Juozas DRINGELIS (1935 06 25–2015 06 04)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras  

1935 m. birželio 25 d. – gimė Pabaronės kaime, Varėnos rajone.

1954 m. – baigė Vilniaus 8-ąją darbo jaunimo vidurinę mokyklą.

1965 m. – baigė Vilniaus valstybinį universitetą (dabar – Vilniaus universitetas), įgijo žurnalisto specialybę.

1957–1969 m. – dirbo Eišiškių ir Varėnos rajonų laikraščių redakcijose žurnalistu.

1969–1990 m. – dirbo Varėnos rajono tarybos vykdomojo komiteto sekretoriumi.

1963–1990 m. – SSKP (LKP) narys.

1988 m. liepos mėn. – buvo vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės Varėnos rajone kūrėjų ir organizatorių, vienas iš Sąjūdžio mitingų, akcijų, istorinių paminklų atstatymo Varėnos rajone organizatorių, 1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Varėnos rajono tarybos narys, jos Kultūros komisijos pirmininkas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Varėnos seimelio narys.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu Varėnos rinkiminėje apygardoje Nr. 140.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Savivaldybių komisijos narys, nuo 1991 m. rugsėjo 26 d. – Aukščiausiosios Tarybos seniūno pavaduotojas, nuo 1990 m. gegužės 4 d. – Rytų Lietuvos problemų laikinosios komisijos narys, nuo 1990 m. liepos 16 d. – Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti narys, 1992 m. vasario 28 d. – Valstybinės regioninių problemų komisijos narys, nuo 1991 m. rugpjūčio 28 d. – Komisijos Šalčininkų rajono ir Ignalinos rajono Sniečkaus (dabar – Visaginas) gyvenvietės, taip pat kai kurių kitų savivaldybių tarybų, jų organų ir pareigūnų antikonstitucinei veiklai ištirti narys. Nuo 1992 m. gegužės 8 d. iki kadencijos pabaigos priklausė Nuosaikiųjų (iki 1991 m. pabaigos – Septintoji frakcija) frakcijai.

1992–2000 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys, Valstybės reformų ir savivaldybių komiteto narys.

1992–1996 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys, Valstybės reformų ir savivaldybių komiteto narys.

1996–2000 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys, Valstybės reformų ir savivaldybių komiteto narys, Etikos ir procedūrų komisijos ir Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete. Nuo 1997 m. – Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo narių asamblėjos narys, Lietuvos delegacijos Švietimo, kultūros ir tautinių mažumų komisijos pirmininkas.

Buvo Lietuvos piliečių chartijos tarybos narys, Tėvynės Sąjungos– Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. Rinko ir skelbė kraštotyrinę medžiagą, išspausdino apie 30 kraštotyros darbų.

1983 m. – išleido knygelę „Varėnos rajonas“. Domėjosi Rytų Lietuvos kultūra.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2015 m. birželio 4 d. – mirė Varėnoje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

KOVO VIENUOLIKTOJI MANO GYVENIME

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Esu kilęs iš tarpukariu Lenkijos okupuotos pietrytinės Dzūkijos. Prisimenu tėvų ir kaimynų džiaugsmą, kai 1939-ųjų rudenį mūsų kraštas grįžo Lietuvai. Laisvės kovų pokariu gausi mūsų šeima paliko be pastogės. 1945 m. sausio 9 d. sovietiniai NKVD kariškiai sudegino visus mūsų trobesius, nes pas mus nakvojo Lietuvos partizanai. Mūsų šeima kaip ir daugelis kaimynų ir toliau rėmė partizanus. Priverstinės kolektyvizacijos metu, 1951-aisias už nepakeliamų mokesčių nesumokėjimą buvo konfiskuota dalis mūsų šeimos turto.

Dar nepilnametis pradėjau dirbti įvairiose įstaigose ir organizacijose. Kartu mokiausi vakarais ir neakivaizdiniu būdu.

