Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Seimo nariai

Seimo nario Eugenijaus Sabučio pranešimas: „Mokyklų tinklo pertvarka: diriguoja Vyriausybė, o atsakingos lieka savivaldybės?“

2021 m. vasario 25 d. pranešimas žiniasklaidai

 

Ne pirmą dešimtmetį ir patys girdime, ir atitinkamai diskutuojame apie švietimo reformas, apie ugdymo programas, apie švietimo kokybės kėlimo būtinybę, apie pačio švietimo vietą mūsų valstybėje ir kitus svarbius su švietimu susijusius klausimus. Švietimo tema yra labai kompleksinė, tačiau šiandien noriu pateikti kelias įžvalgas itin jautria ir per pastaruosius kelis metus labai užaštrėjusia problema – mokyklų tinklo pertvarka.

Ši pertvarka (su keliomis išimtimis) iš esmės suprantama kaip kadaise didelių mokinių skaičiumi ir gerai funkcionavusių kaimiškųjų mokyklų reorganizavimo (iš gimnazijų į pagrindines, iš pagrindinių į progimnazijas, iš progimnazijų į pradines ir t.t.) procesas, kurio logiška išdava –mokyklos uždarymas. Visa tai vyksta dėl aiškios priežasties – kaimiškose mokyklose tiesiog mažėja ir pagaliau beveik nebelieka mokinių, todėl jos tolimesnis išlaikymas valstybei tampa per didele finansine našta. Prieš mokyklos uždarymą (arba ją reorganizuojant) paprastai kelis metus stebimas vietinės bendruomenės pasipiktinimas, raštiški ir žodiniai kreipimaisi į vietos ir aukštesnę valdžią, išdėstant argumentus dėl nenoro mokyklos reorganizuoti ar uždaryti, dėl jos reikšmės kaimo bendruomenei ir pan. Paprastai kelis metus „verda emocijos“, „laužomos ietys“, ieškoma kaltų, svaidomasi abipusiais kaltinimais. Labai retai tenka girdėti pamatuotus pasiūlymus, logiškus ir racionalius argumentus, nes šiuo atveju lengviau abiem pusėms yra šaukti ir kaltinti, negu įsiklausyti ir suprasti. Vietos valdžios argumentai paprastai yra vienodi: mokyklos išlaikymas yra finansiškai nuostolingas, valstybė neskiria pakankamo finansavimo, mokykla neatitinka Vyriausybės ir ministerijos nustatytų kriterijų. Bendruomenės argumentai taip pat kartojasi (nesvarbu kurioje savivaldybėje ruošiamasi uždaryti ar reorganizuoti mokyklą): vietos valdžia „negirdi“ bendruomenės argumentų, kaimas numirs, sužlugs, gyventojai išsikraustys, nes bus uždarytas/sužlugdytas vienintelis likęs švietimo ir kultūros židinys atitinkamame kaime. Visgi, uždarius mokyklą aistros ir toliau tebeverda, kiekvienai progai pasitaikius tuometei savivaldybės valdančiajai daugumai vis primenama, kokie jie buvo ir tebėra „blogiečiai“, bejausmiai ir negailestingi, nes šaltakraujiškai uždarė vieną ar kitą kaimo mokyklą, ar priėmėm sprendimą ją reorganizuoti, taip „pažeminant“ jos statusą. Visos šios kalbos ypatingai išryškėja priešrinkiminiu ir rinkiminiu laikotarpiu.

