Vytautas LANDSBERGIS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

 

 

1932 m. spalio 18 d. – gimė Kaune, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės šeimoje.

1949 m. – baigė vidurinę mokyklą ir J. Gruodžio muzikos mokyklą.

1950–1955 m. – studijavo Valstybinėje konservatorijoje Vilniuje.

1952–1990 m. – vertėsi pedagoginiu darbu, dėstė fortepijoną Vilniaus M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje, Valstybinėje konservatorijoje, jos Klaipėdos fakultetuose, Vilniaus pedagoginiame institute.

1969 m. rugsėjo 10 d.– apgynė kandidato disertaciją „M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“.

1978–1990 m. – Lietuvos muzikos akademijos profesorius.

1988 m. birželio 3 d. – išrinktas į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 22–23 d. – išrinktas į Sąjūdžio Seimą ir Seimo Tarybą.

1988 m. lapkričio 25 d. – 1990 m. balandžio 21 d. – Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, nuo 1991 m. gruodžio 15 d. – Sąjūdžio garbės pirmininkas.

1989 m. kovo 26 d. – Panevėžyje išrinktas SSRS liaudies deputatu.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu Kniaudiškių rinkiminėje apygardoje Nr. 54 (Panevėžio mieste).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. – buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininku, tapo valstybės vadovu ir vadovavo parlamento sesijai, kurioje paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 1990–1992 m. – vienas iš Baltijos valstybių Tarybos vadovų, o 1990–1991 m. – Lietuvos Respublikos Konstitucijos metmenų rengimo komisijos pirmininkas. 1990–1991 m. – Valstybinės derybų su SSRS delegacijos pirmininkas. 1992 m. buvo išrinktas Seimo nariu ir nuo tada Seimo jungtinės opozicijos – Tėvynės Santaros balsuotu sprendimu veikė kaip parlamento opozicijos vadovas. Buvo Lietuvos delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje bei Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjos narys.

1992–1996 m. ir 2000–2004 m. – kadencijų Lietuvos Respublikos Seimo narys.

1996–2000 m. – Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas.

1993–2003 m. – Tėvynės sąjungos (Lietuvos Konservatorių) partijos vienas steigėjų (1993 m. gegužės 1 d.), pirmininkas, 1995 ir 1998 m. išrinktas juo pakartotinai. Tėvynės Sąjungos (nuo 2008 m. Tėvynės Sąjungos − Lietuvos krikščionių demokratų) prezidiumo narys, partijos politikos komiteto pirmininkas (nuo 2003 m.).

2003–2004 m. – Seimo deleguotas Europos Parlamento stebėtojas, Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje bei Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje narys.

2004–2014 m. – Europos Parlamento narys. Europos Parlamento Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) grupės narys, šios grupės biuro narys, Užsienio reikalų komiteto ir Saugumo ir gynybos pakomitečio narys, Teisės reikalų komiteto pavaduojantis narys.

1991 m. – Vytauto Landsbergio paramos fondo steigėjas, 1992 m. – tremtinių grįžimo fondo iniciatorius.

1994 m. gegužės 12 d. – apgynė habilituoto daktaro disertaciją „M. K. Čiurlionis. Laikas ir turinys“.

Nuo 1995 m. – Tarptautinio M. K. Čiurlionio vargonininkų ir pianistų konkurso tarybos pirmininkas. Lietuvos Kompozitorių sąjungos valdybos ir sekretoriato narys, M. K. Čiurlionio draugijos pirmininkas, Lietuvos šachmatų federacijos garbės pirmininkas. Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos garbės daktaras, Ogdeno (JAV) Weberio universiteto humanitarinių mokslų daktaras (1992 m.); nominuotas Yale universiteto teisės daktaru (1992 m.); Klaipėdos universiteto garbės daktaras, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos akademikas (1997 m.); Vilniaus Gedimino Technikos universiteto garbės narys (1998 m.); Lietuvos Teisės Akademijos ir Helsinkio universiteto garbės daktaras, Kardifo universiteto (JK) garbės narys (2000 m.); Sorbonos universiteto (Prancūzija) garbės daktaras (2001 m.); Lietuvos Dailės Akademijos garbės daktaras (2003 m.). 2007 m. suteiktas Turino miesto (Italija) garbės piliečio vardas.

