III Seimo narys
(1926 06 02 – 1927 04 12)

Gimė 1897 m. liepos 19 d. Kantališkių kaime (Kvietiškio valsčius (dabar – Sasnavos seniūnija), Marijampolės apskritis) mažažemių valstiečių šeimoje.

1907 m. pradėjo lankyti rusišką Sasnavos pradžios mokyklą.

1912 m. stojo į Veiverių mokytojų seminariją. I pasaulinio karo metu ši seminarija išsikėlė į Rusiją ir jo mokymasis nutrūko.

1917 m. jis lankė mokytojų kursus Kaune, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1919 m. ir 1920 m. – Marijampolėje.

1916 m. Sasnavoje įsteigė lietuvišką pradžios mokyklą.

Visą vokiečių okupacijos laiką mokytojavo keliose Marijampolės apskrities pradžios mokyklose, dalyvavo slaptoje Lietuvos Nepriklausomybės kovotojų organizacijoje, už tai buvo suimtas ir tris mėn. kalėjo Marijampolės kalėjime. Neįrodžius kaltės, 1917 m. sausio mėn. paleistas iš kalėjimo ir mokytojavo toliau.

1919 m. kovo – balandžio mėn. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Paleistas iš kariuomenės mokytojavo iki 1925 m. rugpjūčio 5 d.

Be mokytojo darbo, domėjosi politika, visuomenės sandara, buvo Profesinės darbininkų sąjungos narys, Sasnavos skyriaus pirmininkas.

Buvo įtariamas komunistinėmis pažiūromis, suimtas ir vėliau teisiamas. 1922 m. balandžio 24 d. jo bylą svarstė kariuomenės teismas, kuris jį išteisino.

Nepaisydamas valdžios persekiojimų aktyviai dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos (toliau – LSDP) veikloje.

1922 m. kartu su kitais socialdemokratų lyderiais įkūrė LSDP jaunimo sąjungą „Žiežirba“, buvo vienas iš jos vadovų.

Į I Seimą kaip LSDP atstovas kandidatavo VI (Utenos) rinkimų apygardoje (sąraše įrašytas keturioliktas) ir I (Marijampolės) rinkimų apygardoje (sąraše įrašytas antras). Į Seimą išrinktas I (Marijampolės) rinkimų apygardoje.

Į II Seimą kandidatavo kaip LSDP atstovas II (Kauno) rinkimų apygardoje (sąraše įrašytas keturioliktas) ir I (Marijampolės) rinkimų apygardoje (sąraše įrašytas pirmas). Išrinktas I (Marijampolės) rinkimų apygardoje.

Į III Seimą kaip LSPD atstovas kandidatavo I (Marijampolės) rinkimų apygardoje, ten ir buvo išrinktas.

I, II, III Seimuose priklausė LSDP frakcijai.

Po III Seimo paleidimo jis dirbo Kauno ligonių kasose Spaudos fondo tarnautoju, vertėsi prekyba ir toliau dalyvavo politinėje veikloje.

1929 m. balandžio 2 d. Kaune „Socialdemokrato“ redakcijoje policija padarė kratą ir sulaikė V. Galinį ir kitus socialdemokratų lyderius, kurie buvo susirinkę V. Galinio bute susirinkime, kuriame kvietė dėl demokratinės santvarkos atkūrimo rengtis ginkluotam sukilimui.

1929 m. liepos 28 d. karo lauko teismas nuteisė V. Galinį su 14 kitų kaltinamųjų. Nuosprendis buvo: atėmus visas teises, pritaikyti mirties bausmę.

1929 m. liepos 29 d. Prezidento A. Smetonos rezoliucija pakeitė mirties bausmę kalėjimu iki gyvos galvos.

1930 m. gruodžio 17 d. V. Galinis parašė trumpą malonės prašymą ir Respublikos Prezidentas 1931 m. sausio 16 d. aktu likusią bausmę dovanojo, negrąžinant pilietinių teisių.

Grįžęs į laisvę vėl įsitraukė į politinę ir visuomeninę veiklą, kartu su kitais aštuoniais žymiausiais socialdemokratais buvo išrinktas į paskutinį partijos centrinį komitetą.

Smetoninės valdžios represijų neišvengė ir vėliau, pilietinės teisės jam sugrąžintos tik 1938 m. rugsėjo 29 d.

Po Vilniaus ir Vilniaus krašto sugrąžinimo Lietuvai, 1939 m. iš Kauno persikėlė į Vilnių, pradėjo dėstyti lietuvių kalbos kursuose vietos lenkams. Čia liko ir vokiečių okupacijos metais. Politinėje veikloje daugiau nedalyvavo.

1972 m. balandžio 26 d. mirė Vilniuje. Palaidotas Rokantiškių kapinėse.

Literatūra

Ilgūnas G., Galinis Vincas, Lietuvos Respublikos Seimų I (1922-1923), II (1923-1926), III (1926-1927), IV (1936-1940) narių biografinis žodynas, sud. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius, 2007, p. 260-262.