Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Seimo Pirmininkė

Seimo Pirmininkės kalba Tarptautinės Holokausto dienos minėjime

2023 m. sausio 27 d.

Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. Viktorija Chorna)

 

Gerbiamieji!

Ką tik atšventėme, kaip rašė savo laiške Lietuvos valdovas Gediminas, „mūsų miesto Vilniaus“ 700 metų jubiliejų. Tame pačiame laiške, kuriame pirmąsyk pagarsintas Vilniaus vardas, į Lietuvą buvo kviečiami amatininkai, pirkliai, visi geros valios žmonės, galintys prisidėti prie krašto klestėjimo. Kartu deklaruota religinė tolerancija.

Netrukus Lietuvoje, paskui Vilniuje, atsirado žydai – tauta, su kuria lietuviai gyvena greta visus vėlesnius šimtmečius. Žydai istorinėje Lietuvoje sukūrė pajėgią litvakų religinę kultūrinę tradiciją, leidusią vieną iš jos centrų, Vilnių, vadinti Šiaurės Jeruzale. Pastarojo šimtmečio pasaulietinė žydų kultūra Lietuvoje taip pat davė daug išskirtinių vardų. Dalis jų jau sugrįžo į mūsų atmintį, dalis dar tik sugrįžta.

Kartais sakoma, kad Holokaustas nubraukė viską. Taip, nuostoliai buvo milžiniški, sunkiai įsivaizduojami, tačiau vis dėlto ir žydų kultūra, ir žydų bendruomenė Lietuvoje išgyveno. Tai liudija ir tas faktas, kad dabar esame čia. Kad esame pasiryžę nieko nepamiršti.

Holokaustas tapo atminties kultūros dalimi, mokslinių, meninių, moralinių refleksijų objektu. Tragedija, kuri kaip didinamasis stiklas išryškina tikrąsias vertybes, parodo, kokia trapi yra gyvybė, koks nepastovus gyvenimas. Ir kaip reikia stengtis, kad visas tas siaubas nepasikartotų.

Šviesaus atminimo profesorė Irena Veisaitė vieno iš filmų herojės Matildos Olkinaitės Antrojo pasaulinio karo metais rašytus eilėraščius savo archyve saugojo tris dešimtmečius. „Matilda rašė lietuviškai, ji, kaip ir aš, tapatinosi ir su žydais, ir su lietuviais. Tai ne tik tragiško likimo poetinis talentas, bet ir neišnaudotų galimybių susieti kultūras simbolis“,  – sakė Irena Veisaitė, kuri pati tapo simboliu, kaip įmanoma susieti kultūras.

Šiandien tik mūsų valioje padaryti taip, kad ta pozityvi galimybių energija, kurią kaupėme nuo Gedimino laikų, būtų kuo geriau išnaudota.

 

 

 

 

   Naujausi pakeitimai - 2023-01-27 15:11
   Jolanta Anskaitienė