Ar žinojote, kad?

 

1. 1920 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybė tapo Lietuvos Respublika 

Pirmuosiuose Lietuvos istorijoje demokratiniuose ir visuotiniuose parlamento rinkimuose išrinktas Steigiamasis Seimas, susirinkęs 1920 m. gegužės 15 d. Kaune, priėmė rezoliuciją, kuria iškilmingai visų Lietuvos piliečių vardu proklamavo Lietuvos Nepriklausomybę, o Lietuvos valstybę paskelbė demokratine respublika. Steigiamojo Seimo rezoliucija skelbė: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų Valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom Valstybėm.“ Tai buvo pirmas kartas, kai bendra lietuvių tautos ir Lietuvos gyventojų – piliečių valia, remiantis demokratiniais principais, buvo pareikšta, kad atkurtoji Lietuvos valstybė yra demokratinė ir kad jos aukščiausioji valdžia – suverenas priklauso Lietuvos Tautai (visiems Lietuvos piliečiams). Taip Steigiamasis Seimas įgyvendino 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akte jam pavestą užduotį – nustatyti Lietuvos valstybės santvarką ir santykius su kitomis valstybėmis. 1920 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybė oficialiai tapo Lietuvos Respublika. Steigiamasis Seimas baigė darbą 1922 metais, priėmęs pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją, kurioje dar kartą įtvirtino demokratinės respublikos raidos kelią. 

 

 

2. Steigiamasis Seimas minimas 1918 m. vasario 16-osios ir 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktuose 

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akte rašoma, kad Lietuvos Taryba: „skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje [...]. Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“ 

1920 m. gegužės 15 d. į pirmąjį posėdį susirinkęs Steigiamasis Seimas, įgyvendino 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto priesaką – Lietuvos Valstybę paskelbė demokratine Respublika. 

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ de jure buvo atkurta valstybės Nepriklausomybė. Viena iš Akto nuostatų skelbė, kad: „Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas.“

 

 

3. 1920 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje vyrai ir moterys dalyvavo visuotiniuose demokratiniuose rinkimuose

1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius, kuriuose apibrėžė Lietuvos Valstybės piliečių teises bei pareigas ir valdžios institucijų funkcijas. Šiame teisės akte buvo pakartota, kad „Steigiamasis Seimas yra renkamas visuotinojo, lygiojo, tiesiojo ir slaptojo balsavimo pamatais“. 1919 m. spalio 30 d. Lietuvos Valstybės Tarybos priimtas Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas, įsigaliojęs 1919 m. gruodžio 2 d., įtvirtino ir lyčių lygiateisiškumo principą: „Rinkimuose dalyvauja visų tikėjimų ir tautų Lietuvos piliečiai, vyrai ir moters, kuriems rinkikų sąrašus statyti pradedant suėjo 21 metai.“ Priėmus įstatymą ir paskelbus rinkimų datą, 1920 m. balandžio 14–16 dienomis įvyko pirmieji Lietuvos istorijoje demokratiniai, visuotiniai, lygūs ir slapti Seimo rinkimai, kuriuose lygiomis teisėmis dalyvavo visi Lietuvos piliečiai, nepaisant lyties, tautybės ar tikėjimo skirtumų. Besikurianti Lietuvos valstybė rinkimų demokratiškumu pralenkė senąsias parlamentinės demokratijos valstybes, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose moterims rinkimų teisė buvo suteikta 1920 m., o Prancūzijoje – tik 1945 m. 

Iš viso penkiose 1920–1940 metų Lietuvos Respublikos Seimo kadencijose tautos atstovo pareigas ėjo 319 Lietuvos Respublikos piliečių, iš jų tik 11 buvo moterys. Palyginti su visomis prieškario Lietuvos Respublikos Seimo kadencijomis, Steigiamajame Seime moterų parlamentarių dirbo daugiausia. Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinktos penkios moterys, tačiau per visą kadenciją dirbo aštuonios. 1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje--Atkuriamajame Seime iš viso dirbo 14 moterų, tačiau tik 11 iš jų yra 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto dėl „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signatarės. 

