Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Seimo nariai

Seimo nario Eugenijaus Sabučio pranešimas: „Ar sveikatos sistemos reformos virusas sunaikins Jonavos ligoninę, o gal tik persirgsim lengva forma?“

2021 m. spalio 26 d. pranešimas žiniasklaidai 

 

Kalbant, skaitant, diskutuojant ir klausantis kas, kaip ir kada laukia Jonavos ligoninės – apstu emocijų, politikavimo ir tuščiažodžiavimo. Norime ar ne – tai yra neišvengiama politinio ir beveik bet kokio kito dialogo dalis. Tačiau šiandien norėčiau pristatyti esamą padėtį, savivaldybės ir mano paties nuogąstavimus, pabandyti padaryti išvadas iš esamos (deja nepilnos ir fragmentiškos, prieštaringos ir besikeičiančios) informacijos apie (galimą) būsimą Jonavos rajono sveikatos priežiūros įstaigų ir ligoninės reformą. Pradžioje leiskite pradėti nuo to, kas žinoma ir yra aišku, t. y. nuo faktų.

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)

 

Pirma, Jonavos ligoninės steigėjas yra Jonavos rajono savivaldybė. Kaip įstaigos savininkė savivaldybė investuoja į įstaigos pastatų ir patalpų remontą, pagal galimybes atnaujina medicinos įrangą.

Antra, ligoninės veikla organizuojama vadovaujantis atitinkamais įstatymais, sveikatos apsaugos ministro įsakymais, ligoninės įstatais, kitais teisės aktais.

Trečia, pagal mūsų valstybės teisės aktus ligoninės veikla, t. y. teikiamos paslaugos ligoniams ir sergantiems, gydytojų, administracijos ir pagalbinio personalo atlyginimai bei medikamentų pirkimas yra finansuojami per ligonių kasas, t. y. šie pinigai skiriami ne iš savivaldybės biudžeto.

Ketvirta, ligoninė (kaip beveik visos sveikatos priežiūros įstaigos) kiekvienais metais pasirašo specialią sutartį su teritorine ligonių kasa, kurioje numatoma, kiek ir kokių paslaugų kasa finansuos, t. y. kiek bus finansuojama operacijų, kaip bus apmokama dienos chirurgija, konsultacinės poliklinikos veiklos apimtys ir t. t. Tokiu būdu ligoninės vadovai gali prognozuoti ne tik būsimas veiklos apimtis, bet ir numatyti atlyginimų dydžius, gydytojų darbo apimtis (apkrovas), medikamentų poreikį ir pan. Kas labai svarbu: ligonių kasa finansavimą skiria ne tik įvertindama. kiek ir kokių paslaugų buvo teikiama praeityje, bet ir tai, ar atskiros paslaugų kategorijos pagal apimtis atitinka jų minimalų ministro nurodymais patvirtintą kiekį.

Paprasčiausias pavyzdys: akušerijos skyriuje per metus turi gimti ne mažiau kaip 300 naujagimių ir tai yra minimalus kiekis, o jo nepasiekus kelis metus iš eilės iš esmės galima numatyti, kad ligonių kasos atsisakys toliau finansuoti tokio skyriaus veiklą, nes nepasiekiamas atitinkamas rodiklis ir laikoma, kad ši paslauga įstaigai tampa nuostolinga, o nuostoliams padengti naudojami kitų skyrių veiklai numatyti finansiniai ištekliai.

Penkta, pagal įstatymą ligoninės skirstomos į respublikines, regionines ir rajonines. „Ligoninė“ – tai bendrinis pavadinimas, bet kiekviena iš jų teikia didesnės ar mažesnės apimties paslaugų paketą, ir papildomai Lietuvoje turime dar ir specializuotų ligoninių, pavyzdžiui, infekcines ar onkologines. Mes įpratę savo ligoninę laikyti regionine, nes pagal ligoninės įstatus joje teikiamos dešimt rūšių paslaugos, taip pat joje veikia konsultacinė poliklinika.

