Lietuvos Steigiamasis Seimas (1920–1922 m.)

 

Steigiamojo Seimo rinkimai vyko 1920 m. balandžio 14–16 dienomis.

Pirmasis posėdis įvyko 1920 m. gegužės 15 d., Miesto teatre, Kaune (vėliau Steigiamasis Seimas posėdžiavo Seimo rūmuose).

Paskutinis posėdis vyko 1922 m. spalio 6 d. (posėdis užsitęsė per naktį ir baigėsi tik spalio 7 d., 3 val. ryto)

Amžiaus prezidiumas: amžiaus pirmininke (šias pareigas eidavo vyriausias amžiumi Seimo narys) tapo 59 metų Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, amžiaus sekretore (šios pareigos atitekdavo jauniausiam amžiumi Seimo nariui) tapo 24 metų Ona Račiukaitienė (Muraškaitė).

Seimo narių skaičius: Steigiamąjį Seimą sudarė 112 narių.

Steigiamojo Seimo Pirmininko pareigas ėjo Aleksandras Stulginskis, jis kartu ėjo ir Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas. 

Steigiamojo Seimo reikšmė. Steigiamasis Seimas įtvirtino vakarietiškos demokratinės, parlamentinės valstybės principus, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvę; lyčių ir tautų lygybę pagal įstatymą; asmens neliečiamumą ir jo privačios sąžinės ir žodžio laisvę. Lietuvos Valstybės Taryba ir Steigiamasis Seimas užbaigė tautinio atgimimo laikotarpį. Šis Seimas priėmė nuolatinę valstybės Konstituciją, žemės reformos įstatymus, svarstė ir priėmė įvairias valstybės gyvenimo sritis reguliuojančius įstatymus (pvz., įvedė Lietuvoje metrinę matų, saikų ir svorių sistemą, įvedė Vidurio Europos laiką). Šis Seimas vykdė visų lygių vykdomosios valdžios įstaigų kontrolę, šiuo laikotarpiu sutvirtėjo tarptautinė Lietuvos padėtis. Per pustrečių metų Lietuvą de jure pripažino šešiolika valstybių.

 

---

 

 

 

Lietuvos Respublika: kas sieja Steigiamąjį Seimą ir Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą 

Steigiamąjį Seimą galėtume vadinti vilčių parlamentu. 1920 metais jo rinkimų, o vėliau susirinkimo į pirmąjį posėdį buvo laukiama kaip didžiausio įvykio. O laukti iš tiesų buvo ko – Lietuvos valstybė dar nebuvo pasirinkusi santvarkos, o teisę nuspręsti, kokį raidos kelią rinksis valstybė, turėjo tik demokratiškai visų jos piliečių išrinktas Steigiamasis Seimas. Šią teisę ir prievolę Steigiamajam Seimui dar 1918 m. vasario 16-ąją pavedė Lietuvos Taryba. Nors būta svyravimų, o 1918 metais net bandymų įteisinti Lietuvą kaip monarchiją, tačiau 1920 m. gegužės 15-ąją Lietuva pasauliui prisistatė nukėlusi respublikoniškąjį cilindrą ir į šalį padėjusi karališkąjį vainiką – tą dieną laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune susirinkęs Steigiamasis Seimas dar kartą visų Lietuvos piliečių vardu iškilmingai proklamavo Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir Lietuvą paskelbė demokratine respublika. Todėl šiais metais minima ypatinga sukaktis – Lietuvos Respublikos 100-metis. 

Retas susimąsto, kaip reikšmingai ši data persipina su kita Lietuvai svarbia data – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu 1990 m. kovo 11-ąją. O juk 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akte yra įtvirtinta, kad 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas. Būtent Steigiamojo Seimo priimtos pirmosios nuolatinės Lietuvos Valstybės Konstitucijos pagrindu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą grindė ir 1949 m. vasario 16-osios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos signatarai. Visos šios sukaktys liudija Lietuvos valstybės, kaip demokratinės respublikos, tęstinumą. 

