Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d.

Gintautas IEŠMANTAS (1930 01 01–2016 09 04)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras  

 

Gintautas Iešmantas
Apie 2000 m. | Fotografas nenurodytas 
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyvas

 

1930 m. sausio 1 d. – gimė Šūklių kaime, Žaliosios valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Vėliau su tėvais gyveno Skrynupių kaime prie Griškabūdžio.

1937–1949 m. – mokėsi Griškabūdžio pradžios mokykloje, vėliau – Šakių gimnazijoje.

1949–1953 m. – studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę.

1953–1970 m. – dirbo laikraščių redakcijose: „Lietuvos pionierius“ (atsakinguoju sekretoriumi), „Tarybinis mokytojas“ (skyriaus vedėju), „Liaudies sargyboje“ (atsakinguoju sekretoriumi).

1970–1972 m. – dirbo „Žinijos“ draugijos Vilniaus skyriaus atsakinguoju sekretoriumi.

1959–1974 m. – SSKP narys.

1958–1974 m. ir nuo 1989 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.

1972–1974 m. – dirbo laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ korespondentu, skyriaus vedėju.

1974 m. rugsėjo 6 d. – Gintauto Iešmanto bute pirmą kartą atlikta krata, konfiskuoti poezijos rankraščiai. Dėl eilėraščiuose reiškiamų antisovietinių idėjų buvo pašalintas iš darbo „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos.

1974–1980 m. – dirbo Lietuvos knygų rūmuose bibliografu, skyriaus vedėju.

1977–1979 m. – rašė politines aktualijas nušviečiančius straipsnius į pogrindinį, savilaidinį žurnalą „Perspektyvos“.

1980 m. kovo 17 d. – suimtas už bendradarbiavimą pogrindinės spaudos leidyboje.

1980 m. gruodžio 15–22 d. – vyko žurnalo „Perspektyvos“ bendradarbių Vytauto Skuodžio, Povilo Pečeliūno ir Gintauto Iešmanto teismas. Lietuvos TSR teismo Gintautas Iešmantas nuteistas 6 metų laisvės atėmimo griežtojo režimo lageryje ir 5 metams tremties.

1981–1986 m. – kalintas Pskovo kalėjime, Permės lageriuose, 1986–1988 m. – gyveno tremtyje Komijos ASSR.

1986–1988 m. – priimtas garbės nariu į Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinius PEN ( nepolitinė organizacija, ginanti kūrybinę rašytojų ir kitų kūrėjų laisvę, menininkus, pasaulyje persekiojamus už įsitikinimus) klubus, taip pat buvo Lietuvos Helsinkio grupės narys.

1988 m. lapkričio 5 d. – grįžo iš tremties į Lietuvą.

1989–1990 m. – LSDP spaudos leidybos iniciatorius, laikraščių „Lietuvos socialdemokratas“ ir „Lietuvos žinios“ vyriausiasis redaktorius.

1989–2016 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys, LSDP atkūrimo iniciatyvinės grupės narys, LSDP Atkuriamosios konferencijos dalyvis, LSDP Tarybos narys (1989–1993 m.).

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu Kalvarijos rinkiminėje apygardoje Nr. 126.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Jungtinės Sąjūdžio frakcijos narys, dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros komisijoje,  buvo Kultūros ir informacijos priemonių pakomisės narys, Laikinosios kaimiškųjų apygardų deputatų grupės narys, Laikinosios komisijos pataisos darbų įstaigų veiklai tikrinti narys, Aukščiausiosios Tarybos antrosios sesijos balsų skaičiavimo narys, Tibeto rėmimo grupės narys.

1990 m. gruodžio 20 d. – Kopenhagos universitete apdovanotas Paulio Lauritzeno Laisvės fondo premija (Danija).

1999 m. vasario 1 d. – apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2002 m. – pirmasis Juozo Tumo-Vaižganto premijos, įsteigtos Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos, laureatas.

Nuo 2004 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, išleido apie 60 eilėraščių, poemų, dramos kūrinių bei istorinės ir politinės publicistikos rinkinių.

