Seimo nario Roberto Šarknicko pranešimas: „Jei taip ir toliau, grįš Lukiškių kalėjimas“
2021 m. rugpjūčio 3 d. pranešimas žiniasklaidai
Dabartinė padėtis pabėgėlių stovykloje nieko gero nežada. Natūralu, gyventi sausakimšoje patalpoje kiekvienam yra iššūkis ir nesvarbu, iš kokios tu šalies būtum.
Jau mūsiškiams teko panaudoti ašarines dujas, vandens patrankas. Kas toliau bus, sudėtinga atsakyti, kai valdžioje taip pat yra nerimo ir pasimetimo ženklų.
Pabėgėlių skaičius nuolatos auga, Europa vangiai padeda, matyt, pati jau buvo paragavusi pabėgėlių antplūdžio – pasekmės nelinksmos. Tiesa, vieni sako, kad jie jau tapo emigrantais, nors iš pat pradžių buvo vadinami nelegalais, dabar – pabėgėliais. Pavadinimai keičiasi pagal situaciją. Spėju.
Augant skaičiui, auga ir poreikis palapinių miesteliui, kitų apleistų patalpų paieška rajonuose. Ne už kalnų ruduo, žiema. Apleistose patalpose nupjauti špižiniai radiatoriai, dalis langų vietinių ar pravažiuojančių išdaužti, apkalti faneromis, išluptos grindys, plytelės. Na, sakykim, ekstra atveju kažką reikėjo daryti, kažkur, kad ir ne europietiškai, bet priimti reikėjo, tokios padėties nenorėtų nei viena Europos šalis ir juolab vietos gyventojai, su kuriais nebuvo kalbėta ir derinta dėl naujų kaimynų iš tolimų karštų kraštų.
Še tau rupena, gyvena sau ramiai Dzūkijos kaimai, dziedulis su bobula. Ir vienų dzien pro langų žūrėdama Onelė šaukia Untanų, žiū, matai, kiek mašinų važuoja, a kiek jų daug, kų ca daryc raikės, baisu, aik duris greita rakincie, vaje, iki ko dazgyvenom! Dzievuliau, apsaugok mūs.
Prieš pusantros savaitės atvykau į vieną Dzūkijos kaimą – Verebiejus. Maloniai pasitiko policininkas, prisistatė, parodžiau pažymėjimą, na maža ką. Pakėlė delną prie kaktos smilkinio ir palydėjo link pabėgėlių apleistos mokyklos. Artėjant link tvoros, iš anapus pasitiko vaikai – čečėnai. Švariai kalbėjo rusiškai, pasilabinom. Paklausiau, iš kur jūs, sako, iš Rusijos, klausiu, o kaip tas miestas vadinasi, sako, Groznas.
Vėliau priėjo jų motinos. Klausiu, kaip jūs čia su irakiečiais pakliuvote. Tai kalba pasisuko apie telefonus, nes vos pradėjus joms kalbėti, prisistatė būrys irakiečių. Vokiškai klausia manęs, ar turi telefoną? Aš turiu penkis šimtus eurų, parduok. Policininkas toliau rodo, kur eiti. Apėjome aplink visą mokyklą. Pastebėjau, kad po kilusio vietos konflikto kelios tautos pasiskirstė kieme leisti monotonišką laisvalaikį grupėmis, afrikiečiai nuo irakiečių.
Per tvorą matėsi, kokiose patalpose gyvena pabėgėliai. Jei taip ir toliau jų skaičius augs, realu, kad buvęs Lukiškių kalėjimas vėl atgis. Pagalvojau, kad gal jiems net geriau nei dabartinėmis karščio ar būsimo šalčio sąlygomis gyventi. Ruduo ant nosies. Lukiškėse telpa per tūkstantis žmonių. Nesaugumas tik didėja. Juk tai taip pat ekstra atvejis, nereikia to slėpti. Juolab, kad vienučių niekas nerakinės, tik bendri vartai būtų uždaryti ir apsauga laikinai grįžtu į būdeles.
Taip laikinai būtų apsaugoti vietos gyventojai, kurie nebepasitiki valdžios sprendimais ir garsiais pasisakymais, kad juos saugiai saugo pareigūnai. Bet kaip realybė rodo, buvo ne vienas pabėgimas. Žinau, kad Lukiškių patalpose yra įsikūrę meno organizacijos, manau, galėtumėme laikinai užleisti patalpas iki tol, kol pabėgėliai bus grąžinti namo. Be to, kaip ir minėjau, bus žiema, šilumos reikės. Lukiškėse radiatoriai neišpjauti dar. Ir kam statyti naujus statinius, jei yra galimybė dabar apgyvendinti, juk jie ne kaliniai, o pabėgėliai.
Na, ir išvažiuojant šovė viena priėjusio link manęs dzūko mintis: „Klausykit, deputate, jų bus daug. O negali pasakyc Šimonycei, kad Iraks galėtų tciesiai in Vilnių skric, o ne Minskan. Tep būt saugiau. Dar ties tokia nesąmonė. Nu viciek tas batiuška (Lukašenka) iš jų atima pasus ir paleidza in Lietuvų. Tai geriau, kad pas mumei skristų, mes gi iš jų pasų neatimtumėm, o atgal palaistumėm tų lėktuvų grįžšč in Afrikų, in Irakų“.
Seimo narys Robertas Šarknickas
Tel. (8 5) 239 6641
El. p. [email protected]
Jolanta Anskaitienė