Nors Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios reikšme niekas neabejoja, deja, apie Gegužės 15-ąją to paties pasakyti negalime. Tai tik atskleidžia, kokias drastiškas turbulencijas per XX amžių patyrė Lietuvos Respublikos Seimo institucija. Retas žino, kad Steigiamojo Seimo susirinkimo diena – Gegužės 15-oji – prieškariu buvo viena iš kelių svarbiausių valstybės švenčių, dar mažiau kas žino, kad ji yra švenčiama ir šiandien, tik kita intencija, tai – Kariuomenės ir visuomenės susiartinimo diena. Šiandienė šios dienos šventės intencija liudija dar XX a. 4-ajame dešimtmetyje įvykusią transformaciją, kai savarankiška Tautos atstovybė – Seimas tapo tik pritarėju Respublikos Prezidento sprendimams. 

 

Pirmieji visuotiniai ir demokratiniai Lietuvos Seimo rinkimai: su pasaulinės sensacijos prieskoniu 

1920 metais įvykę Steigiamojo Seimo rinkimai paneigė daug gajų mitų ir Lietuvos valstybę įrašė į demokratiškiausių pasaulio valstybių sąrašą. 1920 m. balandžio 14–16 dienomis vykę rinkimai įrodė, kad Lietuva yra politiškai diferencijuota valstybė, pripažinusi rinkimų teisę visiems Lietuvos piliečiams, nepaisant tautybės, religijos ir lyties skirtumų. Pirmą kartą Lietuvos Seimą rinko ir jo narėmis tapo moterys. Rinkimuose varžėsi politinės partijos ir organizacijos sudariusios 31 rinkiminį sąrašą. Tai buvo metas kai politinės partijos galėjo atvirai agituoti už savo idėjas ir įgyvendinti jas demokratinių rinkimų pagalba. Šiandien stebina Steigiamojo Seimo rinkimų aktyvumas – juose dalyvavo apie 90 proc. visų rinkimų teisę turėjusių Lietuvos piliečių. Tai didžiausias rinkėjų aktyvumas per visą demokratiškų ir laisvų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų šimtmetį. Rekordinis rinkėjų aktyvumas parodė, kiek daug vilčių į Tautos atstovybę dėjo ano meto Lietuvos piliečiai. 

