdžiui, iki išrenkant Steigiamojo Seimo Pirmininką, vadovavo 1861 metais gimusi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, tuo metu vyriausia amžiumi Steigiamojo Seimo narė (beje, vyriausias amžiumi Steigiamojo Seimo narys buvo 1859 metais gimęs Simonas Rozenbaumas, tačiau jis tuo metu vykdė diplomatinę misiją užsienyje). „Amžiaus pirmininkas“ vadovaudavo Seimui kol būdavo išrenkamas Seimo Pirmininkas. Dažniausiai Seimo Pirmininkas būdavo išrenkamas pirmajame naujos kadencijos Seimo posėdyje, tačiau būta atvejų kai Seimo Pirmininko rinkimai užtrukdavo, o „amžiaus pirmininkas“ Seimui vadovaudavo ne vieną posėdį. Seimo Pirmininkas buvo renkamas slaptu balsavimu. Jis, kaip ir kiti Seimo Prezidiumo nariai, buvo renkamas Seimo sesijos laikui, o nuo 1936 metų Seimo Pirmininkas ir kiti Seimo Prezidiumo nariai buvo renkami visam Seimo kadencijos laikui. 

 

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko blanko fragmentas
Kaunas, 1927 m. gegužės 3 d.
Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 922, ap. 1, b. 13, l. 53. 

 

Seimo Pirmininkas pirmininkaudavo Seimo posėdžiams ir atstovavo Seimui. Jį pavaduodavo vicepirmininkas. Seimo Pirmininkas, arba jį pavaduodavęs vicepirmininkas pradėdavo Seimo posėdį. Seimo Pirmininkas turėjo teisę papildyti Seimo posėdžio darbotvarkę neatidėliotinais klausimais. Jis šaukdavo Seimo sesijas. 1936 metų Seimo statute ši teisė buvo perleista Respublikos Prezidentui. Seimo Pirmininkas ir jo pavesti vicepirmininkai prižiūrėdavo Seimo komisijų darbą. Seimo Pirmininkas šaukdavo pirmąjį Seimo komisijos posėdį. Jis galėdavo reikalauti, kad Seimo komisijos pateiktų ataskaitą apie savo darbų eigą. Seimo Pirmininkas teikdavo galutinę Seimo priimto įstatymo redakciją Respublikos Prezidentui paskelbti. 

Seimo narių pareiga – dalyvauti Seimo ir Seimo komisijų posėdžiuose. Seimo Pirmininkas turėjo teisę suteikti leidimą Seimo nariui nedalyvauti Seimo plenariniuose posėdžiuose, tačiau ne ilgesniam kaip vienos savaitės laikotarpiui, leidimą nelankyti Seimo posėdžių ne ilgiau kaip vieną mėnesį suteikdavo Seimo Prezidiumas, o ilgesnį laiką – visas Seimas. Nuo 1936 metų Seimo narius nuo Seimo posėdžių lankymo atleisdavo tik Seimo Prezidiumas, arba visas Seimas. Seimo plenarinių posėdžių tvarką Seimo Pirmininkas palaikydavo per antstolius. Seimo posėdžių vietos apsauga priklausė viešajai policijai, kuri privalėjo paklusti Seimo Pirmininkui. 1924 metų Seimo statute buvo įtvirtinta Seimo Pirmininko teisė skirti Seimo kanceliarijos tarnautojus. Ši teisė buvo pakartota ir 1936 metų Seimo statute. 

1920–1940 metais dirbo penkios Seimo kadencijos: Steigiamasis Seimas (1920–1922), I Seimas (1922–1923), II Seimas (1923–1926), III Seimas (1926–1927), IV Seimas (1936–1940), o Seimo Pirmininko pareigas ėjo septyni Seimo nariai: Aleksandras Stulginskis, Leonas Bistras, Antanas Tumėnas, Justinas Staugaitis, Jonas Staugaitis, Konstantinas Šakenis. Keturi iš jų – Aleksandras Stulginskis, Leonas Bistras, Jonas Staugaitis ir Justinas Staugaitis – Seimo Pirmininko pareigas ėjo daugiau nei vienos kadencijos Seime.