Šešta, rajone šalia ligoninės mes taip pat turime pirminės sveikatos priežiūros centrą (anksčiau jį vadindavome poliklinika) su keliais filialais miesteliuose ir greitosios medicinos pagalbos stotį. Kaip ir su ligonine – šios abi įstaigos priklauso Jonavos rajono savivaldybei, tačiau abiejų veikla finansuojama iš valstybės biudžeto per teritorines ligonių kasas, o savivaldybė investuoja į patalpų atnaujinimą, remontą, reikiamos medicininės įrangos įsigijimą.

Taigi, po tokios ilgos tačiau tikiuosi gana aiškios įžangos galime pereiti prie vadinamosios sveikatos sistemos reformos, apie kurią taip garsiai kalba šiandienos valdantieji. Ką apie ją šiai dienai žinome ar, greičiau, deja, nežinome?

Ministerija, viceministrai ir pats ministras sako, kad reforma būtina. Leiskite čia sustoti ir plačiau nušviesti, kaip valdantieji bando pagrįsti jos būtinumą ir ką sako mums.

Iki šios dienos asmeniškai esu dalyvavęs ne viename susitikime su ministerijos, ligonių kasų atstovais, bandydamas išsiaiškinti, o koks gi šios planuojamos reformos turinys. Norėtųsi parašyti, kad susitikimai buvo konstruktyvūs, juose buvo išklausomos visos pusės, įsiklausoma į argumentus, diskutuojama ir ieškoma bendrų, visiems priimtinų kompromisinių sprendimų. Deja, bet kol kas viskas yra priešingai. Susitikimų metu nuo pat pradžios būdavo aišku, kas diktuoja sąlygas, kas vadovauja, kieno balsas bet kuriuo atveju bus lemiamas. Tikrai ne savivaldos, ne ligoninių ir ne pacientų (nežinau, ar kas nors iš viso ruošiasi į šias diskusijas kviesti pacientų atstovus), o ministerijos. Nuo pat pradžios ministerijos pristatymas pradedamas sveikatos apsaugos būklės apžvalga, kuri lydima beveik vien neigiamomis išvadomis: „nekokybiška“, „nesavalaikė“, „perkaitimas“, „žemiau ES vidurkio“ ir pan. Tokio neigiamo vertinimo pristatymas užima didžiausią dalį ir po tokios neigiamos informacijos lavinos seka tik kelios skaidrės, kuriose sakoma, kad mažosiose savivaldybėse reikia pertvarkyti ligonines, pirminės sveikatos priežiūros centrus ir visuomenės sveikatos centrus: vienuose juos apjungiant į naują darinį (savivaldybės ar bendruomenės sveikatos centras), kitoms siūloma tapti iš esmės valstybinių, t. y. respublikinių ligoninių padaliniais. Greitosios medicinos pagalbos visiškas centralizavimas jau net nediskutuojamas – tai pristatoma kaip jau priimtas sprendimas. Poliklinikoms dėmesio taip pat neskiriama, ir laikoma, kad dėl jų prisijungimo niekas neprieštaraus. Tada pristatoma vadinamoji „morka“ – būsimi ES fondų pinigai sveikatos sistemos pertvarkai, kurių bus net 800 milijonų eurų ir kurių gavimas ar negavimas turi labai aiškią privalomą sąlygą – pasiduosi ministerijos reikalavimams – gausi pinigų, nepasiduosi – negausi. Ir tokios diskusijos pabaigoje seka pasiūlymas: turite dvi, galbūt tris savaites apsispręsti ir pasiūlymą priimti. Iš anksto įspėjama, kad besipriešinantys ir nenorintys pasiduoti tikrai bus baudžiami peržiūrint ateities finansavimą ir tai aiškiai artikuliuoja ligonių kasų atstovai kartu pabrėždami, kad ir iki šiol buvęs finansavimas – greičiausiai bus mažinamas.