 

 

4. Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją, kurioje įtvirtino demokratinės respublikos raidos kelią 

Išskirtinis Steigiamojo Seimo darbas – Konstitucijos parengimas ir priėmimas. Po Pirmojo pasaulinio karo, Vidurio ir Rytų Europos politiniame žemėlapyje atsiradusiose valstybėse pagrindinio įstatymo parengimas buvo patikėtas demokratiškai išrinktoms konstitucinėms asamblėjoms. Lietuvoje ši asamblėja vadinama Steigiamuoju Seimu. Lietuvos Steigiamasis Seimas, turėdamas ypatingą steigiamosios galios mandatą, nustatė valstybės valdžios struktūrą, politinio ir ūkinio gyvenimo pamatus, apibrėžė asmens ir valstybės santykius. Visa tai buvo įtvirtinta 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimtoje pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, kuri nustatė Lietuvos valstybės santvarkos dėsnius ir dar kartą patvirtino demokratinės respublikos raidos kelią. Steigiamojo Seimo priimtoji Konstitucija – įtvirtino vakarietiškos demokratinės, parlamentinės valstybės principus, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvę; lyčių ir tautų lygybę pagal įstatymą; taip pat įtvirtino asmens ir nuosavybės neliečiamybę, bei kultūrinę autonomiją tautinėms mažumoms. Seimas tapo aukščiausia valstybės valdymo institucija: leido įstatymus, prižiūrėjo jų vykdymą, tvirtino valstybės biudžetą, kontroliavo vykdomąją valdžią, ratifikavo tarptautines sutartis, rinko Respublikos Prezidentą, Seimui buvo atskaitingas Ministrų Kabinetas. Šios Konstitucijos peržiūra įvyko po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo – 1928 metais Lietuvos Respublikos Prezidentas paskelbė naująją Lietuvos Valstybės Konstituciją, kuri simbolizavo ryškų nutolimą nuo parlamentinės respublikos. Tačiau 1922 metų Konstitucijos idėja buvo gaji visuomenėje. 1949 m. vasario 16 d. okupacijos sąlygomis priimtoje Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijoje, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos vertybėmis.

 

 

5. Steigiamasis Seimas – vienintelė Lietuvos Respublikos Seimo kadencija, kurios nariai iš Posėdžių salės išėjo ginklu ginti Lietuvos Nepriklausomybės 

1920 m. spalio 22 d.–1921 m. sausio 17 d. Steigiamojo Seimo nariai, išrinkę Mažąjį Seimą, išsiskirstė ginti Lietuvos valstybės. Steigiamasis Seimas, 1920 m. gegužės 15 d. perėmęs krašto valdymą, susidūrė su iššūkiais: dalis Lietuvos teritorijos su sostine Vilniumi buvo okupuota, neaiškus buvo Klaipėdos krašto statusas, Antantės valstybės dar nebuvo pripažinusios Lietuvos valstybės, nebuvo suderintos sienos su kaimyninėmis valstybėmis, o antrojoje 1920 metų pusėje ypač paaštrėjo santykiai su kaimynine Lenkijos valstybe. Vykstant atviroms kovoms su Lenkijos kariuomene, baiminantis dėl Lietuvos valstybės išlikimo, Steigiamojo Seimo nariai taip pat stojo ginti valstybės – kas ginklu, kas organizuodami paramą Lietuvos kariuomenei ar telkdami bendram darbui Lietuvos visuomenę.

1920 m. spalio 22 d. Steigiamasis Seimas nutarė laikinai nebešaukti plenarinių posėdžių, o savo narius pasiųsti į frontą, centrines ir vietines valdžios įstaigas ir ten organizuoti krašto gynybą. Keli Seimo nariai buvo deleguoti į Londoną, Paryžių ir Romą, kur jie ketino padėti neutralizuoti antilietuvišką propagandą ir pagreitinti tarptautinį Lietuvos pripažinimą. Steigiamojo Seimo nariai kariškiai Jonas Galvydis-Bykauskas, Ladas Natkevičius, Kazys Škirpa, Antanas Matulatis (žuvo kovose), Vincas Šmulkštys, Pulgis Lumbis, gydytojas Klemensas Vaitekūnas ir kiti išvyko į savo dalinius, kai kurie jų ėmėsi formuoti naujus dalinius. Kapitonas Ladas Natkevičius organizavo savanorių raitelių šimtinę „Geležinis vilkas“. Kiti Steigiamojo Seimo nariai apie sudėtingą valstybės padėtį informavo gyventojus savo rinkimų apygardose, kvietė stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę, organizavo paramos Lietuvos kariams rinkimą piniginėmis lėšomis, maistu, apavu ir apranga.

