I Seimo narys
(1922 11 13–1923 03 03)

Gimė 1884 m. lapkričio 23 d. Vilniuje bajorų šeimoje.

1904 m. baigė Vilniaus gimnaziją.

1912 m. baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Įgijo teisininko specialybę.

1906 m. įstojo į Studentų lietuvių draugiją, 1907 m. – šios draugijos pirmininkas.

1910 m. –  leidinio „Aušrinė“ įkūrėjas, leidėjas, redaktorius. Leidinys iš pradžių buvo leidžiamas kaip „lietuvos žinių“ priedas, vėliau – kaip atskiras žurnalas, skirtas jaunimui.

1912 m. sugrįžo į Lietuvą.

Dirbo lietuviškame banke, buvo banko valdybos, banko tarybos narys.

Rūpinosi Mikolojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų išsaugojimu, įkūrė Mikolojaus Konstantino Čiurlionio kuopą, rinko aukas M. K. Čiurlionio paveikslams išpirkti.

1914 m.  – leidinio „Pirmasis baras“ bendradarbis, iniciatorius ir organizatorius buriant talentingiausius rašytojus į sąjūdį.

1914 m. – Lietuvos draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Centro komiteto sekretorius, vėliau – vicepirmininkas.

Vienas iš Lietuvos politikos centro steigėjų. Deklaracijos autorius, kurioje pasiūlyta sujungti į vieną administracinį vienetą Mažąją ir Didžiąją Lietuvą.

1915 m. pasitraukė į Rusiją. Tęsė veiklą Lietuvos draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti.

1917 m. – vienas iš steigėjų Demokratinės tautos laisvės santaros partijos (Rusijoje). Ši partija buvo vadinama „Santaros“  vardu.

Jo iniciatyva buvo leidžiamas savaitraštis „Santara“ ir meninis priedas „Pradalgiai“.

Vienas iš iniciatorių, steigiant Lietuvių tautos tarybą Rusijoje ir Lietuvių Seimą Peterburge.

Rūpinosi sušaukti lietuvių karių ir karininkų suvažiavimą, ėmėsi iniciatyvos Rusijoje organizuoti Lietuvos kariuomenę. leido kariams laikraštį „Laisvės karininkas“.

1918 m. vasarą grįžo į Lietuvą.

Vadovavo Finansų, juridinės, Krašto apsaugos komisijoms, kurias sudarė Vyriausybė.

1918 m. lapkričio mėnesį – išrinktas Lietuvos valstybės tarybos antruoju vicepirmininku.

Nuo 1918 m. lapkričio 2 d. – Lietuvos valstybės tarybos Prezidiumo narys. Prezidiumas vadovavo Lietuvos valstybės tarybai.

Nuo 1919 m. balandžio 4 d. iki Steigiamojo Seimo išrinkimo – Lietuvos valstybės tarybos pirmininkas.

1920–1926 m. – dirbo teisininko darbą Kaune.

Vienas iš Lietuvos meno kūrėjų draugijos steigėjų.

„Meno“ žurnalo redakcinės komisijos narys.

Į I Seimą buvo išrinktas II (Kauno) rinkimų apygardoje pagal Lietuvos ūkininkų sąrašą.

Nuo 1922 m. lapkričio 13 d. iki 1923 m. kovo 13 d. – I Seimo narys. Priklausė Lietuvos ūkininkų frakcijai įėjusiai į krikščionių demokratų bloką.

Nuo 1922 m. lapkričio 28 d. – Užsienio reikalų, Krašto apsaugos, Finansų ir biudžeto, Žemės ir miškų komisijų narių pavaduotojas, nuo 1923 m. vasario 6 d. – teisių komisijos nario pavaduotojas, nuo 1923 m. vasario 6 d. – Seniūnų sueigos narys.

Į II Seimą buvo išrinktas II (Kauno) rinkimų apygardoje pagal Lietuvos ūkininkų sąrašą.

Nuo 1923 m. birželio 5 d. iki 1926 m. birželio 2 d. – II Seimo narys. Priklausė Lietuvos ūkininkų frakcijai įėjusiai į krikščionių demokratų bloką.

Nuo 1923 m. birželio 5 d. – Komisijų komisijos narys, nuo 1923 m. birželio 8 d. iki 1924 m. vasario 12 d. – Užsienio reikalų komisijos narys, nuo 1923 m. birželio 8 d. iki 1924 m. birželio 9 d. Teisių ir redakcijos komisijos narys, nuo 1923 m. birželio 15 d. – Mandatų patikrinimo komisijos narys, nuo 1923 m. liepos 14 d. iki 1924 m. birželio 3 d. – Statuto komisijos narys.

1924 m. – Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybos narys.

Švedijos–Lietuvosdraugijos narys, trumpai buvo – Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti narys.

1928–1938 m. – Lietuvos valstybės tarybos pirmininkas.

Nuo 1926 m. gruodžio 19 d.  iki 1928 m. vasario 4 d. – teisingumo ministras (XIV Ministrų kabinetas).

Nuo 1934 m. birželio 12 d. iki 1938 m. kovo 24 d. – teisingumo ministras (XVI, XVII Ministrų kabinetai).

Vienas iš 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo pagrindinių autorių.

Parengė Lietuvos tautininkų sąjungos įstatus (priimti 1933 m. gruodžio 14 d. LTS suvažiavime), suformulavo Lietuvos tautininkų sąjungos tikslus.

1940 m. birželio 15 d. SSRS okupavo nepriklausomą Lietuvos valstybę.

1941 m. birželio 14 d. sovietų represinių struktūrų suimtas ir su šeima (žmona Emilija ir dukra Raminta) ištremtas. Pradžioje (atskirtas nuo šeimos) ištremtas į Krasnojarsko kraštą, 1942 m.  į Morodoviją, 1952 m. išvežtas į Vladimiro kalėjimą (buvo nuteistas 25 m. kalėti). 1954 m. birželio 23 d. ištremtas į Ukrainą, tais pačiais metais perkeltas į Žitomiro invalidų namus.

1961 m. lapkričio 17 d. grįžo į Lietuvą. Iki mirties gyveno Kelmėje. Žmona Emilija ir dukra Raminta mirė Sibire, Altajaus krašte.

1956 m. grįžo į Lietuvą.

Mirė 1962 m. lapkričio 13 d. Kelmėje. Palaidotas buvo Kelmės kapinėse, o 1999 metais perlaidotas į Ilguvos kapines (Šakių r.) 

Literatūra

Tamošaitis M., Šilingas Stasys, Lietuvos Respublikos Seimų I (1922-1923), II (1923-1926), III (1926-1927), IV (1936-1940) narių biografinis žodynas, sud. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius, 2007, p. 503-506.