Dalyvaujant panašaus pobūdžio susitikimuose vis apima savotiškas deja vu – kažkur tai matyta ir girdėta. Iš tiesų ne pirmą kartą ministerijos ir ministrai pristato įvairias reformas, ne pirmą kartą sako, kad labai nori kalbėtis, tartis ir susitarti, tačiau jau pradžioje yra visiškai aišku, kad iš anksto viskas yra nuspręsta ir pokalbiai vykdomi tik dėl to, kad reikia būti mandagiais, kad šiuo metu yra tokia politinė kultūra ir dėl akių jos laikomasi.

Turint marias laiko galima būtų analizuoti visą ministerijos pateiktą informaciją, su ja sutikti ar ne, tačiau sąmoningai to nedarau, nes, kaip ir minėjau anksčiau, ministerija iš savo pateikiamos informacijos daro neigiamą išvadą apie sveikatos sistemos kaip tokios ir konkrečių ligoninių padėtį. Čia reikia pastebėti, kad nė viena didžioji respublikinė ligoninė neminima – sudaromas įspūdis, kad jose problemų nėra. Kam ginčytis dėl pateiktų faktų, jeigu ministerija pateikia ne tik juos, tačiau jau iš anksto padaro išvadą, kad mūsų ligoninė neverta išlikti tokia, kokia ji yra dabar, o jos likimas – tik paslaugų apimties mažėjimas.

Vietoje to leiskite aiškiai pasakyti, kas mums yra neaišku, kas kelia nuostabą ir į kokius klausimus negauname atsakymo.

Seimo nario asmeninio archyvo nuotr.

 

Pirma, jeigu ministerija jau nusprendė, ką ir kaip reformuos – kam apsimetinėti, kad norima derėtis ir tartis? Akivaizdu, kad tokios apsimestinės „derybos“ iššaukia nerimą, pyktį ir pasipriešinimą.

Antra, kodėl esama statistinė informacija pristatoma remiantis skirtingų metų duomenimis, skirtingais pjūviais; kodėl vienu atveju lyginami ES šalių ir Lietuvos rodikliai, o kitu – tik pačios Lietuvos sveikatos įstaigų tarpusavio rodikliai; kodėl susitikimų metų vieniems dalyviams rodomos vienokios skaidrės, o kitiems – kitokios? Pavyzdžiui, asmeniškai informaciją kaip Seimo narys turėjau prašyti ir iš ministerijos, dalį gavau iš savivaldybės, o palyginus savivaldybės iš ministerijos gautą ir mano gautą informaciją – jos skiriasi! Esminis klausimas – kodėl einant laikui pateikiama atnaujinta ir pakeista informacija? Juk, rodos, sprendimui priimti reikia remtis faktais, o jie neturėtų keistis?

Trečia, kodėl sakoma, kad reforma būtina ir kažką reikės keisti, tačiau dar neteko išgirsti, o kas gi konkrečiai pasikeis, išskyrus, tai, kad reikės kažkodėl apjungti visas rajono sveikatos įstaigos į kažkokį darinį, kurį pradžioje vadino bendruomenės sveikatos centru, dabar – savivaldybės sveikatos centru? Ką ministerija konkrečiai siūlo Jonavai ir kodėl kiekvieno susitikimo metu šalia grasinimų ir kaltinimų pateikiami vis kitokie padriki pasiūlymai? Pavyzdžiui, pradžioje buvo siūloma patiems peržiūrėti ligoninės veiklą ir nuspręsti, ko, kada ir kokiomis sąlygomis atsisakyti, vėliau jau pateikiama informacija, kad ministerija pati žino, kokia ligoninė turėtų būti, dar vėliau vėl siūlomas trumpas terminas patiems vėl ir vėl kažką vertinti. Ir nuolat esame skubinami ir skubinami. Kai paklausiau ministro, o kodėl gi reikia taip skubėti, kokia to priežastis, atsakymas suglumino – ministerija jau paruošusi investicinius planus ES lėšoms gauti ir, suprask, mes trukdome juos pradėti vykdyti. Svarbu tai, kad niekas tų planų kol kas aiškiai nematė, o jeigu matė – nepasidalino. Na, sveikatos apsaugos ministras jau pagarsėjo kaip pandemijos suvaldymo plano sudarytojas, tik kažkaip išskyrus jį, niekas to plano taip ir nepamatė.

Ketvirta, kodėl aiškinama, kad reformos tikslas – tai kokybiškos bei savalaikės sveikatos paslaugos kiekvienam Lietuvos gyventojui ir tik vėliau pasakoma, kad pagrindinis reformos tikslas – tai būtinybė įsisavinti ES pinigus, skirtus pagal Lietuvos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą? Iki šiol neteko išgirsti nieko, o kas gi ir kiek gi numatyta Jonavai? Atvirkščiai, kol kas tik grasinama, kad jeigu „nepasirašysit“ reformai – tuos mistinius ir neaiškaus kiekio europinius pinigus matysite kaip savo ausis.

Penkta, jeigu ministerijos pristatoma reforma apims visą Lietuvą, tik reikia mums visiems susitarti, kodėl nesugebama atsakyti į mano klausimą (klausiau ne vieną kartą!), o kas bus, jeigu, tarkime, kelios savivaldybės nesutiks su reforma, atsisakys tos „morkos“? Ar jose gyvenantys piliečiai bus palikti likimo valiai, nors jie kaip ir visi mes moka ir toliau mokės privalomojo sveikatos draudimo fondo įmokas bei visiškai pagrįstai turės teisėtus ir konstitucinius lūkesčius, kad valstybė užtikrins jų sveikatos apsaugą?

Šešta, kodėl Jonavos atveju susikoncentruota į tai, kad mūsų miestas yra arti Kauno, ir ligos atveju mus bus „lengva“ ir „patogu“ nuvežti į Kauno miesto ligonines, iš ko daroma išvada, kad Jonavos ligoninė gali likti tik su bazinėmis paslaugomis? Kodėl negalvojama, kad Jonava apima ir rajoną, o kai kurie kaimai ir miesteliai yra daug toliau nuo Kauno nei Jonavos miestas? Neatsakoma, kas ir kaip pirmyn–atgal vežios ligonius? Greitoji, savivaldybė, valstybė? Kas padengs šias išlaidas? Apie greitąją pagalbą ir jos reformą galiu pasakyti tiek, kad ministerija labai džiaugiasi jos centralizavimu, kurio esmė paprasta: išvaikysim direktorius ir administracijos darbuotojus, brigadas išdėliosim kaip „Lego“ kaladėles tolygiai per visą Lietuvos teritoriją, ir viskas staiga taps nuostabu. Tik pamirštama pasakyti, kad brigadų skaičius beveik nepadidės. Taip pat visiškai neatsižvelgiama į mūsų pastabas, kad Jonavos rajone veikia didžiausia trąšų gamykla (pavojingas objektas, ekstremaliosios situacijos atveju iššauksiantis labai dideles sveikatos sistemos apkrovas), kad veikia Ruklos karinis dalinys su daugiau nei tūkstančiu NATO sąjungininkų karių, kad pagaliau Rukloje sukoncentruota labai didelė pabėgėlių dalis ir artimiausiu metu jie čia ir liks.

Septinta, kodėl ignoruojami akivaizdūs klausimai apie tai, kad jeigu jau taip yra gerai Kaune ar Vilniuje, tai ar mūsų rajono žmonėms jau pradėti statyti papildomi korpusai ir paruoštos papildomos palatos, paruošti papildomi gydytojai ir slaugytojai, nupirkta ir paruošta papildoma medicinos įranga? Jeigu ne – kada tai bus padaryta? Iš asmeninio savo pavyzdžio ir, manau, iš daugelio Jūsų asmeninės patirties galiu pasakyti, kad didžiųjų miestų ligoninės yra perpildytos, jose ypač ilgai reikia laukti konsultacijų, o atvykus su greitąja pagalba tenka ne vieną valandą laukti eilėse priėmimo skyriuose. Ar tikrai ilgesnės eilės Kaune reikš kokybiškas ir savalaikes paslaugas, kaip kad sako ministerija?

