Vladimiras BERIOZOVAS (1929 09 29–2016 03 16)

 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 

 

1929 m. rugsėjo 29 d. – gimė Boguslavo dvare (prie Viekšnių) Mažeikių apskrityje (tėvai –Antanas Beriozovas ir Liudmila Beriozovienė (Derevianko). Tėvas – agronomas, kilęs iš valstiečių, mama – namų šeimininkė, kilusi iš Rusijos aristokratų šeimos).

1936–1947 m. – mokėsi Biržų pradžios mokykloje, Kauno Vinco Kudirkos pradinėje mokykloje, Noreikiškių (Kauno r.), Babtų (Kauno r.) mokyklose, Kauno suaugusiųjų mokykloje.

1949–1950 m. – dirbo vertėju Kauno KGB.

1950–1953 m. – tarnavo Sovietų Sąjungos kariuomenėje, Toksovo mieste Leningrado srityje.

1952–1989 m. – Sovietų Sąjungos komunistų partijos narys.

1954–1959 m. – Lietuvos komjaunimo organizacijos Molėtų rajono instruktorius, rajono komjaunimo komiteto pirmasis sekretorius.

1959 m. – baigė studijas Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje.

1959–1962 m. – Lietuvos komunistų partijos Širvintų rajono Vykdomojo komiteto sekretorius.

1962–1967 m. – Ignalinos rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, Ignalinos rajono LKP komiteto sekretorius.

1964–1969 m. – studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, įgijo istorijos mokytojo specialybę.

1967–1981 m. – Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto instruktorius, sektoriaus vedėjas, politinio švietimo namų vedėjas.

1981–1984 m. – Organizacinio partinio darbo skyriaus vedėjo pirmasis pavaduotojas.

1984–1986 m. – Partinės kontrolės komisijos prie Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmininkas.

1985–1990 m. – 11-ojo šaukimo Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas.

1986–1988 m. – Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto Organizacinio partinio darbo skyriaus vedėjas.

1988 m. gruodžio 9 d. – išrinktas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto antruoju sekretoriumi. Pirmą kartą LKP istorijoje į šias pareigas išrinktas be SSKP žinios, atsisakius Maskvos statytinio.

1989–1990 m. – SSRS liaudies deputatas, išrinktas Tauragės nacionalinėje teritorinėje apygardoje Nr. 249.

1989 – 1990 m. – Savarankiškos Lietuvos komunistų partijos narys, partijos antrasis sekretorius.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Kėdainių rinkiminėje apygardoje Nr. 86.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 1990 m. kovo 20 d. – 1991 m. lapkričio 28 d. – nuolatinės Gamtos apsaugos komisijos narys, 1991 m. gruodžio 3 d. – 1992 m. lapkričio 22 d. – Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos narys. 1990 m. birželio 12 d. – 1990 m. rugsėjo 15 d. – Komisijos dėl politinių partijų ir visuomeninių organizacijų nuosavybės narys,  1991 m. birželio 25 d. –1991 m. liepos 30 d. – Laikinosios komisijos viešosios tvarkos pažeidimams Šiauliuose (1991-05-29) ir Kaune (1991-06-05) tirti narys. Priklausė Kairiųjų frakcijai, 1991 m. gegužės 8 d. – 1992 m. lapkričio 22 d. – frakcijos pirmininko pavaduotojas.

1990–2001 m. – Lietuvos demokratinės darbo narys (1992–1994 m. LDDP Tarybos pirmininko pavaduotojas).

Nuo 1992 m. gruodžio mėn. – Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko, laikinai einančio Respublikos Prezidento pareigas sekretoriato vadovas.

1993–1997 m. – Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas ryšiams su Seimu.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Nuo 2001 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos narys.

2014 m. – išleido atsiminimų knygą „Ėjau minų lauku: Nepriklausomybės atkūrimo akto signataro prisiminimai“.

2016 m. kovo 16 d. – mirė Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

ANŲ DIENŲ NUOTRUPOS

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto dešimtmetį, kaip aktyvus anų dienų dalyvis ir liudininkas laikau pareiga prisiminti kai kurias Kovo 11-osios priešistorijos nuotrupas.

1990 m. vasario 7 d. anuometinė LTSR Aukščiausioji Taryba pasmerkė ir nutarė likviduoti 1939 metų Vokietijos ir TSRS sutartis ir jų pasekmes Lietuvai.

Priėmus šį nutarimą reikėjo nuspręsti, kaip toliau elgtis naujai Aukščiausiajai Tarybai, išrinktai pagal tuo metu galiojusią LTSR konstituciją, kada ir kokius dokumentus būtina priimti. Pasipylė įvairūs pasiūlymai, užsimezgė karštos diskusijos.

Pasikalbėjusi su žmonėmis, sudarančiais Sąjūdžio aktyvą, LKP vadovybė į Centro komiteto rūmus sukvietė pokalbiui Sąjūdžio ir savarankiškos LKP lyderius. Nebuvo vargo tai padaryti, nes po LKP XX-ojo suvažiavimo dalis Sąjūdžio lyderių jau buvo ir savarankiškos LKP CK Biuro nariai.

Svarstėme, kada ir kaip skelbti Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Po ilgų ir karštų ginčų vis dėlto buvo nutarta, kad naujajai Aukščiausiajai Tarybai susirinkus į Pirmąją sesiją, Nepriklausomybės atkūrimo aktas dar nebus svarstomas. Pakaks vasario 7 dienos nutarimo. Esą, reikia pradėti derybas su Maskva vasario dienos nutarimo pagrindu.

Tačiau kaip tik tuo metu Maskva nusprendė kovo 12 dieną sušaukti TSRS liaudies deputatų suvažiavimą.

Vėl aštriai iškilo problema: kada šaukti pirmąją naujosios Aukščiausiosios Tarybos sesiją? Skelbti Nepriklausomybės atkūrimo aktą iki TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, ar elgtis taip, kaip buvome anksčiau sutarę?

Apsvarsčius visus argumentus už ir prieš, deputatų dauguma vis dėlto nusprendė: šaukti pirmąją Aukščiausiosios Tarybos sesiją kovo 11 dieną, iki TSRS liaudies deputatų suvažiavimo.

Sąjūdžio remiami deputatai įkūrė klubą, kuris reguliariai posėdžiavo, bet jo posėdžiai buvo uždari. Sesijos išvakarėse mes pareiškėme pageidavimą susieiti visiems kartu. Sąjūdžio deputatai sutiko. Tai mes ir padarėme 1990 metų kovo 11-ąją dieną.

Protingos ir tvirtos anuometinės santarvės dėka, įdėmiai ir geranoriškai įsiklausant abipusius pasiūlymus ir juos derinant, kely į Lietuvos nepriklausomybę, į Kovo 11-ąją dieną buvo išvengta didelių materialinių nuostolių ir žmonių aukų.

Tiesa, mums anų dienų liudininkams ir aktyviems dalyviams šiandien vis dažniau su grauduliu ir apmaudu tenka skaityti anų istorinių įvykių neobjektyvių interpretacijų, nutylėjimų ar tiesiog klastočių. Pažiūrėkime anų laikų kino kronikas. Taip uoliai iš jų išrankioti kadrai, vardai ir veidai tų, kurie anuomet buvo visos lietuvių tautos dėmesio centre.

Gaila, kad būsimosios lietuvaičių kartos, studijuodamos istorinį laikotarpį, turės tikėti tais, kuriems lankstaus stuburo ir pataikaujančio proto, o taip pat „teisiųjų įkvėpėjų“ dėka pavyko prasiskverbti į naujųjų istorijos kūrėjų kohortą.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 60.