Algirdas Mykolas BRAZAUSKAS (1932 09 22–2010 06 26)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras   

1932 m. rugsėjo 22 d. – gimė Rokiškio mieste.

1956 m. – baigė Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijos universitetas), inžinierius. 1974 m. jam suteiktas ekonomikos mokslų daktaro laipsnis.

1956–1958 m. – dirbo įvairiose statybos organizacijose ir įmonėse vyresniuoju inžinieriumi.

1958–1962 m. – dirbo Energetikos statybos treste valdybos viršininku, Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos statybos direktoriumi.

1959 m. – TSKP narys.

1962–1965 m. – Lietuvos TSR statybinių medžiagų pramonės valdybos viršininkas, 1965–1966 m. – Lietuvos TSR statybinių medžiagų pramonės ministras.

1967–1977 m. – dirbo Lietuvos TSR valstybinio plano komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju.

Nuo 1967 m. – buvo renkamas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu.

1977–1988 m. – buvo Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto sekretoriumi.

1988–1990 m. – išrinktas ir ėjo LKP partijos Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi. Nuo 1990 m. gruodžio mėn. – Lietuvos demokratinės darbo partijos pirmininkas.

1989 m. – išrinktas TSRS liaudies deputatu Vilniaus Lenino teritorinėje rinkiminėje apygardoje, 1989–1990 m. buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos nariu.

1990 m. sausio 15 d. – 1990 m. kovo 10 d. – Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Kaišiadorių rinkiminėje apygardoje Nr. 123.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 16 d. – įgaliotas atstovas spręsti klausimus, susijusius su tarpvalstybinėmis derybomis tarp Lietuvos Respublikos ir TSRS.  Nuo 1990 m. balandžio 24 d. – Valstybinės komisijos priešblokadinių priemonių planui paruošti ir vykdyti narys. 1990 m. rugsėjo 20 d. – 1991 m. sausio 12 d. – apriboti Aukščiausiosios Tarybos deputato įgaliojimai apriboti. Nuo 1991 m. vasario 14 d. – nuolatinės  Ekonomikos komisijos narys. Nuo 1992 m. sausio 16 d. – atstovas Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje vieneriems metams. Kairiųjų frakcijos pirmininkas.

1990 m. kovo 17 d. – 1991 m. sausio 8 d. – pirmosios atkurtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko pavaduotojas.

1992 m. spalio mėn. – išrinktas Lietuvos Seimo nariu, o Seime – jo Pirmininku, tą pačią – 1992 m. lapkričio 25 d. pradėjo laikinai eiti Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas.

1993 m. vasario 14 d. – tiesioginių visuotinių rinkimų metu penkeriems metams išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Kaip reikalauja Lietuvos Konstitucija, A. Brazauskas sustabdė savo veiklą LDDP. 1993 m. vasario 25 d. įvyko Prezidento inauguracija.

1998 m. vasario 26 d. – Prezidentas Algirdas Brazauskas baigė savo kadenciją. Kelti savo kandidatūrą antrajai kadencijai atsisakė.

2000 m. – Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose – LSDP ir LDDP „A. Brazausko socialdemokratinės koalicijos“ vadovas. 2001 m. – LSDP pirmininkas.

2001–2006 m. – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas.

Nuo 1993 m. – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų atstatymo iniciatorius, rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos vadovas.

Po 1992 m. išleistos knygos: „Penkeri Prezidento metai“ (2000 m.), „Apsisprendimas: 1988-1991“ (2004 m.), „Lietuvos galia: atlikti darbai ir mintys apie ateitį“ (2004 m.), „Ir tuomet dirbome Lietuvai“ (2007 m.).

1998 m. vasario 26 d. – apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2003 m. vasario 3 d. – apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine.

Su žmona gydytoja Julija Brazauskiene išaugino dvi dukras dvynes (g. 1959): Audronę Usonienę, gydytoją, ir Laimą Mertinienę, menotyrininkę. 2002 m. – vedė Kristiną Butrimienę.

2010 m. birželio 26 d. – mirė Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Jau 1988 metų viduryje prasidėjęs tautinis atgimimas apėmė visą mūsų visuomenės gyvenimą. Toks buvo mano likimas, kad tais laikais dirbau tuometinės tarybinės valdžios aukštose pareigose – LKP CK sekretoriumi ekonomikos klausimams.

Pirmieji mitingai 1988 m. vasarą, pirmasis Sąjūdžio suvažiavimas tų metų spalio mėnesį įtraukė mane į politinių įvykių sūkurį. Nors palaikius Sąjūdžiui buvau išrinktas pirmuoju LKP sekretoriumi, atstovavau aukščiausiu lygiu tuometinei valdžiai, tačiau visais būdais ieškojau galimybių bendrauti su išryškėjusiomis politinėmis ir tautinėmis jėgomis, suprasti tautos nuotaikas ir siekius.

Visi 1989 metai buvo audringi ir reikšmingi. Vadinčiau juos parengiamaisiais prieš nepriklausomybės atstatymą. Sąjūdžio organizuojami renginiai  – mitingai, Baltijos kelias, mūsų delegacijos aktyvus dalyvavimas TSRS liaudies deputatų pirmajame suvažiavime – visa tai klojo tvirtus pagrindus lemtingam sprendimui.

Tuometinė, dar tarybinė Aukščiausioji Taryba, kurios Prezidiumo nariu, o vėliau ir Prezidiumo pirmininku buvau, priėmė radikalius sprendimus, atstatydama ir oficialiai įteisindama Lietuvos himną, trispalvę vėliavą, paskelbė lietuvių kalbą valstybine, priėmė racionalų Pilietybės įstatymą, paskelbė niekiniais Molotovo-Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus.

Rinkimai į naująją Aukščiausiąją Tarybą 1990 m. vasario mėn. vyko entuziastingai palaikant naująsias politines jėgas, naujus žmones. Anksčiau buvusių valdžioje į ją pateko labai nedaug. Tačiau keletas žmonių, taip pat ir aš, buvome išrinkti.

Jau pirmieji Aukščiausiosios Tarybos posėdžiai buvo pašvęsti nepriklausomybės atstatymo reikalui. Ir štai kovo 11-oji, istorinė Lietuvai diena. Lietuva – Nepriklausoma valstybė. Pasirašytas Nepriklausomybės atstatymo aktas. Neabejodamas pasirašiau šį istorinį dokumentą.

Prasidėjo Aukščiausiosios Tarybos ir kitų valdžios institucijų formavimas. Jau išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku V. Landsbergis pasiūlė man pirmininko pavaduotojo pareigas. Supratau, kad tai lyg ir duoklė praeičiai, kad daug kas nesuprastų, jei būčiau visai nušalintas. Maniau, kad galiu būti naudingesnis dirbdamas Vyriausybėje. Ūkinė-ekonominė veikla man buvo įprasta, turėjau ilgalaikę praktiką ir todėl neprieštaravau, kai buvo pasiūlytos vicepremjero pareigos.

Pirmoji Vyriausybė, vadovaujama premjerės Kazimieros Prunskienės, iškart susidūrė su daugeliu problemų. Politinė nepriklausomybė buvo, bet ūkinė-finansinė privalėjo artimiausiu laiku būti įgyvendinta. Todėl aktyviai dalyvauti lygia greta ir Aukščiausiosios Tarybos veikloje buvo beveik neįmanoma. Daugiausiai kontaktų su Aukščiausiosios Tarybos vadovybe būdavo tradicinių kas savaitinių susitikimų metu, kai reikėjo aiškinti arba aiškintis, kodėl priimami vieni ar kiti sprendimai.

Ekonominė blokada įvesta Lietuvai nuo1990 m. balandžio vidurio, pačios Tarybų Sąjungos griuvimas pareikalavo mūsų pastangų išsilaikyti. Nemažai krūvio teko man asmeniškai, nes Vyriausybėje atsakiau už viso ūkio veiklą, aprūpinimą žaliava ir energetiniais ištekliais.

Jau kitų, 1991 m. sausio mėn. pirmoji Vyriausybė buvo priversta atsistatydinti dėl daugelio, pirmiausia politinių priežasčių. Taigi nuo sausio pradžios iki 1992 m. spalio mėnesio buvau LDDP frakcijos Parlamente pirmininku ir atstovavau opozicijai. Buvo sunkūs metai opozicijai ir man asmeniškai. Bandyta susidoroti intensyviai ieškant nesamų įkalčių ir norint suformuoti baudžiamąją bylą. Tačiau tų įkalčių nesuradus mėginta teismine tvarka atimti įsigytą pagal veikiančius įstatymus butą. Ir čia nepasisekė.

Šiandieną vertindamas esamą politinę, ekonominę ir socialinę mūsų šalies padėtį, negaliu labai pasidžiaugti. Tikėjausi, kad gyvensime daug geriau. Ir tikiu, kad ateityje taip bus.

Neužmirškime, kad viskas priklauso nuo mūsų: partijų, vadovų, kuriuos išrenka žmonės, nuo atsakomybės prieš tautą, nuo santykių tarp valdžios ir visuomenės. Tik aktyvus žmonių dalyvavimas valstybės reikaluose per rinkimų sistemą, tik jų domėjimasis šalies interesais yra tas pagrindas, kuris garantuos valstybės ir jos žmonių laimingą, pasiturintį gyvenimą.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 63–64.