Nesu ir, ko gero, nebūsiu staigių ir radikalių sprendimų šalininku – reikia įsiklausyti į racionalius argumentus ir nepamiršti nei ugdymo kokybės, nei konkrečių žmonių (vaikų, jų tėvų, mokytojų), kurie nėra vien statistiniai skaičiai. Kiekvienas turi savo vardą, pavardę, lūkesčius ir galimybes, tad reikalingas savivaldos, centrinės valdžios ir vietos bendruomenių konstruktyvus dialogas, kuris neturi apsiriboti vien išvestiniais finansiniais rodikliais ar mokymo kokybės rezultatais, tačiau turi apimti ir regioninės plėtros problematiką, kitų ugdymo galimybių paiešką. Juk labai lengva paimti lyginamąją statistiką apie miestų ir kaimų mokyklų mokinių pasiekimus ir įrodinėti kaip kaimuose gyvenantiems vaikams bus geriau ir kokybiškiau mokytis miestuose, belieka jiems užtikrinti pavėžėjimą, tačiau retai įsiklausoma į atskiros konkrečios šeimos nuogastavimus. Visada skatinau ir skatinu konstruktyvų dialogą ir įsiklausymą ir nepriimu vien tiktai racionalių argumentų ar vien tiktai emocijų. Šiuo sudėtingu klausimu visos ir visų nuomonės vertos įsiklausymo.

Bet ar sugebėsime rasti bendrą kalbą, ar sugebėsime įsiklausyti ir išgirsti ne tik emocijas, bet ir racionalius argumentus?

Manau, kad šiuo laikotarpiu, kai Lietuvos Savivaldybių Asociacija (LSA) ir Vyriausybė deklaruoja ir kol kas vykdo produktyvaus dialogo politiką, verta išgirsti konkrečius, rimtus ir argumentuotus LSA pasiūlymus, kaip racionaliau spręsti mokyklų tinklo pertvarkos klausimus.

Tikriausiai didžioji dalis visuomenės žino, kad apie pusę savivaldybių biudžetų lėšų sudaro finansavimas švietimui, o šios lėšos savivaldybėms skiriamos tiesiogiai iš valstybės biudžeto kaip tikslinė dotacija mokytojų ir kitų švietimo specialistų atlyginimams. Šių pinigų administravimas ir skirstymas yra griežtai reglamentuotas, t. y. savivaldybės šioje srityje neturi jokios laisvės. Likusią lėšų švietimui dalį, t. y. pačių švietimo įstaigų išlaikymui, savivaldybės skiria iš savo lėšų. Sudėjus abu finansavimo šaltinius gauname bendrą švietimui skirtą sumą biudžete. Trumpai sakant, šiuo metu švietimo finansavimo funkcija yra „mišri“ ir neturi aiškaus „šeimininko“, pilnai atsakingo ir atskaitingo už ugdymo kokybę ir tinklo efektyvumą. Švietimo finansavimas iš esmės yra centralizuotas, lėšų panaudojimas yra reglamentuojamas Vyriausybės nutarimu, nepaliekant sprendimų priėmimo laisvės savivaldybėms.

LSA siūlo mokyklinio ugdymo tikslinių dotacijų administravimą ir skirstymą perduoti savivaldybėms. Toks perdavimas padėtų didinti savivaldybių savarankiškumą ir atsakomybę už mokyklų tinklo efektyvumą bei ugdymo rezultatus, nes savivaldybės, geriausiai žinodamos savo bendruomenės poreikius, galėtų racionaliausiai naudoti valstybės perduotus viešuosius finansus bei užtikrinti švietimo paslaugų prieinamumą ir kokybę savo gyventojams. Šios srities finansavimo peržiūra turėtų esminį poveikį visam savivaldybių finansiniam savarankiškumui.

Reikia pabrėžti, kad netgi priėmus atitinkamą sprendimą dėl mokyklinio ugdymo tikslinių dotacijų administravimo ir skirstymo perdavimo savivaldybėms, išliks dar viena problema – pats mokyklų tinklo pertvarkos procesas. Šiuo metu savivaldybės visus sprendimus, susijusius su mokyklų tinklo pertvarka, privalo priimti pagal Vyriausybės patvirtintas mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisykles, o tokios bendros taisyklės ne visada sudaro galimybę savivaldai savarankiškai atsižvelgti ir įvertinti unikalias ugdymo įstaigų situacijas. Todėl akivaizdu, kad mišri sistema neskatina prisiimti atsakomybės ir optimaliai siekti mokyklų tinklo efektyvumo, ugdymo kokybės ir aukštesnių ugdymo rezultatų.