2016 m. rugsėjo 4 d. – mirė Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato Gintauto Iešmanto (Kalvarijos rinkimų apygarda Nr. 126 / Marijampolės rajonas) vardinio balsavimo „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ kortelė
Vilnius, 1990 m. kovo 11 d.
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas. F. 2, ap. 1, b. 17, l. 35 

 

 


 

 

Laisvė gimsta kovoje už laisvę

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Mane trikdo pasakymai, esą, mes, atkurdami Nepriklausomybę, tik pasinaudojome susidariusiomis palankiomis sąlygomis. Juose, žinoma, yra tiesos, tačiau dar daugiau neteisybės. Argi tos sąlygos nebuvo sukurtos kovoje už žmogaus teises? Ir viduje, ir užsienyje? Argi tų sąlygų nestiprino kovojantieji už savo tautų laisvę? Dar keisčiau skamba mintis, neva Lietuva tapusi nepriklausoma tuomet, kada jos Nepriklausomybę pripažino užsienio valstybės. Tai, vieno politikos apžvalgininko manymu, per daug nestebintų, jeigu diena, kai Rusija pripažino Lietuvos laisvę, būtų laikoma vos ne svarbesne už Kovo 11-ąją. Bet ar Rusija, taip pat kitos valstybės, būtų pripažinusios Lietuvą, jei nebūtų buvę Kovo 11-osios? Ir šis klausimas nėra koks nors minėtos datos sureikšminimas, kaip teigia apžvalgininkas. Kovo 11-oji yra objektyvus faktas, sukėlęs grandininę reakciją. Nereikia užmiršti: tautoms laisvė nesuteikiama, nedovanojama, gali taip atrodyti vien iš pirmo žvilgsnio. Iki patvirtinimo momento vyksta nenumaldoma kova, kai kur kruvina ir ilga, kitur taiki, bet taip pat sunki ir ne be aukų. Prisiminkime, ką sakė N. Chruščiovas, kai jam apžiūrint Jungtinių Tautų rūmus buvo priminta, jog čia būtent gimstanti tautų nepriklausomybė. Šalies, kurioje buvo faktiškai paneigtos tautų teisės, vadovas atšovė: tautų laisvė gimsta jų kovoje už laisvę. Ir jis buvo teisus. Tokia iš tikrųjų yra istorijos realybė ir neginčijama tiesa. Ir ne vien mūsų tautos praeitis liudija šią tiesą. Apie ją įtikinamai kalba kolonijinių Afrikos bei Azijos tautų kova, nuožmus Čečėnijos išsivadavimo karas. Tereikia prisiminti, su kokiu žvėriškumu serbai mėgino užslopinti Kosovo laisvės siekimą, su kokia neapykanta ir žiaurumu stengiamasi užgniaužti dešimtmečius trunkančią kurdų tautos kovą. Nepaisoma nei tarptautinės teisės, nei kitų valstybių nuomonės, kišamasi į kaimynų ir ne kaimynų reikalus. Baisu pagalvoti, kiek daug pasaulyje neteisybės! Antra vertus, lig šiolei kai kas sakydavęs, kad prieš Kovo 11-ąją buvę gana svarbių datų, galėjusių ją pakeisti. O štai dabar tą istorijos blykstelėjimą bandoma nuvertinti kitokia seka ir prasme. Ir tai daro vienas tų, kurie prisidėjo prie Kovo 11-osios atsiradimo. Noriu tikėti, kad taip elgiamasi geidžiant pasirodyti originaliam. Ką gi, keičiasi laikai, keičiasi žmonių nusistatymas, keičiasi ir mąstymas. Šią aplinkybę nurodo ir pats apžvalgininkas. Anksčiau esą tokia mintimi, kurią jis išskaitęs užsienyje, būtų baisiausiai pasipiktinęs, o dabar … Dabar ją pats dėsto per radiją kitiems. Tačiau nėra ko stebėtis. Juk kažkada bandyta menkinti ir Vasario 16-ąją. Taip pat iš draugų pusės, ne tik priešų. Ir dar. Vienas buvęs politinis kalinys net įrodinėja, neva Kovo 11-osios signatarų parašai esą „joks ypatingas nuopelnas, joks didvyriškumas, o tik pilietinės pareigos atlikimas rinkėjų pavedimu“. Bet ar pareigos atlikimas kovoje už laisvę nėra svarbiausias dalykas? (Ją, beje, atliko ir Vasario 16-osios signatarai Lietuvių konferencijos pavedimu). Juk nepaisyta didžiausių pavojų. Pagaliau ar tie, kurie atliko tą pavedimą, nebuvo pirmiausia patys protu, širdimi ar net gyvenimu įsipareigoję Lietuvos likimui? Aišku viena. Kaip ir Vasario 16-oji, taip ir Kovo 11-oji sušvito tautos kelyje vienodai sunkiomis, nors ir skirtingomis aplinkybėmis. Ir šis palyginimas nėra nei Kovo 11-osios, nei jos signatarų vaidmens koks nors perdėtas išaukštinimas. Yra nepajudinama objektyvi tiesa: tautos laisvė ir nepriklausomybė gimė jos kovoje už tą laisvę. Amžiaus pradžioje ir dabar, jo pabaigoje. Man pačiam Kovo 11-oji yra mano gyvenimo viršūnė.“

 

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 96–97.

 

 

 

   Naujausi pakeitimai - 2021-10-05 10:50
   Vilma Akmenytė-Ruzgienė