Steigiamąjį Seimą sudarė 112 Lietuvos piliečių – Tautos atstovų. Buvo planuota, kad Steigiamąjį Seimą sudarys gerokai daugiau atstovų – net 229 nariai (palyginimui – šiandien Lietuvos Respublikos Seimą sudaro 141 atstovas). Tačiau, dėl sudėtingos geopolitinės situacijos, vykstant tarptautiniams ginčams dėl Rytų Lietuvos, kai kuriose numatytose rinkimų apygardose (Vilniaus, Lydos, Balstogės ir Gardino) rinkimai į Lietuvos Steigiamąjį Seimą nevyko, be to rinkimai nevyko ir Klaipėdos krašte, kurį tuo metu administravo Prancūzija. Taip vietoje, planuotų 229 Steigiamojo Seimo narių, buvo išrinkti 112 atstovų. Įdomu tai, kad 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų yra daugiau, negu buvo Steigiamojo Seimo narių (Kovo 11-osios Aktą patvirtino 124 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai). Steigiamasis Seimas išsiskyrė jaunu parlamentarų amžiumi: 112-os tautos atstovų, mandatą įgijusių 1920 m. gegužės 15 d., amžiaus vidurkis buvo – 36 metai. Iš jų net 31 buvo dar nesulaukę 30 metų amžiaus (o juk Steigiamojo Seimo nariais galėjo būti renkami Lietuvos piliečiai nuo 24 metų amžiaus), net 5 Steigiamojo Seimo nariai buvo 24 metų ir tik 10 Tautos atstovų buvo vyresni nei 50 metų amžiaus. Tai yra 1920 m. gegužės 15-oisios „dienos nuotrauka“, paremta Steigiamojo Seimo Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis ir patikslinta, baltąsias istorijos dėmes užpildžius, šiandienos žiniomis. Ši „dienos nuotrauka“ atskleidžia, kad tarp Steigiamojo Seimo narių buvo: 20 – ūkininkų (iš jų, trys – agronomai, vienas – veterinaras), 15 – tarnautojų (iš jų, po vieną – buhalterį, redaktorių, sociologą), 13 – pedagogų (iš jų, vienas – dėstytojas), 11 – teisininkų, 11 – dvasininkų (iš jų, vienas – rabinas), 11 – darbininkų (tarp jų po vieną amatininką, kalvį, siuvėją, šaltkalvį), 9 – medikai (iš jų, du – vaistininkai), 6 – verslininkai (iš jų, vienas – banko direktorius), 6 – kariškiai, 4 – inžinieriai, 3 – visuomenininkai, 3 – meno kūrėjai (iš jų, du – rašytojai ir vienas – vargonininkas). Būtina atminti, kad tai duomenys atskleidžiantys kaip Steigiamojo Seimo nariai patys save pozicionavo Seimo rinkimuose ir Vyriausiosios rinkimų komisijos ataskaitoje. Seime buvo atstovaujama įvairiems visuomenės sluoksniams – nuo amatininkų iki profesorių, visam politinių partijų spektrui – nuo dešinės iki kairės. Savo atstovus Seime turėjo žydų, lenkų, vokiečių tautinės mažumos. Priimta manyti, kad Steigiamojo Seimo narių išsilavinimas nebuvo labai aukštas, tačiau tai buvo „patys save sukūrę“ Lietuvos piliečiai, kai kurie nebuvo įgiję jokio formalaus ugdymo, tačiau buvo įgiję pilietinio veikimo pamokas savo organizacijose ir partijose. Steigiamajame Seime dirbo šeši 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, iš jų Justinas Staugaitis vėliau taps pirmuoju Telšių vyskupu. Net keturi iš septynių 1920–1940 m. Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkų buvo Steigiamojo Seimo nariais: Alekandras Stulginskis, Justinas Staugaitis, Jonas Staugaitis, Antanas Tumėnas. Du Steigiamojo Seimo nariai – Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius, ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas. Dalis Steigiamojo Seimo narių yra ėję Ministro Pirmininko pareigas arba dirbę Ministrų Kabinete ministrais, dalis tapo Lietuvos Respublikos diplomatais. Dalis Steigiamojo Seimo narių paliko ryškų pėdsaką Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitete, šio universiteto rektoriais yra buvę du Steigiamojo Seimo nariai – Vincas Čepinskis ir Antanas Purėnas. 

Steigiamasis Seimas ypatingas dar ir tuo, kad pirmąjį jo posėdį atidarė vadinamasis „amžiaus prezidiumas“, kurį sudarė moterys. Amžiaus pirmininke (šias pareigas eidavo vyriausias amžiumi Seimo narys) tapo 59 metų Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, amžiaus sekretore (šios pareigos atitekdavo jauniausiam amžiumi Seimo nariui) tapo 24 metų Ona Račiukaitienė (Muraškaitė). Anot Steigiamojo Seimo nario ir būsimo Lietuvos Respublikos Prezidento Kazio Griniaus, „žurnalistams tai buvo pasaulinė sensacija“. Lietuvos Respublikos Seimas išskirtinė institucija dar ir tuo, kad prieškariu būtent Seime moteris pasiekė valstybinės karjeros aukštumas. Buvusi Steigiamojo Seimo narė ir viena ilgiausiai anuomet Seime dirbusių parlamentarių – Magdalena Galdikienė – 1926 m. kovo–birželio mėnesiais ėjo Seimo vicepirmininko pareigas. Tai aukščiausias valstybinis postas, kokį yra tekę užimti moteriai 1918–1940 metų Lietuvoje. 

