Laisvės gynėjas, pasienietis Gintaras Žagunis

Gintaras Žagunis – pirmasis po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo tarnybos vietoje žuvęs pasienietis, pirmasis Lietuvos valstybės pareigūnas, žuvęs eidamas tarnybines pareigas.

Gintaras Žagunis gimė 1957 m. birželio 20 d. Rozalimo miestelyje, Pakruojo rajone, Zenono Žagunio ir Aldonos Žagunienės (Pinkevičiūtės) šeimoje. 1962 m. šeima persikėlė gyventi į Trakus. Gintaras Žagunis mokėsi Trakų mokykloje-internate, vėliau – Trakų 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Vytauto Didžiojo gimnazija). 1975 m. baigė Lentvario 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazija). Nuo 1975 m. mokėsi Vilniaus statybos technikume. Po pirmojo kurso pašauktas į Sovietų Sąjungos kariuomenę, tarnavo statybos dalinyje Odincove (prie Maskvos). 1980 m. baigė studijas Vilniaus statybos technikume. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Trakų restauravimo dirbtuvėse, vėliau – Respublikinėje normatyvų tyrimo stotyje Vilniuje (1980–1982 m.), Komunalinio ūkio projektavimo institute (1982–1984 m.). 1984–1989 m. tarnavo Vidaus reikalų ministerijos vyriausybinių ir valstybinių pastatų apsaugos batalione. 1987 m. sukūrė šeimą.

Lietuvos Atgimimo metais (1988–1989 m.) aktyviai Gintaras dalyvavo Sąjūdžio veikloje, organizavo Sąjūdžio grupę darbovietėje, dalyvavo daugelyje Sąjūdžio organizuotų mitingų – buvo Sąjūdžio žaliaraištis. Kartu su šeima 1989 m. rugpjūčio 23 d. dalyvavo Baltijos kelyje. Tuo laiku įsitraukė į atkuriamos Lietuvos demokratų partijos veiklą: 1989 m. liepos 29–30 d. dalyvavo Lietuvos demokratų partijos steigiamojo suvažiavimo darbe, 1990 m. rugsėjo 29–30 d. – Lietuvos demokratų partijos II suvažiavime. 1990 m. spalio 27 d. Gintaras Žagunis davė priesaiką ir tapo Lietuvos šaulių sąjungos Vilniaus rinktinės nariu.

1990 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigta Pasienio apsaugos tarnyba, turėjusi vykdyti valstybės sienos apsaugos funkcijas. Jau 1990 m. lapkričio 11 d. Gintaras Žagunis pradėjo darbą šioje tarnyboje, tapo Šalčininkų užkardos Dieveniškių patrulinės tarnybos baro pamainos viršininku.

Lemtingomis sovietų agresijos dienomis 1991 m. sausio mėn. Lietuvos pasieniečiai vieni pirmųjų stojo ginti atkurtos Nepriklausomybės. Jie budėjo valstybės pasienio postuose, padėjo atremti Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmą sausio 8-ąją, davė kario savanorio priesaiką. Kartu su kitais Šalčininkų užkardos pareigūnais, 1991 m. sausio – kovo mėnesiais Gintaras Žagunis saugojo Vyriausybės rūmus.

Atslūgus įtampai sostinėje, Sovietų Sąjungos kariuomenės puldinėjimai ir provokuojami incidentai tęsėsi Lietuvos pasienyje. 1991 m. gegužės mėn. Šalčininkų užkardos ruože susidarė pavojinga padėtis. Nuspręsta laikinai nebudėti šios užkardos postuose, o pasieniečių vagonėlius pervežti į saugesnes vietas. Lemtingąjį budėjimą, neradę technikos, Krakūnų posto pasieniečiai liko prie vagonėlio. Savo tarnybos draugams Gintaras Žagunis liepė eiti ilsėtis, o pats liko poste. „Jei žūti, tai vienam, o ne visiems“, – tokie buvo jo žodžiai. Lemtingą 1991 m. gegužės 19 d. rytą iš Baltarusijos įvažiavusios ginkluotos grupės agresyvūs veiksmai buvo nukreipti prieš Lietuvos pasieniečius. Tarnybą Krakūnų kaime vykdžiusio ir ten nušauto uniformuoto pasieniečio Gintaro Žagunio žūties priežastis – posto užpuolimas iš pasalų, mėginant įvykdyti teroristinį aktą. Gintarui Žaguniui tuo metu ėjo 34-ieji metai.  Amžinojo poilsio pasienietis Gintaras Žagunis atgulė 1991 m. gegužės 21 d. Vilniaus Antakalnio kapinėse šalia Sausio 13-osios Laisvės gynėjų kapų.

Gintaras Žagunis apdovanotas Krašto apsaugos departamento padėkos raštu. Po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu, Šaulių žvaigždės ordinu, Sausio 13-osios atminimo medaliu. Įamžinant pirmojo po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žuvusio pasieniečio atminimą, 1999 m. Vilniaus rinktinės užkarda Poškonių kaime pavadinta Gintaro Žagunio vardu, 2001 m. Poškonyse atidengta paminklinė lenta. 2004 m. lapkričio 19 d. Gintaro Žagunio žūties vietoje Krakūnų kaime atidengtas granito paminklas (skulptorius Vidmantas Gylikis).

Parengė Žydrūnas Mačiukas,
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius