Česlovas KUDABA (1932 07 24–1993 02 19)

 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras  

1932 m. liepos 24 d. – gimė Kobylbike (Naročių miestelyje, Pastovių r., Baltarusija); pase buvo įrašyta gimė – 1934 m. liepos 24 d., Vaiciekavo kaime, Tverečiaus valsčiuje, Ignalinos rajone.

1959 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą (dabar – Vilniaus universitetas), įgijo geografo specialybę.

1959–1993 m. – dirbo Vilniaus universitete. Geografijos mokslų kandidatas (1964 m.), docentas (1967 m.), geografijos mokslų daktaras (1972 m.), profesorius (1974 m.). Buvo Lietuvos geografijos atlaso mokslinės komisijos pirmininkas. Universitete dėstė 32 disciplinų paskaitas. Svarbiausia mokslo darbų sritis – Lietuvos ledyninis reljefas. Šia tema yra parašęs abi disertacijas, paskelbęs monografiją, apie 100 mokslinių straipsnių. Visą laiką domėjosi gamtos apsauga, kultūros istorija, kraštotyra.

1959–1989 m. – TSPK (Lietuvos komunistų partijos) narys, 1989–1990 m. – savarankiškosios Lietuvos komunistų partijos ir jos centro komiteto narys.

1964–1968 m. – ėjo Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekano pareigas.

1968–1993 m. – buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Buvo aktyvus Lietuvos ir Vilniaus Gamtos apsaugos draugijų tarybų narys, Kraštotyros draugijos centro tarybos narys ir Vilniaus miesto skyriaus vadovas, Mažvydo knygos bičiulių draugijos vadovas ir siela. Gamtos bei kultūros klausimais skaitė paskaitas „Žinijos“ draugijoje, keletą metų vadovavo šios draugijos mokslų apie Žemę respublikinei tarybai.

1978–1986 m. – Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas.

1986–1990 m. – Bendrosios geografijos ir kartografijos katedros vedėjas.

1982–1993 m. – Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos vadovas.

1986–1993 m. – Kartografijos laboratorijos mokslo vadovas.

1984 m. – už mokslinius darbus tiriant ledyninį Lietuvos reljefą jam paskirta Valstybinė premija.

1987 m. – išrinktas Lietuvos kultūros fondo valdybos pirmininku.

1988 m. birželio 3 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.

1988 m. spalio 22–23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys ir Sąjūdžio Seimo tarybos narys.

1989 m. rugpjūčio 6 d. – Gotlando komunikato signataras.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Ignalinos rinkiminėje apygardoje Nr. 107.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – dirbo nuolatinėje Švietimo, mokslo ir kultūros komisijoje, 1990 m. kovo 20 d.  paskirtas į Rytų Lietuvos problemų laikinąją komisiją, 1990 m. gruodžio 4 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos plenarinių posėdžių balsų skaičiavimo komisiją, nuo 1991 m. lapkričio 28 d. –  dirbo gamtos apsaugos komisijoje. Priklausė Sąjūdžio centro frakcijai.

1991–1993 m. – Atviros Lietuvos fondo (ALF) pirmininkas.

Paskelbė daugiau nei 1000 mokslinių publicistinių straipsnių geografijos, aplinkosaugos, kraštotyros ir kultūros klausimais. Parašė 15 knygų, su bendradarbiais parengė daugiau nei 30 atskirų leidinių.

Atminimas – Jo vardu pavadinta Česlovo Kudabos premija, respublikinis moksleivių Česlovo Kudabos geografijos konkursas, Ignalinos Česlovo Kudabos pagrindinė mokykla, gatvė Vilniuje.

2005 m. kovo 7 d. – Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino medaliu. Kiti apdovanojimai: Jono Basanavičiaus premija už dalyvavimą renkant medžiagą ir ruošiant kraštotyros monografijų ciklą  po mirties paskirta valstybinė (1993 m.), Vinco Kudirkos premija už knygą „Septyni keliai iš Varnių“ (1993 m.), Valdo Adamkaus premija už didelius darbus Lietuvos gamtos apsaugai (1994 m.), Miko ir Kipro Petrauskų vardo premija už straipsnius apie Ignalinos kraštą (1999 m.).

Žmona Dalia. Dukra – Eglė, sūnus – Gintaras.

1993 m. vasario 19 d. – mirė Vilniuje. Palaidotas Karveliškių kapinėse, Vilniuje.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Svarstymai apie valstybę: 

„(…) Kas turėtų būti man, mums didžiausias rūpestis, pareiga? Vaikai ir anūkai. Tai skola. Anūkai – mano skola. Aš (mes), gi kiek mažai apie juos galvojame, darome. Tad ar išties kuriame Lietuvos ateitį? Praeis dar kiek laiko, ir mes, vieni ir kiti, ir iš kairės, ir iš dešinės, lyg iš didelio ilgo mitingo sugrįšime… namo. Visada juk sugrįžtame į savo vietą, tikrą gyvenimo būvį. Sugrįšime nei vieni geresni, nei kiti blogesni. Kad tik visi sugrįžtume… Nelengva bus palinkti prie paliktų vagų ar rankraščių – nelabai aišku, nuo ko pradėti. Juo vėliau, juo bus sunkiau. Jau (!) reikalas verčia dabar, dar šį vakarą, ryto nelaukus, grįžti ir dirbti. Nes gi niekas niekam nieko veltui neduos… Gal tai ir bus tikrasis sukrėtimas. Atrodo, be šito (?) žmogus nesupranta poreikio dirbti. (…) Ateitis čia, Lietuvoje, bus sukurta darbu.“

Česlovas Kudaba, „Nerimas kelyje su pamokymais pačiam sau“, 1992 m. vasario 16 d., Iš knygos: „Pėsčiojo riterio dalia“, sudarė Romualdas Norkus, Kaunas: Spindulys,1995 m.

„(…) Lietuvos nepriklausomybės gynime yra nepaprasto – laimėta nepaklusnumo, nesmurtinio pasipriešinimo būdu. Gintasi neprievartos ir teisumo, ištvermės jėga. Per visą šį kovos laikmetį aukos tik mūsų pusėje, keršto nebuvo ir, Dieve duok, tenebūna. Žmogus tobulas, bet nuopuolio atveju baisus, atgrasus. To išvengti nelengva. Juk matome, kas darosi įvairiose pasaulio vietose, netgi išliaupsintose demokratinėse valstybėse. Tad šis mūsų nepriklausomybės apgynimo aktas – didžiausia moralinė vertybė ir viltis ateičiai.

(…) Mes dabar bažnytiškai kartojame: meilė, meilė… Tai didelė dvasios pasaulio vertybė. Bet jei netelpa joje tiesa, reiklumas sau ir dar sykį tiesa?.. Juk tiesos sakymas ir yra Dieviškumo apsireiškimas. Suprantama, jei tiesa tikima, ji pasirenkama, neveidmainiaujama ir nespekuliuojama. Net nusikaltusiojo pripažinta: jo pasakyta tiesa nenustoja didžios vertės.

Verta būtų šiandieną dar kartą kiekvienam priminti sau, jog šio šimtmečio kelyje buvo atnešta į Lietuvą blogų dalykų iš vakarų ir iš rytų. Jų neišvengta. Taip mes, dargi kitos kartos žmonės, pavieniui negalim pataisyti padaryto smurto, jo panaikinti. Et aš, žinantis, jog prie to prisidėjo mano tėvynainiai, tautietis, neatsisakau tos kaltės. Pasilieku su kraujo dėme. Tegul skauda ir man, jei bent kiek tai pajusti gebu. Gal tai perspės vaikus – kas žino, kokį šansą jiems netolima ateitis gali pasiūlyti?“

Česlovas Kudaba, „Siena“, 1999 m. balandžio 20 d., Iš knygos: „Pėsčiojo riterio dalia“, sudarė Romualdas Norkus, Kaunas: Spindulys,1995 m.