 

 

Lietuvos Steigiamasis Seimas – susitelkimo ir pilietiško veikimo pavyzdys 

Steigiamajam Seimui teko spręsti pagrindinius konstitucinius klausimus. Pirmasis jo darbas buvo – Lietuvos valstybės formos nustatymas, 1920 m. gegužės 15 d. jis Lietuvą paskelbė demokratine respublika. Steigiamasis Seimas buvo išskirtinis savo pobūdžiu – jis buvo „steigiamasis“ arba kitaip „konstituanta“ – tai yra toks parlamentas, kuris turėjo parengti ir priimti valstybės Konstituciją, t. y. pagrindinį valstybės įstatymą – dar vadintą „įstatymų įstatymą“. Konstitucija turėjo apibrėžti valstybės valdymo formą, valdžios institucijų kompetencijos sritis, jų galios ribas ir institucijų tarpusavio santykius, o taip pat valstybės piliečių laisves, teises ir pareigas. 

Pirmoji nuolatinė Lietuvos Valstybės Konstitucija buvo priimta 1922 m. rugpjūčio 1 d. ir dar kartą įtvirtino demokratinės respublikos raidos kelią. 1926 m. birželio 2 d. atidarydamas Trečiąjį Seimą, buvęs Steigiamojo Seimo Pirmininkas, o tuo metu Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis apie Steigiamąjį Seimą sakė: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, išleisdamas šaliai valstybės konstituciją, nustatė šalies valdymo formą, padėjo šaliai tvarkytis reikalingus pagrindus. Steigiamojo Seimo susirinkimu prasidėjo Lietuvos parlamentarinis demokratinės valstybės gyvenimas, tai, be abejo, didžiausios reikšmės įvykis mūsų tautos ir valstybės gyvenime.“ Jam pritarė tą dieną „amžiaus pirmininko“ pareigas ėjęs, buvęs Steigiamojo Seimo narys, teisininkas Ozeris Finkelšteinas, Konstituciją pavadinęs šventraščiu ir kitoms Seimo kadencijoms priminęs: „Tos konstitucijos saugojimas ir jos įgyvendinimas yra tai paprastųjų seimų uždavinys.“ 

Ne mažiau svarbūs ir kiti Steigiamojo Seimo priimti įstatymai: 1922 m. vasario 15 d. priimtas Žemės reformos įstatymas skatino Lietuvos kaimo veržlumą ir lankstumą, 1922 m. rugpjūčio 9 d. priimtas Piniginio vieneto įstatymas leido įvesti nacionalinę valiutą litą, prieškariu tapusią viena tvirčiausių ir stabiliausių valiutų Europoje. Šis Seimas priėmė įvairias valstybės gyvenimo sritis reguliuojančius įstatymus, padariusius didžiulę įtaką Lietuvos švietimo, mokslo, kultūros, ūkio raidai (įsteigtas Lietuvos universitetas, M. K. Čiurlionio meno galerija, Centrinis valstybės archyvas, Lietuvos bankas ir kt.). Iki 1922 m. rudens Steigiamasis Seimas iš viso surengė 257 plenarinius posėdžius (neįskaitant Mažojo Seimo posėdžių), per juos buvo priimta apie 300 teisės aktų: įstatymų, jų papildymų ir pakeitimų. Steigiamasis Seimas, turėjęs ypatingą steigiamąją galią – priėmęs svarbiausius teisės aktus, užbaigė Lietuvos valstybės atkūrimą. Būtent po demokratiškai išrinktos tautos atstovybės – Steigiamojo Seimo susirinkimo ir sutartimis nustačius santykius su kaimyninėmis valstybėmis, Lietuva ėmė įgyti tarptautinį pripažinimą de facto ir de jure, buvo priimta į Tautų Sąjungą. 

Steigiamojo Seimo laikotarpis Lietuvos istorijoje buvo ir didžiulio heroizmo laikotarpis, kai dauguma Lietuvos piliečių – nuo jaunuolių iki senolių – stojo ginti valstybės arba jos gynimui aukojo, ką galėjo. Jau per pirmąjį savo veiklos pusmetį Steigiamasis Seimas susidūrė su iššūkiu dėl Lietuvos valstybės išlikimo. Grėsmės akivaizdoje Seime dirbusios frakcijos parodė stebėtiną sutarimą ir susitelkimą. Steigiamojo Seimo nariai, išrinkę Mažąjį Seimą (1920 m. spalio 22 d. – 1921 m. sausio 17 d.), stojo ginti valstybės – kas ginklu, kas organizuodami paramą Lietuvos kariuomenei ar telkdami bendram darbui Lietuvos visuomenę. Jie savo pavyzdžiu rodė pasiaukojimą ir atsidavimą bendram reikalui – respublikos idealui. Nepriklausomybės kovų metu žuvo Steigiamojo Seimo narys Antanas Matulaitis. Šių kovų metu Steigiamojo Seimo narys Ladas Natkevičius ėmė telkti savanorius į raitelių pulkus „Geležinis Vilkas“, Steigiamojo Seimo nariai aktyviai rėmė jauną Lietuvos šaulių sąjungą, ne vienas jų buvo šios organizacijos narys. Kaip rašė amžininkai, Steigiamojo Seimo darbai būtų buvę išskirtiniai įprastomis sąlygomis, tačiau Steigiamasis Seimas dirbo ypatingomis sąlygomis, kai nebuvo finansinio stabilumo, o valstybė nuolat susidūrė su išorės grėsmėmis ir tarptautinės politikos iššūkiais, tuo šios kadencijos palikimas yra dar svarbesnis. 

Nors Lietuvos Respublikai jau daugiau nei 100 metų, tačiau retas susimąsto, kad Lietuvos Respublikos Seimas istorinėje sostinėje Vilniuje renkasi ir posėdžiauja tik nuo 1990-ųjų, kai po 50 sovietų okupacijos metų susirinko pirmuosiuose laisvuose ir demokratiniuose, tačiau dar okupacijos sąlygomis vykusiuose rinkimuose išrinktas Lietuvos parlamentas – Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, 1990 m. kovo 11-ąją atkūręs Lietuvos valstybės Nepriklausomybę. Šiandien Lietuvos Respublikos Seimas tęsia prieškariu užgimusias ir laikinojoje sostinėje Kaune susiformavusias moderniojo parlamentarizmo tradicijas. 

 

Šaltiniai ir literatūra: 

Grinius, Kazys. Steigiamojo Seimo metai, Aidai, 1979, Nr. 5, p. 201–205. 

Ivinskis, Zenonas. Lietuvos Steigiamasis Seimas. Jo kilmė ir reikšmė, Į Laivę, 1970, Nr. 50, p. 3–25. 

Kasparavičius, Algimantas. Steigiamasis Seimas ir jo oratoriai, Lietuvos istorijos studijos, Nr. 12.

Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006. 

Steigiamojo Seimo darbai, Kaunas, 1920–1922 m.

Steigiamojo Seimo susirinkimo vietos ir laiko paskelbimas, Lietuva, 1920.

Truska, Liudas. Steigiamasis Seimas (1920–1922), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Daugirdaitė-Sruogienė, Vanda. Lietuvos Steigiamasis Seimas, New York: Tautos fondas, 1975.

Kasulaitis, A. J. Steigiamojo Seimo reikšmė, Tėvynės sargas, 1970, Nr. 1, p. 1–5. 

Steigiamojo Seimo rinkimų dienų paskelbimas (1920 01 12), Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920 02 06, Nr. 1 (19), p. 1.

Įsakymas (dėl Ypatingųjų krašto apsaugos įstatų) (1920 03 01), Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920 03 03, Nr. 20, p. 5.

Mažojo Seimo sudarymo įstatymas, Vyriausybės žinios, 1920 10 29, Nr. 50.

 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Žydrūnas Mačiukas
​Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius