Mykolas ARLAUSKAS (1930 10 01–2020 02 07)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras  

1930 m. spalio 1 d. – gimė Turloviškių kaime, Kaišiadorių rajone.

1941–1943 m. – mokėsi Žiežmarių pradinėje mokykloje, 1943–1944 m. – Kaišiadorių gimnazijoje, 1944–1946 m. – Žiežmarių progimnazijoje.

1946–1950 m. – mokėsi Kaišiadorių vidurinėje mokykloje.

1950 m. liepos 12 d. – aukso medaliu baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą.

1950–1955 m. – studijavo  Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija).

1955 m. kovo 30 d. – su pagyrimu baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos agronomijos specialybę ir įgijo mokslinio agronomo kvalifikaciją.

1955–1956 m. – dirbo Lietuvos Mokslų Akademijos Žemdirbystės ir dirvožemio institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, 1956–1988 m. – Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institute (LŽMTI) vyresniuoju moksliniu bendradarbiu; 1958 m. LŽMTI Dotnuvos eksperimentinio ūkio skyriaus valdytoju (antraeilės pareigos); 1958–1960 m. – Dotnuvos eksperimentinio ūkio vyriausiuoju agronomu (antraeilės pareigos); 1988–1992 m. – Lietuvos žemdirbystės institute vadovaujančiu, o nuo 1992 m. – šio instituto vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu. Yra agrarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius. Paskelbė darbų apie žemės dirbimą, armens pagilinimą, arimo kokybės gerinimą, žemių sukultūrinimą. Parengė rekomendacijų žemės ūkio gamybai tobulinti.

1963 m. – apgynė žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją „Ariamojo sluoksnio pagilinimo būdų ir beverstuvinio arimo tyrimai Lietuvos priemoliuose“ (mokslo laipsnį Lietuvos mokslo taryba nostrifikavo 1995 m. balandžio 26 d.). 

1966 m. – organizavo pirmąsias arimo varžybas Lietuvoje (buvo vienas pagrindinių artojų varžybų buvusioje TSRS organizatorių (1967 m.).

1966–1986 m. – buvo Lietuvos artojų komandos treneris (taip pat buvusios TSRS artojų komandos treneris I, II ir III tarptautinėse arimo varžybose (1973, 1975, 1977 m.).

1990 m. – Baltarusijos žemdirbystės mokslo tyrimo institute apgynė žemė  ūkio mokslų daktaro disertaciją (mokslo laipsnį Lietuvos mokslo taryba nostrifikavo 1993 m. vasario 22 d.). 

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Dotnuvos rinkiminėje apygardoje Nr. 87 (Kėdainių rajone).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Dirbo nuolatinėje Agrarinėje komisijoje, priklauso Sąjūdžio centro frakcijai.

1992–2000 m. – dirbo mokslinį darbą LŽMTI. 2000 m. išėjo į pensiją.

1995 m. vasario 27 d. – Lietuvos žemė ūkio akademijos taryba suteikė profesoriaus vardą.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2001 m. – Tarptautinis biografijų centras Kembridže (Jungtinė Karalystė) suteikė Metų žmogaus titulą už indėlį žemdirbystėje.

2002 m. lapkričio 23 d. – Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas atminimo ženklu  „Už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius bei Lietuvos Respublikos pakvietimo į NATO proga“.

2018 m. – suteiktas Kėdainių krašto garbės piliečio vardas.

2020 m. vasario 7 d. – mirė Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

PRISIMENANT KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją: 

„1990-ieji metai visiems Lietuvos žmonėms liks ilgai atmintyje, o tuo labiau mums, kuriems teko pirmą kartą dalyvauti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo darbe, padaryti Lietuvai bei jos žmonėms istorinius sprendimus, patirti didelio džiaugsmo, pilietinės atsakomybės, nerimo, žmonių skausmo dienas ir naktis. Esu be galo dėkingas rūpestingiems bei darbštiems Kėdainių rajono žemdirbiams ir visiems žmonėms, kurie suteikė man mandatą dalyvauti aukščiausiajame mūsų šalies forume ir išreikšti jų valią Lietuvai lemtinguose sprendimuose, esant tuo metu istorinėms ir nepakartojamoms aplinkybėms. Visa tai neužmirštama.

Tai buvo kovas, tai buvo lemtingas pavasaris, atnešęs Lietuvių tautai, jos žmonėms taip ilgai lauktą atgimimą. Vienas iš pirmųjų mūsų priimtų dokumentų buvo įstatymas dėl mūsų valstybės pavadinimo, jos herbo, o kovo 11 d. jau buvo priimtas istorinės reikšmės dokumentas – Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“. Ar galima užmiršti, kaip vieningai mes troškome nutraukti tai, kas buvo suvaržyta, atimta penkiasdešimt metų. Paskelbdami Kovo 11-osios aktą mes pareiškėme, kad Lietuvoje jau negalioja jokie svetimos valstybės įstatymai. Kartu buvo kreiptasi į pasaulio tautas tikintis jų broliško solidarumo, paramos ir mūsų nepriklausomos valstybės pripažinimo. Ir tada atrodė, kad mūsų vienybė darant šiuos sprendimus yra kur kas galingesnė nei ta ginkluota jėga, kuri buvo už Parlamento sienų. O tuo metu Vilniuje, kaip ir visur Lietuvoje, dar džeržgė tankai, dieną ir naktį važinėjo mašinos, pilnos svetimos valstybės kariuomenės. Argi tai gali būti užmiršta! Darydami tokius ryžtingus sprendimus, manau visi jautėme, kas vyksta kiekvieno mūsų namuose. Aš irgi žinojau, kad mano sprendimams pritaria šeima, tėvai, giminės ir mano rinkėjai. Tai buvo susikaupusi begalinė jėga. Kovo 11-ąją iš Parlamento pastato išėjome vidurnaktyje. Lauke buvo minia žmonių su degančiomis žvakutėmis. Jie skandavo, plojo, džiaugėsi mūsų sprendimais, sveikino. Kokia tai buvo vienybė! Taigi Kovo 11-osios aktu mes žengėme lemiamą žingsnį – pranašo žingsnį. Buvome visi susitelkę, buvo aiškus tikslas. Visa tai prisiminus tenka tik labai ir labai apgailestauti, kad vėliau, laikui bėgant, dėl įvairių priežasčių šita galinga jėga išblėso ir dėl to per dešimtmetį daug reikalingų darbų Lietuvos žmonėms nesuspėta padaryti, o šalia gražių daigų ėmė bujoti gajos visuomenės piktžolės. Tačiau džiugina tai, kad ne šiandien, tai rytoj mes atsistosime ant tvirtų kojų.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 50–51.