Stanislovas Gediminas ILGŪNAS (1936 03 29–2010 05 08)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 

1936 m. kovo 29 d. – Kantališkių kaime, Marijampolės rajone.

1967 m. – baigė Kauno ekonomikos technikumą, įgijo techniko-planuotojo specialybę.

1976 m. – baigė studijas Vilniaus valstybiniame universitete, įgijo žurnalisto specialybę.

1950–1953 m. – dalyvavo Lietuvos rezistencijos kovose. Už tai 1953 m. suimtas ir nuteistas 25 metams laisvės atėmimo, 1957 m. iš įkalinimo vietos paleistas.

1957–1966 m. – dirbo Marijampolės cukraus fabrike normuotoju, Marijampolės autotransporto kontoroje Nr.2 techniku normuotoju, Marijampolės maisto pramonės automatų gamyklos inžinieriumi normuotoju.

1966–1990 m. – dirbo Jonavos statybos valdyboje meistru, inžinieriumi, statybos tresto sutarčių ir sąmatų skyriaus viršininku.

1988 m. – vienas Sąjūdžio kūrėjų Jonavoje.

1988 m. spalio 22–23 d. – Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, Jonavos rajono Sąjūdžio tarybos pirmininkas.

1990 m. kovo 7 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Rimkų rinkiminėje apygardoje Nr. 120 (Jonavos r.).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Buvo Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos pirmininku.

1992 m. ir 2000 m. – kandidatavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

Nuo 1993 m. – Lietuvos radijo ir televizijos valdybos (vėliau – tarybos) narys, pirmininkas (1993–1996 m.).

1993–1997 m. – Lietuvos archyvų direkcijos, vėliau – departamento generalinis direktorius.

1997–1998 m. – Lietuvos Respublikos prezidento patarėjas.

Nuo 1997 m. – LSDP tarybos narys. 1997–2001 m. – LSDP Vilniaus rajono skyriaus tarybos pirmininkas. 2001 m. – vėl išrinktas LSDP tarybos nariu. Buvo Vilniaus miesto skyriaus tarybos narys, Baltupių grupės pirmininkas. Vadovavo Vilniaus miesto Šviesos grupei. Buvo LSDP garbės narys.

Nuo 1998 m. – Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos direktorius. Nuo 2004 m. – Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto narys, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos narys. Buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo valdybos narys.

Lietuvos ir užsienio spaudoje paskelbė apie 500 straipsnių istorijos, kultūros, politikos ir visuomenės gyvenimo klausimais. Išleido knygas: „Jonas Čerskis“ (1983 m.), „Vincas Pietaris“ (1987 m.), „Prie Sasnos ir Šešupės“ (1995 m.), „Kazys Grinius“ (2000 m.), „Šaknys“ (2000 m.), „Steponas Kairys“ (2003 m.), „Česlovas Kudaba“ (2003 m.), „Sąjūdis Jonavoje. 1988–1990“ (2004 m.), „Lietuvos Respublikos XII Vyriausybė“ (2004 m.), „Knygnešių keliais“ (2005 m.), „Sasnava. Kraštas ir žmonės“ (2005 m.). Knygos „Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas“ sudarytojas ir įvado autorius.

1996 m. vasario 6 d. – apdovanotas LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2000 m. – suteiktas Jonavos miesto garbės piliečio vardas.

Žmona Birutė – lituanistė, redaktorė. Vaikai – Stasys, Rasa, Ugnė ir Milda.

2010 m. gegužės 8 d. – mirė Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

Į 1990 m. kovo 11-ąją

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Gimiau dar Nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau apie ją žinojau tik iš tėvų pasakojimų, vėliau – iš literatūros. Pokario metais klausydamasis pas mus besilankiusių partizanų kalbų, vėliau matydamas jų išniekintus kūnus prie Sasnavos valsčiaus mūrų, dainavau apie juos dainas ir norėjau būti toks kaip jie, būti su jais. Šis jausmas ypač sustiprėjo, kai keturiolikmečiui teko patirti čekistinių tardymų siaubą. Ištrūkęs iš šio pragaro, troškau tęsti žūstančių partizanų ginkluotą kovą. Šią veiklą septynioliktaisiais gyvenimo metais nutraukė susidūrimas su MGB smogikais. Nuteistas 25 metams laisvės atėmimo, kalėjimų ir konclagerių „universitetuose“ suvokiau, kad šiuo metu ginklu iškovoti nepriklausomybės neįmanoma.