Vėliau, nors buvau SSKP (LKP) narys, tačiau dirbdamas Eišiškių ir Varėnos rajonų laikraščių redakcijose, sekretoriaudamas Varėnos rajono vykdomajame komitete, susilaukdavau nemažai priekaištų iš SSKP vietinių pareigūnų už partinio diktato spaudai, tariamai „tarybų valdžiai“ ir visam viešajam gyvenimui kritiką. 1981 m. vasario 17 d. KGB Druskininkų skyrius rašė LTSR KGB komitetui, jog aš gyriau Lenkijos „Solidarumą“, apgailestavau, kad SSSR nespausdinami tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai.

Daugelis kraštiečių, ypač inteligentų, pažinojo mane ne kaip valdininką, o daugiau kaip kraštotyrininką, šachmatininką, smerkiantį vietinių viršininkėlių savanaudiškumą ir pasipūtimą.

Pirmą kartą dar tik septyniese susirinkome 1988-ųjų liepos viduryje mano darbo kabinete. Nors ir nesutikau, Sąjūdžio grupės kūrėjai išrinko mane savo pirmininku. Aiškinau jiems, kad man, kaip Vykdomojo komiteto pareigūnui, netinka vadovauti sąjūdininkams. Prašiausi perrenkamas. Tai pavyko tik trečiame grupės susirinkime, kai mūsų buvo jau 22. Aš vadovavau Sąjūdžio rajono skyriaus kultūros komisijai. Kiek galėdamas stengiausi padėti politiniams kaliniams ir tremtiniams atgauti nors dalelę iš jų atimto turto. Todėl 1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose mane rėmė Sąjūdis ir politiniai kaliniai bei tremtiniai.

Nuo 1990-ųjų kovo 2-osios mes – Sąjūdžio remti parlamentarai kasdien rinkomės Aukščiausiosios Tarybos buvusių Profsąjungų tarybos salėje, rengėme Laikinąjį pagrindinį įstatymą, Nepriklausomybės atkūrimo aktą ir kitus projektus.

Tuo metu LKP funkcionieriai ir aktyvas rinko parašus, reikalaujančius Aukščiausiosios Tarybos pirmininku rinkti jų lyderį A. Brazauską. Tai buvo pirmas Lietuvos žmonių supriešinimas. Vieniems svarbiausia buvo nepriklausomybės atkūrimas, kitiems – kas taps aukščiausiu valstybės pareigūnu…

Nepriklausomybės atkūrimo akto tekstas man, kaip ir daugumai deputatų sąjūdininkų, buvo žinomas iš anksto, tačiau jo klausydamasis tą kovo 11-osios vakarą ir matydamas salės priekyje vietoje sovietinių simbolių kylančią mūsų trispalvę, negalėjau sulaikyti džiaugsmo ašarų. Regis, džiūgavome visi, tartum viena tautos valią pareiškusi šeima.

Po dienos kitos ėmė niauktis priešiški debesys. Nenustebino grasinimai iš Maskvos, smerkimai iš pasilikusių ant TSKP platformos komunistų lūpų ir laikraščių. Plito ir stiprėjo smerkimo už A. Brazausko neišrinkimą AT pirmininku kampanija. Kovo viduryje gavau protesto telegramą iš Varėnos rajono „Dainavos“ kolūkio, kad per pusantro šimto kolūkiečių pasirašė protestą dėl A.Brazausko neišrinkimo ir pasiuntė į LKP CK…

Atkuriamajame Seime, kaip, beje, ir vėlesniuose, dirbau Savivaldybių komitete. Rūpinausi Rytų Lietuvos problemų sprendimu. Raminau mūsų nepriklausomybės priešų kurstomus kitataučius.

Tikėjausi, kad Nepriklausomybės atkūrimas išlaisvins žmonių iniciatyvą, paskatins geriau dirbti ir doriau elgtis. Tačiau tai išsipildė tik iš dalies. Iki šiol daugumai mūsų trūksta ne tik materialinių dalykų. Su Nepriklausomybe, regis, negrįžta šimtmečiais ugdytas mūsų protėvių dvasingumas, darbštumas ir paprastas sąžiningumas.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 73–74.