Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d.

Antanas KAROBLIS (1940 08 17–2007 06 19)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 

 

Antanas Karoblis
Apie 2000 m. | Fotografas nenurodytas 
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyvas

 

1940 m. rugpjūčio 17 d. – gimė Daujėnų kaime, Pasvalio rajone.

1946–1957 m. – mokėsi Daujėnų, Lauksodžio, Daržų, Joniškėlio, Panevėžio mokyklose.

1953–1957 m. – dalyvavo pogrindinėje antitarybinėje veikloje, už kurią buvo pašalintas iš vidurinės mokyklos, nepriimtas studijuoti aukštosiose mokyklose.

1961–1966 m. – studijavo Vilniaus valstybiniame universitete (dabar – Vilniaus universitetas), įgijo matematiko specialybė. Fizikos-matematikos mokslų kandidatas, docentas.

1959–1962 m. – dirbo įvairiose Biržų, Pasvalio ir Kupiškio rajonų organizacijose bei mokyklose darbininku, mokytoju, kultūros namų direktoriumi.

1962–1967 m. – dirbo Radviliškio rajono Vėriškių aštuonmetėje bei Grinkiškio vidurinėje mokykloje mokytoju.

1967–1970 m. – dirbo Kauno politechnikos institute asistentu.

1970–1972 m. – buvo Vilniaus valstybinio universiteto aspirantas.

1973 m. – apgynė matematikos mokslų kandidato disertaciją „Nepriklausomų vienodai pasiskirsčiusių atsitiktinių dydžių ir vektorių sumų ribinės teoremos“.

1973–1989 m. – dirbo Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) docentu. Nuo 1989 m. – Vytauto Didžiojo universiteto prorektorius. Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos narys.

1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės narys, Kauno miesto tarybos narys, Kauno tarybos nuolatinės rinkimų komisijos narys. Kauno politechnikos institute Sąjūdžio rėmimo grupės tarybos pirmininkas.

1990 m. kovo 7 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Pagėgių rinkiminėje apygardoje Nr. 67 (Šilutės r.).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos narys, nuo 1990 m. balandžio 24 d. – Valstybinės komisijos priešblokadinių priemonių planui paruošti ir vykdyti narys, nuo 1990 m. gegužės 9 d. – „Lietuvos aido“ redakcinės kolegijos narys. Nuo 1990 m. liepos 6 d. – buvo atsakingas už Aukščiausiosios Tarybos deputatų pasisakymų per Lietuvos radiją ir televiziją koordinavimą. 1990 m. spalio 31 d. – išrinktas į Aukščiausiosios Tarybos balsų skaičiavimo komisiją. Nuo 1991 m. kovo 13 d. – buvo Aukščiausiosios Tarybos trečiosios sesijos posėdžio sekretoriato narys. Nuo 1991 m. lapkričio 14 d. – Estijos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos Tarpparlamentinės Asamblėjos narys.

1992 m., 1996 m. ir 2000 m. – nesėkmingai kandidatavo į Lietuvos Respublikos Seimo narius.

1989–1998 m. – Vytauto Didžiojo universiteto senato narys.

Nuo 1998 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos narys, 2000–2001 m. – buvo Kauno rajono skyriaus pirmininkas.

2000 –2003 m. – Kauno rajono savivaldybės tarybos ir rajono valdybos narys, vadovavo Viešosios tvarkos ir bendruomeninių reikalų komitetui.

2003 –2005 m. – buvo „Nepriklausomybės akto signatarų klubo“ kancleris, 2005 m. kovo 10 d. – perrinktas klubo kancleriu naujai kadencijai. Šiais pareigas ėjo iki mirties.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Žmona – Daiva, sūnus – Remigijus, dukros: Erika ir Aistė.

2007 m. birželio 19 d. – mirė Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse, Kaune.

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato Antano Karoblio (Pagėgių rinkimų apygarda Nr. 67 / Šilutės rajonas) vardinio balsavimo „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ kortelė
Vilnius, 1990 m. kovo 11 d.
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas. F. 2, ap. 1, b. 17, l. 46 

 

 


 

 

KAIMUI REIKIA PADĖTI

Svarstymai apie valstybę:

„Net paviršutiniškai susipažinus su šių dienų Lietuvos žemdirbių problemomis, galima teigti, kad nei Aukščiausioji Taryba, nei Vyriausybė, ministerijos bei kitos institucijos reikiamo dėmesio žemės ūkiui ir jo ateičiai neskiria. Keista, kad Aukščiausioje Taryboje priimami žemės ūkio reformos įstatymai, netgi perspektyvinės (bent artimiausiems dešimtmečiams) žemės ūkio plėtojimo programos arba koncepcijos. Nuodugniau panagrinėję jau įgyvendinamus žemės reformos, žemės ūkio įmonių privatizavimo bei išlikusio turto grąžinimo įstatymus įsitikinsime, kad jie neorientuoja kurti ekonomiškai perspektyvaus ūkio. Juose ir poįstatyminiuose dokumentuose daugiausia dėmesio skiriama žemės paskirstymui ir turto pasidalijimui, neatsižvelgiama, kaip ir kokią žemės ūkio produkciją gaminsime, kokio dydžio ir kaip suformuosime žemės sklypus ūkiams, kad šie ūkiai būtų ekonomiškai naudingi ir ūkininkams, ir žemės ūkio bendrovių darbuotojams, ir valstybei. Taigi, kokią Lietuvą norime matyti ateityje: trobelninkų ar kitokią? Paviršutiniškai samprotaudami daugelis mano, kad šios problemos susitvarkys savaime. Dėl konkurencijos laisvojoje rinkoje kai kurie ūkiai bankrutuos, kursis nauji arba plėsis ekonomiškai pajėgūs. Bet tai natūrali atranka. Kol šis procesas savaime padės pakelti žemės ūkį, praeis daug daugiau laiko, negu tuo atveju, jei jis būtų valdomas ir reguliuojamas. Jei jis liks nekoreguotas ir nenukreiptas racionalesne linkme, tai neišvengsime šių neigiamų padarinių:

1. Dėl nedidelio žemės ploto nemažai ūkių bus nerentabilūs, merdės, o vėliau bankrutuos. Jų savininkai bus materialiai sužlugdyti, dvasiškai traumuoti, turės ieškoti kito verslo ar darbo. Dar nelaimingesni jausis tie, kurie bus pasistatę ar pradėję statytis naujus pastatus.

2. Iš anksto prognozuojant kai kurių ūkių bankrotą yra beprasmis žmonių triūso, lėšų ir statybinių medžiagų švaistymas kuriant sodybas, tiesiant kelius, elektros bei ryšio linijas ir t.t. Beveik kiekvienas ūkininkas, turėdamas 5–15 ha žemės atokiau nuo gyvenvietės, kurioje gyvena dabar, statysis pastatus savo sklype. Manyčiau, daugiau nei pusė jų dėl žemo ūkininkavimo lygio neišlaikys konkurencijos (nepajėgs įsigyti reikiamos technikos), anksčiau ar vėliau kapituliuos.

3. Labai aštrus bus žemės ūkio technikos stygius, nes jos pajėgumai nebus išnaudojami.

4. Lėtoki bus žemės ūkio kilimo tempai, nesugebėsime mažesnių ūkių reikiamai mechanizuoti. Taigi, iš anksto užprogramuotas 10–20 ar net daugiau metų bendras atsilikimas.

5. Žemėtvarkininkai neturės realių galimybių ūkininkui ar žemės ūkio bendrovei suprojektuoti ekonomiškai pagrįstų, tvarkingų žemės sklypų. Jie bus iškarpyti arba sudaryti iš atskirų, vienas nuo kito daugiau ar mažiau nutolusių plotų. Suprantama, tai trukdys normaliai ūkininkauti.

6. Visiškai tikėtina, kad po 5–10 metų teks daryti kitą žemės reformą. Ji bus daug skausmingesnė žmonėms, užuot kad dabar būtų iš karto daroma.

Apie šias problemas prieš žemės ūkio reformos įstatymų priėmimą buvo daug kalbėta ir rašyta. Manyčiau, kad Vyriausybė nedelsdama turėtų parengti Lietuvos žemės ūkio perspektyvinę programą arba koncepciją. Pirmiausia reikia aiškiai žinoti, ko norime ir siekiame, o tik po to ieškoti optimalių būdų tikslui įgyvendinti. Šiuo metu kaimo žmogus stovi kryžkelėje, turi rinktis kelią, nors tebėra daugybė neaiškumų. Žemės ūkio ministerija ir kitos su žemės ūkiu susiję institucijos, manyčiau, mažai teikia patarimų, paaiškinimų, kokį kelią, atsižvelgiant į sugebėjimus, galimybes ir kitas aplinkybes, jam tikslingiau pasirinkti. Jei įstatymai neorientuoja į ekonomiškai perspektyvaus ūkio kūrimą, tai bent patarimais, rekomendacijomis nukreipkime į tai.“

 

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 113–114.

 

 

 

   Naujausi pakeitimai - 2021-10-05 11:51
   Žydrūnas Mačiukas