Bronislavas GENZELIS (1934 02 16–2023 12 18)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 

1934 m. vasario 16 d. – gimė Aukštadvario miestelyje, Trakų rajone.

1959 m. – baigė Maskvos M. Lomonosovo valstybinį universitetą, filosofijos istorikas. Filosofijos mokslų daktaras, profesorius.

1959–1961 m. – Šiaulių pedagoginio instituto (dabar – Šiaulių universitetas) dėstytojas.

1961–1964 m. – buvo Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos instituto aspirantas.

1964–1992 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas.

1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos narys. 1958–1990 m. – Lietuvos komunistų partijos narys, 1989–1990 m. – LKP Centro komiteto biuro narys.

Nuo 1990 m. – Lietuvos demokratinės darbo partijos tarybos prezidiumo narys.

1989 m. – išrinktas TSRS liaudies deputatu Kretingos nacionalinėje teritorinėje rinkiminėje apygardoje, 1989–1990 m. buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos nariu.

1990 m vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Žvėryno rinkiminėje apygardoje Nr. 7 (Vilniaus miestas).

1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros bei Lietuvos Konstitucijos rengimo komisijose.

1992–1996 m. – Seimo narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas.

1994–2005 m. – Lietuvos ryšių su užsienio šalimis draugijų asociacijos prezidentas, taip pat Lietuvos ir Kinijos draugijos pirmininkas, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas.

1995–1998 m. – Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinės komisijos pirmininko pavaduotojas.

1995–2008 m. – LSDP narys, tarybos narys (1999 m.).

1996 m. ir 2008 m. – kandidatavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

1998–2008 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubo pirmininkas, nuo 2008 m. – klubo pirmininko pavaduotojas.

2002–2004 m. – Europos Sąjungos Ateities Lietuvos forumo tarybos pirmininko pavaduotojas, Universalizmo idėjų analizės Europos komiteto narys.

Nuo 1997 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros profesorius. Yra parašęs knygų filosofijos ir kultūros istorijos klausimais, sudaręs antikos, viduramžių, renesanso bei naujųjų laikų Vakarų Europos ir Amerikos filosofijos chrestomatijų, paskelbęs mokslinių ir publicistinių straipsnių. Išleido Sąjūdžio istorijai skirtas knygas, atsiminimus: „Istorija ir mes“ (1998 m. ), „Sąjūdis: priešistorė ir istorija“ (1999 m.), „Imperijai griūvant: žmonės, įvykiai, procesai“ (2006 m.), „Užvertas puslapis“ (2009 m.), „Kelias į Nepriklausomybę : Lietuvos Sąjūdis 1988–1991“ (2010 m.), „Politikos laisvamanio užrašai: sovietmetis, Sąjūdis, nūdiena“ (2016 m.).

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2008 m. vasario 5 d. – apdovanotas LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, Lietuvos mokslo premija už darbų ciklą „Lietuvos kultūros istorijos tyrinėjimai (kultūrologiniai ir politologiniai aspektai)“ (2008 m.).

Mirė 2023 m. gruodžio 18 d. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Ir okupacinio režimo metais nesunkiai sekėsi daryti akademinę karjerą. Tai sudarė prielaidas sąlyginai būti nepriklausomu. Stebėjau vykdomą rusifikaciją, nomenklatūros savimylą. Studijuodamas pasaulio politinę istoriją suvokiau, kad visos imperijos anksčiau ar vėliau žlunga ir kad po savo griuvėsiais gali palaidoti ištisas tautas. Susimąstydavau: koks likimas ištiks lietuvius? Siekiau, kad Lietuvos piliečiai susipažintų su pasaulio kultūros lobynais, savo tautos praeitimi (jeigu tauta nesuvoks savasties, vėliau jos niekas nereanimuos). Su R. Ozolu ir A. Rybeliu sukūrėme neoficialiąją Lietuvos ir pasaulio kultūrinio palikimo rengėjų bei skelbėjų grupę, siekėme parodyti tautiečiams, kad be oficialiosios egzistuoja ir kitos ideologijos. Tada supratau, jog atėjus laikui būtina veikti. Gorbačiovinė „perestrojka“ suteikė tokią galimybę ir įsijungiau į įvairių klubų veiklą, iš kurių ir išaugo Sąjūdis, sujungęs visus Lietuvos piliečius demokratijos ir nepriklausomybės siekiui.

Pirmasis žingsnis į Lietuvos valstybingumo atstatymą buvo 1988 m. birželio 3-ioji – Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės įkūrimas, antras – 1989 m. vasario mėn. rinkimų į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą laimėjimas, trečias – visų visuomeninių institucijų (tarp jų ir LKP) atsiskyrimas nuo Maskvos. Visa ši įvykių eiga įteigė žmonėms nepriklausomos valstybės atstatymo jausmą. Kovo 11-os dienos aktas – formalus tos įvykių grandinės įprasminimas. Įvykiai sruventų ta pačia vaga, nepriklausomai nuo to, kas bebūtų išrinktas LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininku (kiekvienas, kuris nepritartų Lietuvos valstybingumo atstatymui, būtų nušluotas nuo politinės arenos). Pasirašyti po Kovo 11-osios aktu jau nebuvo joks didvyriškumas, tik rinkėjų valios išreiškimas.

Sukūrėme demokratinės valstybės modelį, tik nesugebėjome išsaugoti piliečių pasitikėjimo ja, apsaugoti valstybę nuo savanaudžių valdžios. Dabar Lietuva virsta svetimšalių firmų ir firmelių kolonija (valstybė, kurioje vienų turto blizgesys užgožia daugumos skurdą, palaipsniui praranda nepriklausomybę – toks yra nenumaldomas istorijos dėsnis). Neretai girdime: mums reikalingas šeimininkas. Man nepriimtina tezė: mes be užsienio paramos neišsiversime (juk tai seniau kartotos tezės – mes be „vyresniojo brolio“ paramos negalime išsiversti – kitas variantas).

Berods, Anatolis France yra pastebėjęs: revoliucijas pradeda idealistai, vykdo pragmatikai, o jos vaisius skina niekšai. Mes sąjūdininkai pagimdėme mutantą, kuris pasivadino Lietuvos konservatoriais. Manyčiau, visi mutantai neilgaamžiai ir istorijos analuose apie juos bus prisiminta, kaip trumpalaikę organizmo negalią.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 82.