Mažąjį Seimą sudarė Steigiamojo Seimo Pirmininkas ir šeši Steigiamojo Seimo nariai atstovavę visoms partijoms, taip pat ir tautinėms mažumoms. Gerėjant situacijai ir normalizuojantis gyvenimui šalyje, 1921 m. sausio 17 d. Seimas atnaujino plenarinius posėdžius ir grįžo prie įprasto parlamentinio darbo – įstatymų leidybos.

 

 

6. Antanas Matulaitis – vienintelis pareigas einantis Lietuvos Respublikos Seimo narys, žuvęs mūšio lauke

1920 m. spalio 22 d.–1921 m. sausio 17 d. Steigiamojo Seimo nariai, išrinkę Mažąjį Seimą, išsiskirstė ginti Tėvynės. Steigiamojo Seimo narys Antanas Matulaitis (1895–1920), Lietuvos darbo federacijos atstovas, sudarius Mažąjį Seimą, taip pat grįžo į Lietuvos kariuomenę. 1920 m. lapkričio 17 d. jis buvo sunkiai sužeistas per ginkluotą susirėmimą su Lenkijos kariuomene, 1920 m. lapkričio 21 d. mirė nuo patirtų sužeidimų. 1921 m. sausio 17 d. Steigiamojo Seimo Pirmininkas, sveikindamas vėl susirinkusį Seimą, pagerbė žuvusį Seimo narį: „[...] šiuo metu mes netekom vieno brangaus ir nenuilstančio mūsų darbuotėj darbininko, Steigiamojo Seimo nario karininko Antano Matulaičio. Velionis, idealų kupinas, karštai mylėdamas Tėvynę, matydamas jai pavojų, pirmas iš Steigiamojo Seimo narių stojo Tėvynės gynėjų eilėsna ir eidamas ten pareigas jis žuvo. Jis žuvo nuo vylingo lenko rankos, iš pasalų pultas, priešui sulaužius sutarties nustatytą demarkacijos liniją. Tuo būdu Steigiamasis Seimas per savo narius, kovojusius dėl Tėvynės laisvės, ankštai susijungė su kitais Tėvynės gynėjais. Ir šiandien, liūdėdami dėl žuvusių savo narių, jungiamės su liūdesiu, daugumos Lietuvos šeimų, kuriom taip pat skaudu yra, kad neteko savo artimiausių žmonių.“ 

1940 metais Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai didžioji dalis buvusių Seimo narių liko Lietuvoje, dalis jų buvo suimti, kalinti, nukankinti ir sušaudyti jau pirmaisiais okupacijos metais. Deja, tarp buvusių Seimo narių buvo ir okupacinių režimų bendrininkų, prisidėjusių prie Lietuvos valstybės nepriklausomybės praradimo. Kai kurie buvę Seimo nariai tapo ginkluotojo ir neginkluotojo pasipriešinimo dalyviais. Dalis buvusių parlamentarų žuvo Holokausto metu. Vakaruose atsidūrę Seimo nariai ėmė telkti ir telktis arba įsiliejo į jau ten veikusias lietuvių organizacijas, aktyviai liudijo sovietų okupacijos žiaurumą ir neleido laisvajam pasauliui užmiršti Lietuvos valstybės vardo.

 

 

7. Seimo vicepirmininkė – aukščiausias valstybinis postas, kurį pasiekė moteris 1918–1940 m. Lietuvoje 

Lietuvos Respublikos Seimas yra išskirtinė institucija, būtent Seime anuomet moteris pasiekė valstybinės karjeros aukštumas. Seimo Prezidiumo nare yra buvusi vienintelė moteris – Magdalena Galdikienė. Ji 1926 m. kovo–birželio mėnesiais ėjo Seimo antrojo vicepirmininko pareigas – tai aukščiausias valstybinis postas, kokį yra tekę užimti moteriai 1918–1940 metų Lietuvoje.

1920–1940 metais Lietuvos Respublikos Seimo Prezidiumo nariais buvo 39 parlamentarai, iš jų tik viena moteris – Magdalena Galdikienė. 1925 m. rugsėjo 25 d.–1926 m. kovo 5 d. ji ėjo Antrojo Seimo antrojo sekretoriaus pareigas, o 1926 m. kovo 5 d.–1926 m. birželio 2 d. užėmė Antrojo Seimo antrojo vicepirmininko pareigas. Tai buvo didžiulis laimėjimas, palyginti su tuo, kokios nesėkmingos moterims buvo pastangos užimti kitus aukščiausius valstybės postus. 