Reikia ieškoti sprendimų, kuriais galima būtų keisti šią situaciją. Šiuo atveju LSA ir siūlo, kad vietoje skiriamos tikslinės dotacijos švietimui būtų galima finansuoti savivaldybes atitinkamai padidinta gyventojų pajamų mokesčio dalimi. Toks pakeitimas padėtų spręsti ir daugelį metų nagrinėjamą problemą – mokyklų tinklo optimizavimo klausimą. Dabartiniu metu savivaldybės nėra suinteresuotos pertvarkyti šį tinklą, nes mažos mokyklos gauna santykinai daugiau klasės krepšelio lėšų. Tačiau pakeitus finansavimo tvarką ir savivaldybėms suteikus teisę savarankiškai paskirstyti lėšas ugdymui, savivaldybės galėtų pačios imtis atsakomybės, ieškoti joms ir vietoms bendruomenėms labiausiai priimtinų, galbūt unikalių būdų, kaip reorganizuoti mokyklų tinklą, tokiu būdu efektyviau naudojamų lėšų dalis liktų savivaldybėms ir jos galėtų panaudoti šias lėšas kitoms švietimo reikmėms (pvz. ugdymo priemonių įsigijimui, specialistų atlyginimų didinimui, mokyklų remontui ir pan.).

Priėmus atitinkamus sprendimu, savivaldybės būtų atsakingos už šios funkcijos tikslinių dotacijų administravimą ir skirstymą, tinklo efektyvumą bei ugdymo kokybę, o švietimo politikos formavimas, įskaitant tikslų nustatymą bei ugdymo programų rengimą, toliau liktų Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atsakomybė. Akivaizdu, kad bet kuri naujovė turi būti patvirtinta praktikoje, o tokios kompleksinės ir daugialypės problemos sprendimas ir jo veiksmingumas turi būti išbandytas praktikoje. LSA siūlo pereiti prie tokios sistemos išbandant naują modelį pilotinėse savivaldybėse, t. y. turėtų būti skirtas pakankamas pereinamasis laikotarpis reikalingoms kompetencijoms išvystyti, užtikrinamas tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir atsakomybių perdavimas. Pilotinio laikotarpio trukmė turi būti pakankama mokyklų tinklo pertvarkos sprendimams priimti ir rezultatams įvertinti. Labai svarbu, kad optimizavus tinklą, ugdymo aplinkos finansavimas turėtų būti nemažinamas, bet leidžiama reinvestuoti į kitus ugdymo poreikius. LSA siūlo, kad įvertinus bandomojo projekto rezultatus, poveikį savivaldybės tinklo efektyvumui ir ugdymo kokybei, gerąją patirtį galima būtų pritaikyti ugdymo organizavimo funkcijas perleidžiant ir likusioms Lietuvos savivaldybėms. Atsižvelgiant į būtinumą kaip įmanoma greičiau spręsti švietimo kokybės ir tinklo efektyvumo klausimus, LSA siūlo šios priemonės įgyvendinimo darbus pradėti jau 2021 metais.

Tokie yra LSA siūlymai ir Vyriausybę raginu kuo skubiau juos svarstyti, atsižvelgti ir pradėti įgyvendinti. Iš karto gali kilti klausimas, ar patikėjus švietimo srities finansavimą savivaldai nenukentės mokytojų interesai, ar laiku jiems bus keliami atlyginimai, ar neišryškės atlygio skirtumai tarp didžiųjų ir mažųjų savivaldybių ir pan. To neįvyks, nes šį klausimą ir toliau galima reguliuoti ministerijos sprendimais, jeigu nebus rastas abipusis pasitikėjimo kelias.