Aštunta, reforma liečia ne tik mūsų ligoninę. Įvairių rajonų merai, ligoninių vadovai ir darbuotojai reiškia susirūpinimą ir nesupratimą šia reforma. Su visais jais kalbamasi panašiai, t. y. grasinama ir operuojama neaiškiais skaičiais ir terminais. Tačiau ministerija vieniems nusileidžia, o kitus ir toliau laužia pasiduoti. Visiškai šviežias pavyzdys – Mažeikių ligoninė. Šio regiono vienmandatininkė Seimo narė savo socialinėje paskyroje džiaugiasi, kad ministerija šiais ligoninei nors ir turėjo tokių pačių planų kaip ir Jonavos ligoninei, tačiau po derybų sutiko padaryti ligoninei IŠIMTĮ ir jos teikiamų paslaugų nemažinti. Motyvas labai įdomus – Mažeikiuose yra „Orlen“ naftos perdirbimo gamykla, miestas yra tikrai nemažas ir pan. Na, šie argumentai, manau, vienas prie vieno tinka ir Jonavai, bet jų ministerija kažkodėl negirdi.

Devintas ir, mano manymu, pats skaudžiausias pastebėjimas. Kodėl ministerijos vis dar per dešimtmečius nepasimoko iš akivaizdžių viešosios komunikacijos klaidų ir kiekvieną kartą lipa ant to paties grėblio? Kiekvieną kartą paskelbus apie bet kokią reformą, tačiau konkrečiai neįvardinant jos apimčių, terminų ir kitų svarbių dalykų, natūralu, kad žmonėms kyla klausimų, o kai į juos nenorima, delsiama atsakyti, tada iš nežinojimo kyla baimė, o baimė – labai blogas patarėjas. Tokiu atveju įstaigose prasideda darbuotojų išėjimas iš darbo (nes, na, o ko laukti, vis tiek sumažins, nieko gero neliks iš mūsų ligoninės), krenta darbo našumas ir kokybė (nes, na, o kam stengtis, vis tiek uždarys, sumažins), sunku pritraukti naujus, jaunus specialistus (nes, na, o ko pas jus eiti, va, spaudoje skaičiau, kad greitai būsit uždaryti, liks maža slaugos ligoninė, žodžiu – jokių perspektyvų jaunam gydytojui) ir ypač sunku atstatyti dirbtinai nusmukdytą įstaigos reputaciją (nes, na, pažiūrėkite, jeigu ruošiamasi čia jus apmažinti ir apkarpyti, greičiausiai blogai dirbote, nes, na, gerai dirbančių tai niekas neuždaro, ane?).

Na, ir dešimta pastaba. Ligoninė, kaip ir kiekviena didelė organizacija, turi savo atskirus skyrius. Tačiau visi jie glaudžiai susiję ir tas sąsajas nėra taip lengva suprasti ten nedirbančiajam. Jeigu vertintumėm tik iš matematinės pusės – tai viskas atrodo paprasta – dabar yra, tarkime, dešimt skyrių, uždarykime du, liks aštuoni. Nėra taip blogai! Ne, yra blogai, nes visi skyriai veikia išvien ir, pajudinus vieno skyriaus veiklą, neišvengiamai reformos bangos palies ir kitą. Jeigu ligonis eina į ligoninės konsultacinę polikliniką, jis vėliau gali būti nukreipiamas tolimesniam gydymui į atitinkamą skyrių pagal savo ligos pobūdį. Jeigu neliks konsultacinės poliklinikos – tai ligonis gavęs konsultaciją Kaune, greičiausiai tolimesnį gydymą pasirinks taip pat Kaune. Tokiu atveju Jonavoje teikiamos paslaugos sumažės, o tai ministerijai bus tik dar vienas „akivaizdus“ įrodymas, kad ši ligoninė neturi ateities.

Iš viso šio reformos proceso aš darau kelias išvadas.

Pirma, valdančioji dauguma vis tik kol kas koncentruojasi ne į žmogų, o į finansinius srautus, skaičius, pinigus. Taupymas, efektyvus išteklių naudojimas yra gerai, bet tai negali būti daroma žmogaus sveikatos ir gyvybės sąskaita. Niekas man neįrodys, kad TOLINANT paslaugą nuo žmogaus ji taps kokybiškesnė ir prieinamesnė. Ir nuo kada sveikatos apsaugoje pinigai tapo svarbiau už žmogaus sveikatą ir gyvybę?

Antra, ar ankstesni valdantieji, ar šie – ir toliau tik kalba apie regionų vystymą ir dėmesį jiems. Realybėje ir toliau paslaugos centralizuojamos, koncentruojamos, t. y. tolsta nuo regionų gyventojų. Toks požiūris siunčia aiškų signalą jaunam žmogui, gyvenančiam nedideliame mieste – čia viešųjų paslaugų bus tik mažiau, jos bus nutolusios, geriau jau kraustykis tiesiai į didelį miestą.

Trečia, nors garsiai kalbama apie savivaldą, jos savarankiškumo didinimą, tačiau realybėje savivalda ir toliau nevertinama, ignoruojama, į jos nuomonę neįsiklausoma.

Taigi, ką daro savivaldybė? Ką daro Jūsų išrinktas Seimo narys?

Savivaldybės vadovai ir aš labai rimtai vertiname šią situaciją. Savivaldybėje mero potvarkiu suformuota speciali darbo grupė, kuriai pavesta išnagrinėti visą šią situaciją, pateikti ministerijai savo pasiūlymus ir galimybes reformuoti ligoninę ir kitas sveikatos priežiūros įstaigas ir kas svarbiausia – Jonavos rajono gyventojams aiškiai, nedviprasmiškai ir laiku pasakyti apie esamą padėtį ir savivaldybės požiūrį į ją ir savivaldybės siūlomus variantus, kaip ir ką galima būtų reformuoti Jonavos sveikatos priežiūros įstaigų sistemoje. Vakar jau įvyko pirmas darbo grupės posėdis, kuriame pasidalijome visa iki šiol ir iš visų šaltinių gauta informacija.

Savivaldybė savo iniciatyva pati ruošia galimybių studiją, pagal kurią bus išnagrinėta esama padėtis, numatyta ilgalaikė rajono sveikatos priežiūros įstaigų veiklos vizija ir tada ši studija taps rimtu pagrindu deryboms su ministerija. Taip pat dar ir dar kartą į savivaldybę bus kviečiami ministerijos vadovai, kad aiškiai matytų ir suprastų esamą padėtį, o nesivadovautų tik kažkieno (tendencingai) parengta informacija ir neteisingomis išvadomis. Ligoninė kartu su savivaldybe paruoš savo aiškų, nedviprasmišką pasiūlymą ką ir kaip galima būtų reformuoti, kiek tai kainuos, kokių konkrečių investicijų reikia ligoninei ir Jonavos sveikatos sistemai.

Pats asmeniškai ir betarpiškai dalyvauju ir dalyvausiu visame šiame procese, dalyvauju darbo grupės veikloje, nors ir nesu jos narys, tiesiogiai bendrauju su ligoninės vadovais, susitinku su sveikatos apsaugos ministru ir keliu visus tuos klausimus, kuriuos jau anksčiau aprašiau.

Galbūt šiandien yra per anksti daryti neigiamas išvadas ir labai liūdėti ar išgyventi, tačiau kaip matote, džiaugtis irgi kol kas neturime kuo. Padėtis nėra nei tragiška, nei nepakeičiama, tačiau norint pristabdyti reformų „buldozerį“ ir jį pakreipti mums reikiama linkme – teks daug ir įtemptai dirbti tam, kad šis reformos virusas nenumarintų ligoninės, o tik persirgtumėm lengva forma ir įgytumėm ilgametį imunitetą.

 

Daugiau informacijos:

Seimo narys Eugenijus Sabutis

El. p. [email protected]

Mob. 8 687 88 102

   Naujausi pakeitimai - 2021-10-26 14:21
   Monika Kutkaitytė