Seimo Pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen: „Turime padėti Europai atsisakyti priklausomybės nuo Kremliaus peršamo XX a. Europos istorijos pasakojimo“

2022 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova) 

Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen kalba, pasakyta minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti:

Gerbiamieji politiniai kaliniai, tremtiniai ir jų šeimų nariai, Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Gitanai Nausėda, Prezidente Valdai Adamkau, Prezidente Dalia Grybauskaite, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininke Vytautai Landsbergi, gerbiamieji ambasadoriai, Seimo nariai, mieli Lietuvos žmonės,

kasmet birželį minime dvi tragiškiausias XX a. Lietuvos istorijos datas – Gedulo ir vilties dieną, kai 1941 m. birželio 14-ąją prasidėjo pirmasis masinis trėmimas, bei Okupacijos ir genocido dieną, kai 1940 m. birželio 15-ąją Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą.

Šįmet minėjimas vyksta ne praeities, o tikro, dabar vykstančio karo prieš Ukrainą akivaizdoje ir tai suteikia istorijai papildomą matmenį.

Kalendoriuje šios dvi datos – greta, tačiau jas skiria vieneri Lietuvos valstybinio ir visuomeninio gyvenimo destrukcijos metai ir sieja tvirtas priežastinis bei moralinis ryšys.

Lietuvių ir švedų rašytojas, Lietuvos diplomatas Ignas Šeinius knygoje „Raudonasis tvanas“ talentingai perteikia nerimastingą 1940 m. birželio 15-osios, giedro ir šilto vasaros šeštadienio, atmosferą, kai sovietinės armijos daliniai keliomis kryptimis ėmė plūsti per valstybinę Lietuvos sieną.

Anksčiau pilnos klegesio Vilniaus vietos ištuštėjusios, per radiją grojama muzika ir kas penkiolika minučių transliuojamas oficialus pranešimas.

„Plokštelių muzika nutraukiama“, – rašo I. Šeinius.

„Žinių pranešėjo balsas: „Pirmininkaujant Respublikos Prezidentui Vyriausybė nutarė savo posėdyje birželio 15 dienos rytą nusileisti Sovietų Sąjungos vyriausybės reikalavimams. Reikalavimai buvo šiąnakt pateikti ultimatyvia forma ir atsakymas turėjo būti duotas šiandien prieš dešimtą valandą.

Nusileisdama šiems reikalavimams Vyriausybė sutiko, kad raudonoji kariuomenė jau šiandien įžygiuotų Lietuvon, užimtų visus didesnius miestus ir kitas svarbesnes vietoves tokio didumo pajėgomis, kad jau krašte esančių oro bazių saugumas būtų visiškai užtikrintas“. Ir pabaigoje: „Dabartinė Vyriausybė nutarė pasitraukti ir užleisti vietą naujai vyriausybei, galinčiai gauti Sovietų Sąjungos vyriausybės pasitikėjimą“.

***

Perskaičiau beveik visą tądien per radiją nuolat transliuotą pranešimą, kaip jį užfiksavo I. Šeinius, kad iki galo įsivaizduotume, kuo remdamiesi žmonės suvokė susidariusią situaciją. Buvo besiviliančių, kad Lietuvos nepriklausomybė bent kažkiek bus išsaugota, tą pamėklišką viltį vėliau kiek pastiprino imituotos procedūros, turėjusios aptarnauti aneksiją, sukurti teisėtumo iliuziją, bet dauguma mąstančių ir analizuojančių situaciją suvokė, kad Lietuvos valstybės jau nebėra.

Tada dar sunku buvo įsivaizduoti tikruosius ankstesnio gyvenimo transformacijos mastus, bet šiandien ryšys tarp 1940 m. birželio 15-osios valstybės tragedijos ir Lietuvos visuomenės tragedijos, kuriai pradžią davė pirmasis masinis trėmimas 1941 m. birželio 14-ąją, yra akivaizdus. Ir tas ryšys – ne tik priežastinis, bet ir moralinis.

Politikai visuomet privalo jausti atsakomybę ir už tai, ką padaro, ir už tai, ko nepadaro.

Istorijos neperrašysi, tačiau iš jos turime galimybę mokytis.

Šiurkštus šantažas, agresyvus spaudimas, ultimatumų politika, ateinanti iš imperinių Rytų, vis dar gyva. Vis dar reikia rinktis: laviruoti, ieškoti neutraliteto ir menamų kompromisų ar jėgai priešpriešinti susitelkimą, ryžtą ir adekvačią jėgą – mūsų pačių ir sąjungininkų bei partnerių.

Ukrainos pavyzdys yra iškalbingas. Jos atžvilgiu – ta pati reikalavimų ir ultimatumų retorika, ta pati „žemių surinkimo“ ideologija, ta pati karinė agresija.

Ukraina pasirinko kovoti ir mes pasirinkome kovoti kartu su ja petys į petį. Nes mes jau žinome iš savo istorijos: po ultimatumų visada seka agresija, po birželio 15-osios visada ateina birželio 14-oji. Ji gali ateiti ne iškart, tačiau būtinai ateina, jei pradedi laviruoti ir nuolaidžiauti.

Šių tragiškų istorinių datų akivaizdoje dar kartą raginame įvertinti nusikalstamą sovietinę komunistinę totalitarinę ideologiją ir jos režimo padarytus bei daromus nusikaltimus.

Ideologiją, kuri nėra istorinis reliktas, kuri, deja, vis dar gyva, kurios pagrindu dabar vykdoma agresija prieš Ukrainą.

***

Atsisakėme rusiškų dujų, naftos, elektros ir tapome energetiškai nepriklausomi.

Dabar turime padėti Europai atsisakyti priklausomybės nuo Kremliaus peršamo XX a. Europos istorijos pasakojimo, taip pat ir apie Antrojo pasaulinio karo priežastis ir pasekmes.

Šiandien Kremlius šį pasakojimą, prisotintą nepagrįstais kaltinimais, cinišku ir įžūliu požiūriu, begėdiškai klijuojamomis etiketėmis, vėl naudoja teisindamas savo agresiją kaimyninėms valstybėms.

Todėl svarbu, kad totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimų įvertinimas taptų integralia Vakarų pasaulio politinės darbotvarkės, kaip kovos su dezinformacija ir hibridiniu karu, dalimi.

Mes turime skaudų, tačiau tvirtą pagrindą to siekti. Mūsų tautos aukos mus įpareigoja neprarasti budrumo patiems ir padėti jo neprarasti kitiems.

Prisimindami tai kurkime saugią Lietuvos ir Europos ateitį.