Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis – ginkluotas pasipriešinimas

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis

 

Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Jonas Žemaitis-Tylius (Vytautas) su apygardos partizanais
Pirmoje eilėje iš kairės: 1-as – Vladas Pečkauskas-Gegužiukas, 3-ias – Jonas Žemaitis-Tylius (Vytautas), 4-as – Pranas Strainys-Pranciškus, 5-as – Kazimieras Ruibys-Inžinierius. Antroje eilėje iš kairės: 1-as – Steponas Venckaitis-Bijūnas, 2-as – Mečislovas Orlingis-Ričardas, 3-ias Jonas Nuobaras-Lyras, 4-as – Aleksandras Jurkūnas-Valeras, 5-as – Aleksas Jucius-Gylys, 6-as – Aleksas Miliulis-Neptūnas, 7-as – Antanas Seneckis-Žaibas, 8-as – Antanas Liesis-Idenas, 9-as – Petras Bartkus-Žadgaila, 10-as – Vytautas Gužas-Kardas, 11-as – Česlovas Remeikis-Plienas. 
Vieta nenurodyta, 1947 m. | Fotografas nenurodytas
Okupacijos ir laisvės kovų muziejus. PF3190


Lietuva ginklu priešintis sovietinei okupacijai pradėjo 1944 m., ir ši kova truko iki 1953 m., kai buvo sunaikintos organizuotos Lietuvos partizanų struktūros. Pirmieji partizanų būriai pradėjo kurtis 1944 m. vasaros pabaigoje, o vėliau būrėsi į didesnius organizacinius vienetus: formavosi rinktinės, apygardos, sritys. Buvo siekiama suvienyti okupuotoje Lietuvoje veikusias karines teritorines partizanų struktūras, įsteigti organizaciją, kuri politinėmis ir karinėmis priemonėmis kovotų už šalies išlaisvinimą, bei sudaryti bendrą politinę ir karinę ginkluotojo pasipriešinimo vadovybę.

1949 m. vasario 2–22 d. buvo sušauktas Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame dalyvavo atstovai iš visos Lietuvos. Vasario 2–10 d. vyko pasitarimai. Vasario 10 d. Šiaulių apskr. (dabar – Radviliškio r.), Minaičių k. Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio – Užpalio bunkeryje prasidėjo darbas. Jau pirmame posėdyje buvo nutarta Lietuvos ginkluotojo pasipirešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS). Kituose posėdžiuose buvo sudaryta LLKS vadovybė, svarstoma sąjūdžio politinė programa, ginkluotojo pasipriešinimo programa, taktika, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai ir kt. Priimti kreipimaisi į sąjūdžio dalyvius ir kitus Lietuvos gyventojus.

Tačiau svarbiausias tuomet parengtas dokumentas – tai 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos posėdyje priimta Deklaracija, kurią pasirašė aštuoni posėdžio dalyviai: LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas, Vakarų Lietuvos partizanų srities vadas Jonas Žemaitis – Vytautas ir LLKS Tarybos nariai – Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas – Faustas, Vakarų Lietuvos partizanų srities štabo viršininkas Vytautas Gužas – Kardas, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila – Merainis, Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas Bronius Liesys – Naktis, Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis – Užpalis, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas ir LLKS Tarybos prezidiumo sekretorius Petras Bartkus – Žadgaila.

Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkuotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Beveik tuo pat metu, 1949 m. balandžio mėn., demokratinis pasaulis, puoselėjantis demokratines vertybes ir siekiantis jas apginti, įkūrė Šiaurės Atlanto sutarties karinį bloką, kurio nare Lietuvos Respublika tapo 2004 m. Tačiau jau 1949 m. kovojanti Lietuva pareiškė: “LLKS taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartoje, Keturiose Laisvėse, 12-je Prezidento Trumano Punktų, Žmogaus Teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės deklaracijose, prašo  visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti.” Vargu ar gali būti iškalbingesnė ir tikslesnė paraiška tapti demokratinio pasaulio dalimi, būti atsakingais už bendrųjų vertybių puoselėjimą bei apsaugą.

Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, 1999 m. sausio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos, kuris nustatė šio dokumento statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje, pripažino kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą.

Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanų ir Pietų Lietuvos srities atstovų, keliaujančių į vadų suvažiavimą, susitikimas 
Pirmoje eilėje iš kairės: 1-as – neatpažintas partizanas, 2-as – Jonas Petrauskas-Šarūnas, 3-as – Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Juozas Jankauskas-Demonas, 4-as – Adolfas Kvedys-Girėnas. Antroje eilėje iš kairės: 1-as – Alfonsas Kvedys-Jaunutis, 2-as – Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas Urbantas Dailidė-Tauras, 3-as – Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, 4-as – Juozas Palubeckas-Simas, 5-as – neatpažintas partizanas 
Jurbarko–Girdžių apylinkės, 1949 m. vasario 4 d. | Fotografas nenurodytas 
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus. PF1989

 

 

Šaltinis:

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras