Kazimieras ANTANAVIČIUS (1937 11 25–1998 04 16)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras  

1937 m. lapkričio 25 d. – gimė Balsėnų kaime, Veiviržėnų valsčiuje, Kretingos apskrityje.

1955 m. – sidabro medaliu baigė Šilalės mokyklą (prieš tai mokėsi Balsėnų pradžios mokykloje, vėliau – Švėkšnos, Tauragės mokyklose).

1955–1960 m. – studijavo Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas), Statybos fakultete.

1960–1965 m. – dirbo Vilniaus statybos tresto Naujosios Vilnios valdyboje meistru, darbų vykdytoju, aikštelės viršininku.

1964–1965 m. – buvo Kauno politechnikos instituto aspirantas.

1968 m. – apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją „Valdymo sprendimų optimizacija“. Ekonomikos mokslų daktaras, profesorius.

1967–1988 m. – dirbo Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) dėstytoju, docentu, laboratorijos vadovu, profesoriumi, katedros vedėju.

Nuo 1986 m. – Lietuvos Mokslų Akademijos Ekonomikos instituto skyriaus vadovas.

1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Tarybos ir Seimo narys, Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo dalyvis, Sąjūdžio ekonominės programos rengėjas.

1989 m. – kaip Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kandidatas, Vilniaus Spalio teritorinėje apygardoje Nr. 228, nurungęs 7 kandidatus, buvo išrinktas SSRS liaudies deputatų suvažiavimo delegatu. SSRS liaudies deputatų suvažiavime aktyviai gynė Lietuvos suvereniteto ir ekonominio savarankiškumo idėjas.

1988–1989 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) atkūrimo organizacinio komiteto narys, 1989 m. rugpjūčio 12 d. – LSDP Atkuriamosios konferencijos dalyvis, LSDP narys, 1989–1991 m. šios partijos pirmininkas.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Statybininkų rinkiminėje apygardoje Nr. 13 (Vilniaus mieste).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 1990 m. kovo 11 d. – paskirtas į redakcinę grupę Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pataisoms parengti, 1990 m. kovo 17 d. – paskirtas nuolatinės Ekonomikos komisijos pirmininku, nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Ekonomikos komisijos  narys, nuo 1990 m. balandžio  24 d. – Valstybinės komisijos priešblokadinių priemonių planui paruošti ir vykdyti narys. 1990 m. lapkričio 6 d. – paskirtas Ekonomikos reformos programos projekto alternatyvoms rengti komisijos pirmininku. Nuo 1990 m. gruodžio 28 d. – buvo Laikinosios ekonomikos reformos komisijos narys. Daug dėmesio skyrė savivaldos plėtrai, savivaldybių tarybų galių stiprinimui, vienodų mokesčių visoms savivaldybėms nustatymui, bet pagrindinis jo darbas buvo ir išliko Lietuvos ekonominė reforma, jos koncepcija, metmenys, įstatymai ir jų įgyvendinimas.

1992–1996 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys. Buvo Ekonomikos komiteto pirmininkas – šių pareigų atsisakė dėl ligos 1994 m., tačiau ir toliau aktyviai dalyvavo komiteto veikloje. Parengė per šimtą įstatymų, Seimo nutarimų projektų, Lietuvos ekonomikos atkūrimo ir plėtojimo metmenis.

1996 m. – kandidatavo į Lietuvos Respublikos Seimą, bet išrinktas nebuvo.

1996–1998 m. – dirbo Lietuvos Mokslų Akademijos Ekonomikos institute.

1997–1998 m. – dėstė Kauno Vytauto Didžiojo (VDU) universiteto Biznio ir vadybos fakultete, buvo išrinktas VDU Senato nariu. 1996-1998 m. dirbo Lietuvos Mokslų Akademijos Ekonomikos institute. Vienas ir kartu su kitais autoriais yra parašęs knygų ekonomikos, valdymo sprendimų parengimo technologijos klausimais, taip pat paskelbęs straipsnių bei išleidęs leidinių ekonomikos ir politikos klausimais.

1998 m. balandžio 16 d. – mirė Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje. 

LIETUVA 1987–1997 m. – VIZIJOS IR REALYBĖ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Tos atmintinos 1988-ųjų pavasario dienos, kaip gaivus pavasario vėjas išjudino visus – ir tuos, kurie kaip sraigės kriauklėse slapčia brandino laisvės perlą, ir tuos, kurie nebesitikėjo išvysti šviesos […]. Kaip nuolatinis tų įvykių dalyvis neabejodamas galiu teigti, kad nebuvo Sąjūdžio kūrėjo ar kūrėjų grupės, kad kas nors iš anksto kūrė Sąjūdžio programą ar nustatinėjo jo tikslus. Ne, tai buvo savaiminis Tautos dvasios atgimimo tvarinys. Laisvės dvasia jau svaigino ne vienetus, ne būrelį, o didelį aktyviųjų Tautos žmonių sluoksnį. Ta laisvė nebuvo kaip nors objektyviai išreikšta, siekimai nebuvo suformuluoti. Tačiau visus vienijo supratimas, kad savo gyvenseną galime keisti patys, kad mes nebe ta nieko negalinti, nieko nereiškianti liaudis, o žmonės, piliečiai. Vieni siekė pagerinti švietimą, pataisyti ekonomiką ir socialinį žmonių gyvenimą, palengvinti mūsų jaunuolių – sovietinės armijos kareivių dalią, kiti – saugoti Lietuvos gamtą, puoselėti nacionalinę kultūrą, plėtoti ryšius su Vakarais…

Jau 1987-aisiais ore ėmė sklandyti mintys apie Baltijos valstybių suverenitetą, ekonominį savarankiškumą. Ypač svarbūs buvo aidai, sklindantys nuo Estijos. Nėra abejonės, estai tada žengė priekyje ir stiprino viltį ir ryžtą. Tik tas, kas gyveno Sovietų Sąjungoje gali suprasti, ką reiškė eiti pirmam. Baigiantis 1987-iesiems susidarė būrelis specialistų, pasiryžusių imtis sovietinės konstitucijos pertvarkymo. 1988 m. Lietuvos Mokslų Akademija parėmė šią idėją ir ryžosi oficialiai įsteigti darbo grupę, vadovaujamą akad. E. Vilko. Joje teko laimė dirbti ir man.

1988-ųjų vasario 16-osios minėjimas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, nors jame dalyvavo negausus būrys žmonių, turėjo ypatingos budinančios ir skatinančios reikšmės. Ne be KGB pagalbos visų ausyse skambėjo N. Sadūnaitės ir A. Terlecko vardai. Daugelis klausė savęs: o kodėl manęs ten nebuvo?

1988-ųjų birželio 2 d. Mokslų Akademijos Mokslininkų namai Verkių dvare organizavo eilinį savo renginį. Pristatėme Konstitucijos (vis dar sovietinės, bet savarankiškos) projekto pagrindines nuostatas, kalbėjome apie biurokratizmo pragaištingumą bei valdininkų piktnaudžiavimus.

Jau važiuojant į paskaitą buvo akivaizdu, kad turėtų įvykti kažin kas neįprasta.[…]. Prasidėjus kalboms, atmosfera vis kaito. Valdžios ir Sovietų kritika vis aštrėjo. Galų gale apėmė visuotinė ekstazė. Nepamenu kas pasakė: „Argi mes kaip ereliai veiksime paskirai, estai jau įkūrė Tautos Frontą, o mes vis kažko laukiame!“. Pasigirdo šūksniai „Šiandien, čia įsteikime ir mūsų organizaciją!“ Kažkas iš Mokslų Akademijos darbuotojų (manau, P. Lapienis) pasakė: „Nedera karščiuotis. Rytoj didžiojoje Mokslų Akademijos salėje numatytas atviras parengtojo Konstitucijos projekto pristatymas ir svarstymas, tai ir panaudokime mūsų organizacijos įkūrimui.“ Daugelis su tuo sutiko […] Skirstėmės į namus tarsi naujos gyvybės įkvėpę, retkarčiais kūnu perbėgdavo baimės šiurpuliai.

Atėjo 1988-ųjų birželio 3-iosios vakaras. Mokslų Akademijos didžioji salė buvo sausakimša. Už durų stovėjo gal pusšimtis žmonių. Sėdėjo ant grindų ir ant palangių. Prasidėjo…

Vienas po kito į tribūną ėjo aistringi kalbėtojai. Visi keikė sovietinę tvarką, valdininkų nedorą, ekonomikos pragaištingumą… Tačiau niekas neišdrįso tiesiai pasakyti, kam visas tas sambūris. Pagaliau į tribūną išėjo jaunėlis Zigmas Vaišvila. Virpančiom rankom braukdamas prakaitą pasakė: „Tai ko mes delsiame? Juk visi žinome, ko susirinkome. Reikia įkurti mūsų visų veiklą vienijantį ir organizuojantį centrą. (…) Kaip mes jį pavadinsime, nuspręsime vėliau. Dabar išrinkime tarybą. Prašau, siūlykite, o aš užrašysiu.“

Kiekvienas siūlomasis turėjo pareikšti savo sutikimą ar nesutikimą. Nebuvo taip paprasta sutikti, nes nežinia, kas laukė tavęs ir šeimos narių. […] Buvo suformuota Sąjūdžio taryba. Siela įgavo kūną. Dar keletą dienų tvyrojo klausimas: „Būti ar nebūti?“

Kazimiero Antanavičiaus kalbos ištrauka pasakyta Lietuvos Mokslų Akademijoje, minint jo 60-ąsias gimimo metines (1997 m.). Kalba publikuota „Vakarinėse naujienose“, 1997 m. gruodžio 3 d. // Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 47.