Tačiau įgyvendinant pertvarką ir netgi Vyriausybei išgirdus, įvertinus ir priėmus šiuos pasiūlymus, gali būti, jog daugeliu atveju susidursime su faktu, kad kaimo mokyklos vis tiek faktiškai bus uždaromos, jų pastatai nebus naudojami. Nepamirškime, kad nemaža jų dalis visai nesenai buvo renovuota. Štai čia jau savivalda turi imtis ryžtingos lyderystės, išradingumo ir noro derinti vietos bendruomenės poreikius su savo finansinėmis galimybėmis. Čia galima pateikti tik kelis pavydžius ir jais tikrai nereikėtų apsiriboti, nes patirtis rodo, kad savivalda, bendradarbiaudama su vietos bendruomenėmis tikrai gali rasti daugiau ir tikrai geresnių sprendimų. Pavyzdžiui, mokyklos pastatą ir toliau galima naudoti bendruomenės reikmėms: kultūriniams, sporto ir kitiems renginiams. Jame taip pat galima organizuoti vaikų dienos centrus, įkurti daugiafunkcius centrus, organizuoti popamokinę veiklą vaikams, sugrįžusiems iš miesto mokyklos. Esant atitinkamoms sąlygoms, vietos bendruomenės įsitraukimui, padedant socialinių paslaugų centrams ir nevyriausybinėms organizacijoms į šiuos pastatus įkelti senyvo amžiaus žmones, kuriems būtų teikiamos ne tik socialinės, bet ir apgyvendinimo (laikino ar pastovaus) paslaugos, kaip pavyzdį galima paminėti Vokietiją, kurioje tokie senjorų apgyvendinimo centrai derinami su darželiais, kurių veikloje šie senjorai aktyviai dalyvauja. Buvusios mokyklos pastatą galima panaudoti ir perkeliant kaime esančią seniūniją, socialinių paslaugų centrą, biblioteką, kultūros centrą. Viso to nereikia daryti aklai, tačiau tik atitinkamai derinant su vietos bendruomenėmis. Toks kūrybiškas požiūris padėtų daliai mokyklos personalo išsaugoti darbo vietas.

Ir pabaigai – apie kiekvieno vaiko lygias galimybes. Apie jas dabar daug kalbama ir diskutuojama, tačiau apie kokias konkrečiai? Juk lygios galimybės kiekvienam vaikui turi būti užtikrintos kaip pradedant ugdymo procesą, taip ir jo pabaigoje. Kaip su šiuo klausimu bus susijusios Vyriausybės programoje numatytos steigti „tūkstantmečio gimnazijos“? Ar tai netaps tik mažai mokinių daliai prieinama gimnazija? O juk visi Lietuvos vaikai yra verti gauti kokybišką, prieinamą, nemokamą išsilavinimą. Tam tikrai nereikia papildomai didinti konkurencijos, atskirties tarp miesto ir kaimo, tarp socialiai jautrių šeimų vaikų ir finansiškai aprūpintų šeimų. Kol kas taip ir neaišku lieka, kas slepiasi po sąvoka „tūkstantmečio gimnazija“. Tuo labiau visiškai neaišku kaip toks naujadaras bus integruotas į jau veikiantį mokyklų tinklą?

Kaip matome, klausimų dėl mokyklų tinklo optimizavimo yra gan daug, bet yra ir sprendimo galimybių. Dera jas svarstyti ir jomis išmintingai pasinaudoti. Nepamirškime, kad pasaulyje atlikta ir atliekama daugybė tyrimų, kurie akivaizdžiai parodo, kad valstybės, kurios neinvestuoja į švietimą, arba investuoja į švietimą pasirinktinai (t. y. dirbtinai palaiko nesveiką konkurenciją tarp privačių ir valstybinių, arba specialiai geriau remiamų valstybinių ir ne taip gerai remiamų savivaldybių mokyklų) galų gale susiduria su didelėmis socialinėmis problemomis, didėjančia turtine nelygybe, didėjančiu ilgalaikių bedarbių skaičiumi.

 

Daugiau informacijos:

Seimo narys Eugenijus Sabutis

El. p. [email protected]

Mob. 8 698 426 33

   Naujausi pakeitimai - 2021-02-25 09:30
   Eglė Saulė Trembo