Grįžęs į tėvynę visą nuo valdiškos tarnystės likusį laiką ruošiau žygius, kraštotyrines ekspedicijas, vedžiau į juos žmones, ypač jaunimą, stengiausi sudominti mūsų praeitimi, kovomis už laisvę. XIX a. sukilimai, knygnešystė, tautinio atgimimo idėjos, įžymių praeities Lietuvos veikėjų veikla – visa tai ugdė žmonių, ypač jaunimo patriotizmą. Vėliau prasidėjo Sąjūdžio veikla, 1990 m. atvedusi į Kovo 11-ąją. Rinkėjai suteikė man garbę balsuoti už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą ir tai ne mano nuopelnas, tai jų, daugumos Lietuvos žmonių, gyvųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę valios išraiška.

Aukščiausiojoje Taryboje 1990–1992 m. teko dirbti Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos pirmininku. Čia mokiausi patyrimo ir išminties iš įžymių švietimo, mokslo ir kultūros žmonių, rašytojų, kurie buvo tos Komisijos nariai. Teko dalyvauti rengiant Nepriklausomos valstybės pirmuosius svarbiausius švietimo, mokslo ir kultūros įstatymus, teikti juos Parlamentui, dalyvauti nepriklausomybės įtvirtinimo procese. Dirbdamas Parlamente, stengiausi įstatymais užtikrinti piliečių teisę į nemokamą mokslą, gydymą, visiems – ir tikintiesiems ir laisvamaniams garantuoti sąžinės laisvę. 1990 m. vasarą įsitraukiau į Sąjūdžio centro frakcijos veiklą. Aukščiausiojoje Taryboje patyriau, jog ir nepriklausomoje, demokratinėje valstybėje nėra paprasta likti ištikimam savo įsitikinimams, ypač pradėjus žmones skirstyti į savus ir svetimus. Tą patyriau ir vėliau savo darbe po 1992 m. Okupacijos metais nesitikėjau, kad man dar teks gyventi Nepriklausomoje Lietuvoje. Įsivaizdavau, kad, atgavus nepriklausomybę, mūsų valstybėje bus užtikrintos visos žmogaus ir piliečio teisės, įsigalės tiesa ir gerovė. Įsivaizdavau, kad būsimoje visuomenėje pasiturinčiai gyvens laisvi laisvos valstybės žmonės.

Dabar, po dešimties nepriklausomybės metų atrodo, kad pilietinė visuomenė mūsų valstybėje dar nesusiformavo. Nuvertėjo idealizmas, humanizmo idėjos. Daugeliui vienintele vertybe tapo turtas. Išaugo socialinė nelygybė. Klesti korupcija, kyšininkavimas, pasipūtimas, pataikavimas, savivaliauja valdininkija. Ir vis dėlto turime nepriklausomą, demokratinę Valstybę, apie kokią svajojo, už kurią kovojo ištisos kartos. Turime nepriklausomą žiniasklaidą, galime nesibaiminti, kad dėl pažiūrų ar jų reiškimo kas nors įkalins ar kur nors ištrems. Veikia įvairios partijos (nors daugelis jų ir neturi nei savo ideologijos, nei žmonių pasitikėjimo). Demokratija turi daug trūkumų, tačiau geriau už ją kol kas žmonija nieko nesugalvojo.

Tikiu, kad ne tik gimti, bet ir numirti bus lemta Nepriklausomoje Lietuvoje, kad anksčiau ar vėliau, anot „Tautinės giesmės“, saulė Lietuvos tamsumas prašalins ir šviesa, ir tiesa lydės mūsų tautos ir valstybės žingsnius.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 99.