Dar 1918 metų pabaigoje būsimoji Steigiamojo Seimo narė Felicija Bortkevičienė buvo minima tarp kandidatų užimti vieno iš ministrų postą, tačiau šių pareigų taip ir negavo. Ano meto Lietuvoje nė vienai moteriai nebuvo suteiktas aukščiausias tuo metu Lietuvos diplomatijoje nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangas. 1926 m. birželio 7 d. pirmą kartą Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose greta vyrų buvo iškeltos ir dviejų moterų, buvusių parlamentarių Felicijos Bortkevičienės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, kandidatūros, tačiau tą kartą rinkimus laimėjo Kazys Grinius. 

Lyginant ano meto Lietuvos Respublikos ir šių dienų Lietuvos valstybės patirtį, šiandien moterys pasiekė neįtikėtinų politinių aukštumų – moterys yra ėjusios visas aukščiausias Lietuvos valstybės pareigas: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė ir parlamento narė Kazimira Danutė Prunskienė yra ėjusi Ministro Pirmininko (šiuo metu jas eina Ingrida Šimonytė), Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Respublikos Prezidento, net dvi moterys – Irena Degutienė ir Loreta Graužinienė – yra ėjusios Seimo Pirmininko pareigas (šiuo metu jas eina Viktorija Čmilytė-Nielsen). 

 

 

8. Steigiamojo Seimo priimta Konstitucija minima 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracijoje

1949 m. vasario 16 d. Minaičiuose Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba pasirašė Deklaraciją, kuri Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą grindė parlamentinės demokratijos principais ir 1922 m. Steigiamojo Seimo priimtos Lietuvos Valstybės Konstitucijos dvasia. 

Teisininkai pabrėžia, kad nepaisant 50 okupacijos metų, buvo daug požymių, įrodančių prieškario Lietuvos valstybės egzistavimą de jure net ir jos fizinio slopinimo metu. Kai kuriose užsienio valstybėse ir toliau veikė Lietuvos diplomatinės atstovybės. Vakarų demokratinės valstybės vykdė Lietuvos aneksijos nepripažinimo politiką – Jungtinės Amerikos Valstijos ir dar apie pusšimtis valstybių niekada de jure nepripažino Baltijos valstybių aneksavimo ir inkorporavimo į Sovietų Sąjungą. 

Svarbi dar viena institucija, liudijanti valstybės valdžios tęstinumą okupuotoje Lietuvoje, – tai Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. priimta deklaracija, kuriose buvo paskelbtas Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo siekis. Taryba tapo aukščiausia politine institucija, vadovavusia politinei ir karinei Lietuvos išlaisvinimo kovai. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos vertybėmis. 

1999 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas, 1949 m. vasario 16-osios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijai suteikė Lietuvos valstybės teisės akto statusą. 

 

 

9. Lietuvos Respublikos Seimas sostinėje Vilniuje posėdžiauja tik nuo 1990-ųjų

Per šimtą moderniosios Lietuvos Respublikos metų Seimas dirbo net keturiuose pastatuose, net dviejuose Lietuvos miestuose. Nors 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybė buvo atkurta Vilniuje, o Vasario 16-osios Akte buvo numatyta, kad Steigiamasis Seimas taip pat susirinks Lietuvos sostinėje Vilniuje, tačiau dėl sudėtingos geopolitinės situacijos dar pirmosiomis 1919 m. sausio dienomis Lietuvos valstybės institucijos persikėlė į Kauną, kuris net dviem dešimtmečiams tapo laikinąja Lietuvos sostine. Būtent Kaune buvo lemta susirinkti ir Steigiamajam Seimui, kuris laikinojoje Lietuvos sostinėje iškilmingai proklamavo Lietuvos Nepriklausomybę ir Lietuvos Valstybę paskelbė demokratine respublika.

Lietuvos Respublikos Seimas renkasi ir posėdžiauja istorinėje sostinėje Vilniuje tik nuo 1990 metų, kai po 50-ies okupacijos metų, susirinko pirmuosiuose laisvuose ir demokratiniuose, tačiau dar okupacijos sąlygomis vykusiuose rinkimuose išrinktas Lietuvos parlamentas – Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas. Šis Lietuvos parlamentas, reikšdamas Tautos valią, 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ ir atkūrė Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas savo darbą baigė iškilminga Lietuvos Respublikos Konstitucijos, priimtos 1992 m. spalio 25 d. referendumu, promulgacija. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. [...] Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. [...] Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. [...] Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. [...] Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė. [...]“

 

 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius