Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d.

Nijolė AMBRAZAITYTĖ (1939 02 21–2016 11 27)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė

 

Nijolė Ambrazaitytė
Apie 2000 m. | Fotografas nenurodytas 
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyvas

 

1939 m. vasario 21 d. – gimė Burokų (Burakavo) kaime, Lazdijų rajone, Vinco Ambrozaičio ir Antaninos Ambrozaitienės (Grigelytės) šeimoje.

1945–1948 m. – mokėsi Raseinių vidurinėje mokykloje.

1948 m. gegužės 22 d. – per sovietinę trėmimų operaciją „Vesna“ su motinos seneliais ir giminaičiais ištremta į Sibirą.

1948–1955 m. – gyveno tremtyje Igarkoje ir Maklakove (dabar – Lesosibirskas), Krasnojarsko krašte.

1955 m. rugpjūčio 24 d. – grįžo iš tremties į Lietuvą.

1956–1959 m. – mokėsi Raseinių vidurinėje mokykloje.

1959–1966 m. – studijavo Lietuvos TSR valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) solinio dainavimo specialybę. Įgijo operinio, koncertinio dainininko kvalifikaciją (studijų diplomas – 1966 m. vasario 26 d.).

1962–1963 m. – dirbo laborante Lietuvos TSR valstybinėje konservatorijoje.

1966 m. kovo 1 d. – 1967 m. sausio 1 d. – Lietuvos valstybinio akademinio operos ir baleto teatro operos solistė-stažuotoja (mecosopranas).

1967–1990 m. – Lietuvos valstybinio akademinio operos ir baleto teatro operos solistė.

1970 m. – suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusios artistės garbės vardas, 1975 m. – Lietuvos TSR liaudies artistės garbės vardas, 1977 m. – TSRS liaudies artistės garbės vardas.

Nuo 1979 m. – dirbo dėstytoja Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.  Profesionalių vokalistų konkursų laureatė. Sukūrė apie 30 vaidmenų operose, atliko per 300 solinių koncertų.

1985 m. – suteiktas Valstybinės konservatorijos docentės vardas.

Nuo 1988 m. – Vilniaus tremtinių bendrijos narė, bendrijos Kultūros skyriaus pirmininkė.

Nuo 1989 m. – Lietuvos teatro sąjungos narė.

1990 m. kovo 4 d. – išrinkta į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Panerių rinkiminėje apygardoje Nr. 14 (Vilniaus mieste).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 1990 m. kovo 20 d. – 1991 m. lapkričio 26 d. – nuolatinės Savivaldybių reikalų komisijos narė, 1991 m. lapkričio 26 d. – Savivaldybių komisijos narė, 1992 m. sausio 30 d. – 1992 m. lapkričio 22 d. – Mandatų ir etikos komisijos narė.  Nuo 1990 m. spalio 16 d. – Redakcinės komisijos Lietuvos Respublikos alternatyvios (darbo) tarnybos prievolės įstatymo projektui parengti narė, nuo 1992 m. kovo 9 d. – Komisijos dėl Aukščiausiosios Tarybos deputatų ir kitų darbuotojų, turinčių teisę statytis individualius gyvenamuosius namus, pareiškimų nagrinėjimo ir sklypų paskirstymo klausimų narė. 1991 m. rugsėjo 26 d. – 1992 m. lapkričio 22 d. – Tarpparlamentinės Sąjungos Lietuvos grupės narė. Jungtinės Sąjūdžio frakcijos narė.

1992 m. vasario 12 d. – 1994 m. sausio 26 d. – Personalinių pensijų skyrimo komisijos prie Socialinės apsaugos ministerijos narė.

1992 m. lapkričio 25 d. – 1996 m. lapkričio 25 d. – Lietuvos Respublikos VI Seimo narė, išrinkta Lazdynų rinkimų apygardoje Nr. 9, priklausė Tėvynės Sąjungos konservatorių frakcijai, dirbo Savivaldybių komitete (1992–1993 m.) ir Gamtos apsaugos komitete (1993–1996 m.), buvo Personalinių pensijų skyrimo komisijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos narė, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo komisijos, veikiančios prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, narė.

1996 m. lapkričio 25 d. – 2000 m. spalio 18 d. – Lietuvos Respublikos VII Seimo narė, išrinkta daugiamandatėje apygardoje pagal Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) sąrašą, priklausė Tėvynės sąjungos-Lietuvos konservatorių (TS-LK) frakcijai, dirbo Aplinkos apsaugos komitete (1996–2000 m.), buvo Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo komisijos narė, Lietuvos valstybės atkūrimo 80-ųjų metinių minėjimo valstybinės komisijos narė (1997–1998 m.) ir Valstybinės Sausio 13-osios dešimtmečio paminėjimo komisijos narė, Tarpparlamentinių ryšių su Gruzijos Respublika grupės pirmininkė, Tarpparlamentinių ryšių su Europos parlamentarų asociacija Afrikai (AWEPA) grupės pirmininko pavaduotoja, Tarpparlamentinių ryšių su Kinijos Liaudies Respublika grupės pirmininko pavaduotoja.

1995 m. kovo 20 d. – paskirta Lietuvos Respublikos pirmojo laipsnio valstybinė pensija.

1998 m. vasario 19 d. – už nuopelnus Lietuvos kultūrai apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanota Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

2005 m. – išleido atsiminimų  knygą „Virš mūsų poliarinė pašvaistė“, o 2009 m. – knygą apie muzikinę veiklą „Skambantys operos klavyrai“.

2011 m. gruodžio 23 d. – už nuopelnus kuriant ir stiprinant Lietuvos Respublikos krašto apsaugą apdovanota Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

2016 m. lapkričio 27 d. – po sunkios ligos mirė Vilniuje. Palaidota Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatės Nijolės Ambrazaitytės (Panerių rinkimų apygarda Nr. 14 / Vilniaus miestas) vardinio balsavimo „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ kortelė
Vilnius, 1990 m. kovo 11 d.
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas. F. 2, ap. 1, b. 17, l. 4 

 

 


 

 

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Gimiau 1939 02 21 d. Lazdijų rajono Burokų kaime, tačiau kaimo pavadinimas gali būti netikslus, gal tai Burakavo kaimas. Mat mano tėveliai ieškodami darbo ir norėdami įsikurti atvyko į Lazdijų rajoną, tėvelis įsidarbino muitinėje. Jis buvo kilęs nuo Raseinių rajone esančio neturtingo Rakavos kaimo, o mamytė - iš Raitininkų kaimo, taip pat iš Raseinių apylinkių. Mane ką tik gimusią, 3 mėn. Amžiaus, seneliai pasiėmė iš Burokų kaimo ir augino Raitininkuose. Tai laikotarpis, kupinas laimingų, nuostabių prisiminimų, kai seneliai išmokė ne tik prie namų auginti gėles, bet ir kruopštumo, meilės darbui. Augau be tėvo ir mamos, todėl seneliai man atstojo tėvus. Mūsų ūkis buvo pilnas įvairių gyvulių. Svirnas braškėte braškėjo nuo kaimiškų produktų įvairovės.

Laimingos vaikystės dienos tęsėsi iki 1948 m., kai seneliai kartą sugalvojo pasisvečiuoti pas savo dukterį, mano tetą Raseiniuose. Besisvečiuojant šiltą gegužės 22 d. ir nieko neįtariant 3 valandą nakties mūsų namas buvo apsuptas ginkluotų kareivių. Nesuprasdami kas gi įvyko, dar bandėme įtikinti kareivius, kad tai klaida, nes nesame niekam prasikaltę. Tačiau nekaltumo įrodyti nepavyko. Tiesa, į mane su seneliais niekas nekreipė dėmesio, galėjom važiuoti į savo Raitininkus, bet seneliai lemiamu momentu apsisprendė laisva valia važiuoti į tremtį paskui išvežamą dukters šeimą, o kartu pasiėmė ir mane. Taip visus 8 žmones susodino į sunkvežimį, nuvežė į Viduklės geležinkelio stotį ir ten užkalė vagone Nr. 97921. Šis vagonas ilgai dardėjo bėgiais. Tai buvo mano pati ilgiausia kelionė. Pradžioje stabtelėjome N.Vilnioje, po to atsidūrėme prie Uralo. Persiritę per kalnus dardėjome Sibiro platybėmis. Aš žvelgiau pro vagono plyšius ir užkištas duris į besikeičiančius pakelės vaizdus, nereikšdama jokių norų, jausmų.

Ir štai po ilgos kelionės atsidūrėme pirma Krasnojarsko miesto prieplaukos barakuose, o kiek vėliau mus išlaipino už poliarinio rato ant apsnigto Jenisiejaus kranto ilgiems 9 metams. Tai buvo arti šiaurės ašigalio, kur pragariškas šaltis ir amžinasis įšalas. Aplink driekėsi Krasnojarsko krašto Taimyro Dolgano-Nenecko ir Evenkų nacionalinės apskritys. Apie tai bandau aprašyti knygoje "Virš manęs poliarinė pašvaistė".

Per stebuklą išlikę gyvi, grįžome į Lietuvą, į gimtąsias vietas, tačiau seneliai jau neberado savo ūkio su pilnais aruodais, taip pat buvo dingę tvartai su daugybe paliktų gyvulių, o svirno neliko nei pėdsakų: kažkas jį nuvilko į Girkalnį ir ten pasistatė. Pradėjau lankyti tą pačią vidurinę mokyklą, iš kurios I klasės buvau ištremta. 1959 m. ją baigiau, o kadangi nuo pat mažens mėgau dainuoti ir dar aplinkinių paskatinta stojau ir išlaikiusi didelį konkursą buvau priimta į Valstybinę konservatoriją. Mokiausi sėkmingai solinio dainavimo, o po baigimo buvau priimta į Akademinį operos ir baleto teatrą. Scenoje sukūriau visas pagrindines operų mecosoprano partijas. Dalyvavau keliuose tarptautiniuose vokalistų konkursuose, laimėjau diplomus, premijas, sidabro medalį, tačiau beveik iki 1975 m. neturėjau teisės išvykti koncertuoti į užsienį. Aš taip pat neturėjau galimybės studijuoti ir tobulintis Italijoje. Su tremtinės biografija visad jausdavau partinių sluoksnių nepasitikėjimą manimi, direkcijos nenorą ir ribojimus plačiau reikštis savo pamėgtoje profesijoje. Tačiau būdama toli nuo įvairių teatro intrigų nutariau pasikliauti vien savimi ir balso sugebėjimais. Ėmiau savarankiškai plėsti repertuarą, ruošti solines programas ir surengiau apie tūkstantį įvairių koncertų. Lietuvos radijo kūrinių studijoje įrašiau 8 plokšteles. Su įvairiais orkestrais atlikau alto partijas stambiuose kūriniuose. Mano kūrybinė veikla buvo įvertinta aukščiausiais garbės vardais: nusipelniusios, liaudies ir Tarybų Sąjungos liaudies artistės.

1988 m. buvau išrinkta Vilniaus tremtinių bendrijos kultūros pirmininke, pradėjau dalyvauti Sąjūdžio veikloje, ėmiau aiškiau suprasti Lietuvos siekius atkurti nepriklausomybę, prarastą 1940 m. Noras matyti Lietuvą Nepriklausomą, prisikėlusią ir laisvai atgimstančią, atvedė į Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. rinkimus. Kūrybos kelyje teko stabtelėti, atsisakyti bet kokio net laisvalaikyje kūrybinio darbo, nes dieną naktį tekdavo posėdžiauti, gilintis, dalyvauti diskusijose, budėti, susitikinėti su rinkėjais Panerių 14 apygardoje, kol palaipsniui buvo nuspręsta skelbti Lietuvos Nepriklausomybę, už kurią balsavome 124 signatarai 1990 m. kovo 11 d. 22 val. 44 min. Tai buvo nepakartojamo džiaugsmo momentas. Beveik penkis dešimtmečius neturėjusi teisės į savo istoriją tą vakarą Lietuva tapo antrą kartą po 1918 m. vasario l6 d. Nepriklausoma valstybe. Šventai tikėjau, kad tapusi suverenia valstybe, su sava konstitucija, kariuomene, įgaudama pasitikėjimą savo ekonominėmis galiomis, finansais, teisine priežiūra, socialiniu teisingumu nepatirs apgaulės, nutautinimo, kolonizavimo, trėmimų.

Po balsavimo, po rankų susikabinimo, džiūgavimo man išėjus iš AT rūmų netikėtai atsidūriau džiūgaujančios minios apsupta, ji mane sveikino, šaukė "Lietuva!", nešė ant rankų, bučiavo ir į namus grįžau su glėbiu pavasario tulpių. Aprimus euforijai supratau, kad Lietuvos ir mūsų laukia sunkiausi išbandymai. Nemalonu prisiminti, kad tuoj po Nepriklausomybės akto pasirašymo prasidėjo politiniai persigrupavimai: atskilimai, perbėginėjimai, susipriešinimai, jie man nepriimtini, svetimi ir neįtikinantys. Lietuvos Moratoriumo išmestai idėjai aš nepritariau, tačiau man buvo keista, kad iš spaudos ir kai kurių kolegų susilaukiau kritikos. Kaskart gilėjo takoskyra tarp tų signatarų, kurie pritardavo naujos Lietuvos teisės aktams, ir kurie ieškojo dviprasmybės svarbiausiuose valstybės įtvirtinimo įstatymuose. Iš tų laikų stenogramų galima susidaryti vaizdą apie netikrumą, netikėjimą ir priežastis, kurios vedė AT į skilimą, į priešlaikinius rinkimus. Ir šiandien negalėčiau nepaminėti vieno keisto fakto: daugelis deputatų, aiškiai konfrontavusių su AT pirmininku, gavo puikiai apmokamas, prestižines vietas bankuose, konstituciniame teisme, tapo aukšto rango diplomatais, buvo pakviesti dirbti į Prezidentūrą. Daugelio kitų, dešiniųjų signatarų į geresnę tarnybą nekvietė, todėl ir dalia nekokia: bedarbystė ir menka pensija.

Lietuvos kelyje po nepriklausomybės paskelbimo tykojo ir dar tykos ateityje įvairūs pavojai - politiniai nesutarimai dėl ateities sprendimų priėmimo, baimė užrūstinti kaimynę iš Rytų, gobšumo ir savanaudiškumo protrūkiai, netikėjimas savo galvomis, grės finansiniai nepritekliai ir kt., tačiau tris kadencijas dirbdama LR Seime, duodama deputatės priesaiką savo veikloje visada vadovavausi Valstybės interesais, už juos balsuodama džiaugiuosi jos pažanga ir kaip Lietuvos savanorė didžiuodamasi pasitinku I-ąjį Lietuvos Respublikos jubiliejų.“

 

Iš knygos: “LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990” (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 36–37.

 

 

 

   Naujausi pakeitimai - 2021-10-05 10:28
   Vilma Akmenytė-Ruzgienė