„Lietuvos taikus kelias į laisvę, nusilpus agresyviajai sovietų imperijai, buvo ypatingas, unikalus reiškinys Europos tautų istorijoje. O kad šis kelias buvo nueitas sėkmingai ir per itin trumpą laiką – vos per trejus metus, lėmė ne mažiau unikalūs poslinkiai Rusijos žmonių sąmonėje, ypatingu būdu susiklostančios aplinkybės bei jų šalies ateities galimybės. [...] Lietuvai su dainuojančios revoliucijos vėliava teko žengti prieš mirtiną inerciją – tarptautinį sąstingį, kuris, kad ir vykstant pokyčiams mažesnėse ir satelitinėse komunistinėse valstybėse, galėjo sustoti ties Sovietų Sąjungos europine siena. Tačiau Lietuva neleido, kad taip atsitiktų. Mums laisvė buvo ne reliatyvūs intelektualūs žaidimai, ne politinė retorika, o tikras principas.

Ši perspektyva, t. y. Lietuvos laisvė ir teisė pačiai kurti savo gyvenimą, galėjo priklausyti arba nuo sovietų geranoriškumo, arba nuo Vakarų besąlygiškos politinės paramos. Nė vieno, nė kito nebuvo. Reikėjo viską išsikovoti patiems, ir konfrontacija su nusibaigiančia imperija buvo neišvengiama. Turėjom įvairių šalių visuomenių grupių ir judėjimų, bet ne valstybių paramos. Todėl kaip atgimstanti valstybė ėjome bemaž vieni ir dar peikiami, kad sprendžiam savo likimą „vienašališkai“. Tačiau kito kelio tiesiog nebuvo.“
 

Iš Vytauto Landsbergio (nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės vadovo, 1990–1992 m. ėjusio Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko pareigas) kalbos pasakytos Lietuvos Respublikos Seime, apskritojo stalo diskusijoje „Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių sutarties reikšmė 1991 metais ir šiandien“ 

Vilnius, 2011 m. liepos 29 d.