Seimo Pirmininkas pavaduodavo Lietuvos Respublikos Prezidentą, kai Respublikos Prezidentas negalėdavo eiti savo pareigų. Respublikos Prezidentą yra pavadavę Seimo Pirmininkai Justinas Staugaitis ir Vytautas Petrulis. Išskirtinis buvo Steigiamojo Seimo Pirmininko statusas – Aleksandras Stulginskis kartu ėjo ir Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas, jis pasirašydavo kaip: „Steigiamojo Seimo Pirmininkas, einantis Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas“. 

Dauguma buvusių Seimo Pirmininkų patyrė represijas ir persekiojimą, po to kai Lietuva buvo okupuota Antrojo pasaulinio karo metu. Iš septynių 1920–1940 metų Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkų, keturi buvo suimti, kalinti ir ištremti sovietų okupacinio režimo: Aleksandras Stulginskis, Leonas Bistras, Vytautas Petrulis ir Konstantinas Šakenis. Vytautas Petrulis 1941 metais buvo sušaudytas tremtyje, jo palaidojimo vieta nežinoma. Justinas Staugaitis sovietinės ir nacistinės okupacijos metais gynė tikinčiuosius, patyrė okupacinių rėžimų persekiojimą, mirė Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje. Antanas Tumėnas pirmosios sovietų okupacijos metu buvo tardomas saugumo, tačiau įkalinimo ar tremties išvengė, o artėjant antrajai sovietų okupacijai pasitraukė į Vakarus ir po poros metų mirė Austrijoje. Represijų pavyko išvengti Jonui Staugaičiui. 

 

1920–1940 metų Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkai 

Aleksandras STULGINSKIS

(1885–1969)

Steigiamojo Seimo Pirmininkas

(1920 05 15–1922 11 13)

Nuo 1920 m. birželio 19 d. ėjo ir Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas

Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcija

III Seimo Pirmininkas

(1926 12 19–1927 04 12)

Justinas STAUGAITIS

(1866–1943)

I Seimo Pirmininkas[1]

(1922 11 13–1922 11 21)

Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcijai

II Seimo Pirmininkas

(1923 07 10–1925 01 27)

II Seimo Pirmininkas[2]

(1926 03 05–1926 06 02)

Leonas BISTRAS

(1890–1971)

I Seimo Pirmininkas

(1922 11 21–1923 06 05)

Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcija

II Seimo Pirmininkas

(1925 01 27–1925 09 25)

Antanas TUMĖNAS

(1880–1946)

II Seimo Pirmininkas[3]

(1923 06 05–1923 06 30)

Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcija

Vytautas PETRULIS

(1890–1941)

II Seimo Pirmininkas

(1925 09 25–1926 02 09)

Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcija

Jonas STAUGAITIS

(1868–1952)

II Seimo Pirmininkas

(1926 02 09–1926 03 05)

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos frakcija

III Seimo Pirmininkas

(1926 06 02–1926 12 19)

Konstantinas ŠAKENIS

(1881–1959)

IV Seimo Pirmininkas[4]

(1936 09 01–1940 07 01)

IV Seime susiskirstymo frakcijomis nebuvo

 

 

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkų kaita 1920–1940 metais

Aleksandras STULGINSKIS

Steigiamojo Seimo Pirmininkas

1920 05 15–1922 11 13

(nuo 1920 m. birželio 19 d. ėjo ir Respublikos Prezidento pareigas)

Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcija

Justinas STAUGAITIS

I Seimo Pirmininkas[1]

1922 11 13–1922 11 21

Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcijai

Leonas BISTRAS

I Seimo Pirmininkas

1922 11 21–1923 06 05

Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcija

Antanas TUMĖNAS

II Seimo Pirmininkas[3]

1923 06 05–1923 06 30

Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcija

Justinas STAUGAITIS

II Seimo Pirmininkas

1923 07 10–1925 01 27

Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcijai

Leonas BISTRAS

II Seimo Pirmininkas

1925 01 27–1925 09 25

Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcija

Vytautas PETRULIS

II Seimo Pirmininkas

1925 09 25–1926 02 09

Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcija

Jonas STAUGAITIS

II Seimo Pirmininkas

1926 02 09–1926 03 05

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos frakcija

Justinas STAUGAITIS

II Seimo Pirmininkas[2]

1926 03 05–1926 06 02

Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcijai

Jonas STAUGAITIS

III Seimo Pirmininkas

1926 06 02–1926 12 19

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos frakcija

Aleksandras STULGINSKIS

III Seimo Pirmininkas

1926 12 19–1927 04 12

 

 

 

1927 04 12–1936 09 01

Lietuvos Respublikos Prezidentui paleidus Seimą, formaliai ir toliau Seimo Pirmininko pareigas ėjo Aleksandras Stulginskis, tačiau realiai jo galios buvo suvaržytos.[5]

Konstantinas ŠAKENIS

IV Seimo Pirmininkas[4]

1936 09 01–1940 07 01

IV Seime susiskirstymo frakcijomis nebuvo

 

[1] Pareigas ėjo būdamas „amžiaus pirmininku“. 

[2] Nepavyko aptikti oficialaus Justino Staugaičio atsistatydinimo iš Seimo Pirmininko pareigų dokumento (tokį atsistatydinimo dokumentą prieš savo konsekravimą Ministrui Pirmininkui įteikė tuo metu Užsienio reikalų ministro pareigas ėjęs būsimasis vyskupas Mečislovas Reinys). Vyskupas Justinas Staugaitis prisiminimuose rašo, kad vis dar buvo Seimo Pirmininku ir po savo konsekravimo, kuri vyko 1926 m. balandžio 25 d. Kaune, tačiau jau ruošėsi išvykti į Telšius. 1926 m. gegužės 24 d. Telšiuose vyko vyskupo Justino Staugaičio ingresas į Telšių katedrą. Per trumpą laiką tarp konsekravimo ir išvykimo į Telšius, jis dar lankėsi Seime, kaip rašo prisiminimuose: „Pirmiausia, dar turėjau sutvarkyti reikalus Seime, nes vis tebebuvau Seimo pirmininkas. Posėdžių, tiesa, jau nebuvo, bet Seimo raštinė veikė.“ (Justinas Staugaitis, Mano atsiminimai, Vilnius, 2006, p. 321). Tuo metu Seimo sesija jau buvo pasibaigusi, II Seimas iki III Seimo susirinkimo nebesirinko į posėdžius, tad nebebuvo galimybės išrinkti ir naujojo Seimo Pirmininko. Tuo metu jau vyko rinkiminė kampanija į III Seimą (1926–1927).  

[3] Atsistatydinus Antanui Tumėnui, laikinai Seimo Pirmininko pareigas ėjo pirmasis vicepirmininkas Jonas Staugaitis. 

[4] 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Okupacinė valdžia ėmėsi Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungos sudėtį politikos. Okupuotos Respublikos Prezidento pareigas ėjęs Justas Paleckis, remdamasis 1938 m. Lietuvos Konstitucija, 1940 m. birželio 27 d. pasirašė aktą, kuriuo nuo 1940 m. liepos 1 d. paleido IV Seimą (1936–1940).

[5] 1927 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos Prezidento aktu buvo paleistas III Seimas (1926–1927), tačiau nebuvo paskelbta naujojo Seimo rinkimų data, todėl III Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis, remdamasis Seimo statutu, teigė, kad jo įgaliojimai nebuvo nutraukti. Seimo statutas numatė, kad Seimo Prezidiumo narių įgaliojimai nutrūksta kai į pirmąjį posėdį susirenka nauja Seimo kadencija. Lietuvos Respublikos IV Seimas susirinko tik 1936 m. rugsėjo 1 d.  

 

 

Šaltiniai ir literatūra:

Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas, sud. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007. 

Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006. 

Lietuvos Steigiamojo Seimo statutas. Steigiamojo Seimo priimtas 1920 m. gegužės mėn. 18 d., papildytas liepos mėn. 9 d., Vyriausybės žinios, 1921, rugsėjo 28, Nr. 71, p. 1–5.
Seimo statutas, Seimo priimtas 1924 m. birželio mėn. 18 d., Vyriausybės žinios, 1924, liepos 7, Nr. 163, p. 1–8. 

Seimo statutas, Seimo priimtas 1936 m. rugsėjo mėn. 17 d., Vyriausybės žinios, I dalis, 1936, rugsėjo 21, Nr. 550, p. 1–9.

Seimo stenogramos, Kaunas, 1922–1926 m.

Seimo stenogramos, Kaunas,1936–1940 m.

Staugaitis, Justinas. Mano atsiminimai, II papildytas leidimas, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2006. 

Steigiamojo Seimo darbai, Kaunas, 1920–1922 m.

 

 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius