Medardas ČOBOTAS (1928 05 26–2009 08 30)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1928 m. gegužės 26 d. – gimė Medininkų kaime, Vilniaus rajone, lenkų šeimoje.

1949 m. – baigė studijas Kauno farmacijos mokykloje ir įgijo provizoriaus padėjėjo diplomą, studijų metais dirbo Vilniaus vaistinėje Nr.6 asistentu.

1950–1956 m. – studijavo mediciną Vilniaus universitete, studijas baigė diplomu su pagyrimu.

1956–1960 m. – dirbo Vilniaus geležinkelininkų poliklinikoje.

Nuo 1960 m. – Vilniaus eksperimentinės ir klinikinės medicinos mokslinio tyrimo instituto mokslinis bendradarbis, mokslinis sekretorius. Medicinos mokslų kandidatas, docentas.

1964 m. spalio 28 d. – apgynė biomedicinos mokslų daktaro (tuo metu – kandidato) disertaciją „Sergančiųjų reumokarditu ir mitralinėm širdies ydom dinaminiai balistokardiografiniai tyrimai“.

1975–1990 m. – Vilniaus eksperimentinės ir klinikinės medicinos mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams.

1990 m. kovo 4 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Vilniaus miesto Geležinkelio rinkimų apygardoje Nr. 19. Rinkimuose nurungė Mykolą Burokevičių.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Ėjo Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijos pirmininko pareigas, buvo komisijos narys. Nuo 1990 m. liepos 6 d. –Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti narys, nuo 1992 m. vasario 28 d. – Valstybinės regioninių problemų komisijos narys.

1992–1996 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys. Dirbo Sveikatos komitete, Krikščionių demokratų partijos frakcijoje.

1997–2000 m. – buvo išrinktas į Vilniaus miesto tarybą, buvo miesto valdybos narys, Sveikatos apsaugos, aplinkos apsaugos, sanitarijos ir higienos komiteto pirmininkas.

Nuo 1998 m. – buvo Nacionalinės sveikatos tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo narys.

Nuo 1999 m. – buvo Švietimo ir mokslo ministerijos dviejų visuomeninių tarybų narys.

2000 m. – kandidatavo rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą.

2000–2004 m. – Valstybinės Lietuvos gerontologinės sistemos plėtros vadovas. Lietuvos gerontologų ir geriatrų mokslinės draugijos pirmininkas, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos neetatinis vyriausiasis gerontologas.

1995–2009 m. – buvo Trečiojo amžiaus universiteto rektorius (dabar – Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetas).

Parašė daugiau kaip 700 mokslinių publikacijų, monografijos „Sveikata ir ilgaamžiškumas“, bendraautoris, leidinių „Sveikata ligi senatvės“, „Gerontologijos problemos ir situacija Lietuvoje“ autorius.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Žmona Marta, sūnūs – Viktoras ir Stanislovas.

2009 m. rugpjūčio 30 d. – mirė Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

KOVO 11-OJI MANO GYVENIME

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Kovo 11 d. sąmoningai balsavau už Aktą dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Lietuvos Nepriklausomybės 1990 kovo 11 diena – ypatinga diena, galbūt svarbiausia diena mano gyvenime. Išsipildė mano ir mano šeimos troškimas gyventi laisvoje demokratinėje Valstybėje. Šis labai svarbus Aktas pakeitė mano gyvenimą, veiklos kryptį – tapau politiku! 1990–1992 m. Seime buvau išrinktas Sveikatos ir socialinių reikalų komisijos pirmininku. 1992 metais antrą kartą dalyvavau ir laimėjau (antrame ture prieš B.Genzelį) rinkimuose į Seimą. Aktyviai dalyvavau Seimo, Sveikatos komiteto bei frakcijos darbe. Buvau laikraščio „Apžvalga“ priedo „Przegląd“ (lenkų k.) redaktoriumi, daugelio straipsnių autoriumi.

1996 m. nutariau pasitraukti iš politikos. Seimo rinkimuose 1996 m. nedalyvavau. Grįžau dirbti į savo institutą.

Turiu daugiau kaip 700 mokslinių publikacijų, monografijos „Sveikata ir ilgaamžiškumas“ (1983 m.) bendraautoris, leidinių „Sveikata ligi senatvės“ (1986 m.), „Gerontologijos problemos ir situacija Lietuvoje“ (1996 m.) autorius. Vadovavau aspirantams ir doktorantams, esu užsiangažavęs plėtojant Lietuvos gerontologijos mokslą ir geriatrijos praktiką. Esu diagnostikos ir gydymo tobulinimui skirtų 36 racionalizacinių pasiūlymų autorius.

Tačiau į politiką vis dėlto teko sugrįžti. Rengiantis 1997 m. rinkimams į Vilniaus miesto tarybą, konservatorių siūlymu, sutikau dalyvauti jų rinkimų sąraše. Laimėjome.

Šiuo metu esu Vilniaus m. tarybos ir valdybos narys, Sveikatos apsaugos, aplinkos apsaugos, sanitarijos ir higienos komiteto pirmininkas. Plačiai dalyvauju Lietuvos ir sostinės visuomeniniame darbe. Esu Nacionalinės sveikatos tarybos (prie Lietuvos Respublikos Seimo) narys (1998 m.), Švietimo ir mokslo ministerijos dviejų visuomeninių tarybų narys: Neformaliojo suaugusiųjų švietimo taryba (1999 m.) ir Permanentinės švietimo sistemos situacijos analizės taryba (1999 m.), Sveikatos apsaugos ministerijos neetatinis vyriausias gerontologas, Lietuvos gerontologų ir geriatrų draugijos prezidentas, Lietuva–Lenkija draugijos narys (dalyvauju organizuojamuose Lenkijoje ir Lietuvoje intelektualų forumuose), Lietuvos reumatologų draugijos narys, Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto senato narys (vadovauju mokslinių bendradarbių grupės moksliniam darbui), Vilniaus teritorinės ligonių kasos stebėtojų tarybos narys, žurnalo „Acta medica Lituanica“ red. kolegijos narys. Šiuo metu rengiamos Valstybinės Lietuvos gerontologinės sistemos plėtros programos 2000–2004 m. vadovas ir kt.

Nuo 1995m. birželio 15 d. esu įsteigto visuomeninio Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) rektorius. Šiandien pagyvenusių studentų skaičius Vilniuje yra per 1200, veikia TAU filialai Klaipėdoje (nuo 1996 m.), Panevėžyje (nuo 1997 m.), Šiauliuose (nuo 1998 m.), Kaune (nuo 1999 m.), Prienuose (nuo 1999 m.). Šiuo metu TAU filialai kuriami Alytuje, Zarasuose, Dotnuvoje, Marijampolėje ir kituose miestuose.

Didžiuojuosi, kad Vilniaus Visų Šventųjų klebono kunigo Jankovskio prašymu, per 45 bolševikinės okupacijos metus rizikuodami savo likimu, su tėvu Aleksandru, motina Konstancija ir broliu Tadeušu išsaugojome ir 1991 m. rugsėjo 8 d., kai bažnyčia buvo sugrąžinta tikintiesiems, mūsų šeima iškilmingai, Sumos metu, sugrąžino šiai bažnyčiai labai vertingą, senovišką Šventosios Marijos su kūdikiu paveikslą. Buvau maloniai nustebintas, kai kurjeris iš Varšuvos ponas Kazimierz Dobrowolski 1991 metais per Kalėdas aplankęs mane namuose įteikė, jo žodžiais tariant „podarek gwiazdkowy“, dokumentus, liudijančius, kad esu lenkų išeivijos Australijoje įsteigtos „Polcul Foundation“ laureatas už mano veiklą išvaduojant Lietuvą nuo komunistinio režimo.

Esu be galo laimingas, kad visada nuoširdžiai mane palaikė miela žmona Marta (gydytoja), sūnūs: Viktoras (gydytojas) ir Stanislovas (inžinierius). Ir pabaigoje – kokie laimingi mano anūkėliai Justas, Julius, Martina, Augustinas, Lukas, apie komunizmą, kaip apie „labai tolimą praeitį“ sužinosiantys iš filmų, literatūros, artimųjų lūpų. Vargu ar jie patikės, kad XX amžiuje buvo galimi tokie žiaurumai.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 69–70.