Išleido 12 knygų apie muzikos ir kultūros istoriją, autobiografiją „Lūžis prie Baltijos“; daugiau kaip 10 politinių tekstų knygų, 2 įstatymų rinkinius, eilėraščių rinkinį. Muzikinių kūrinių redaktorius, muzikos rinkinių (M. K. Čiurlionio, J. Gruodžio, B. Dvariono, V. Kudirkos ir kt.), meno leidinių (M. K. Čiurlionio albumų) sudarytojas. Suredagavo ir išleido visus M. K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui. Kaip pianistas yra koncertavęs įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose bei iškilmėse, Hanoverio ir Nagojos pasaulinėse parodose, Paryžiaus d‘Orsay muziejuje. Yra įrašęs M. K. Čiurlionio kūrybos diskų.

Apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine (2003 m.), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2007 m.). Taip pat Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių žvaigždės ordinu (1991 m.), JAV Vydūno fondo premija (1991 m.), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pasipriešinimo dalyvio žymeniu (1998 m.), JAV Lietuvių fondo Dr. Antano Razmos vardo Visuomeninė premija (2004 m.); yra garbės savanoris. Apdovanotas daugybe tarptautinių apdovanojimų: Norvegų Tautos taikos, Prancūzijos Fondation du Future premijomis, Didžiosios Britanijos Tarptautinio laisvės fondo apdovanojimu, Lenkijos skautų sąjungos garbės kryžiumi (1991 m.); Vokietijos Hermann-Ehlers-Preis, Estijos Respublikos medaliu (1992 m.); Katalonijos Kultūros Fondo 9-ąja tarptautine Ramon Llull premija (1994 m.); Prancūzijos Garbės Legiono II laipsnio ordinu (1997 m.); Italijos Vibo Valentia “Liudijimo” premija už įnašą į Lietuvos išsilaisvinimą (1998 m.); Lenkijos Respublikos Didžiojo Kryžiaus ordinu, UNESCO medaliu už indėlį demokratijos plėtojime bei kovoje už žmogaus teises, Maltos ordino Nuopelnų ordino Didžiuoju kryžiumi, Graikijos Garbės ordino Didžiuoju Kryžiumi, Komunizmo Aukų Memorialo Fondo Trumano-Reigano Laisvės apdovanojimu (1999 m.); Frankofonijos Plejados ordinu (Prancūzija) (2000 m.); Trijų Žvaigždžių (2 laipsnio) ordinu (Latvija) (2001 m.); Marijos žemės kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu (Estija) (2002 m.); Vokietijos Saksonijos žemės parlamento Konstituciniu medaliu (2003 m.); Roberto Schumano medaliu (skyrė Europos Liaudies partijos – Europos demokratų grupė Europos Parlamente) (2005 m.); Karlo IV Europos medaliu (2007 m.), Orange-Nasau riterio didžiuoju kryžiumi (Nyderlandai) (2008 m.); Vokietijos šaulių Šv. Sebastijono ordino kavalierius (1995 m.).

Internetinė svetainė: www.landsbergis.lt

 

 

 

---

 

 

IŠTVERMĖS IR VILTIES METAI

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:

„Baigiasi jau antrieji Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metai. Pažvelgę atgal į juos, regime nemaža džiaugsmingų ir liūdnų dienų, buvo priimta daug reikšmingų respublikai dokumentų, daug kas nuveikta ir juos įgyvendinant. Kovo 11-oji atvertė naują viltingos istorijos puslapį, užvertė storą ir niūrų priespaudos dešimtmečių tomą, pradėjo naują kovos tarpsnį, kokybiškai kitokį tarpsnį kelyje į visišką nepriklausomybę. Šiandien gerai mato tas, kas nori matyti, kokia buvo tada mūsų sprendimo prasmė ir esmė. Tuomet iš karto viską pasakėme aiškiai ir iki galo. Sąžiningai pasakėme Lietuvai, rinkėjams, dabarčiai, istorijai, galų gale sau, kaip ir oponentui, kuriam pasiūlėm atvirą ir dorą išeitį: užbaikim po 50 metų to Stalino naikinimo istoriją; atitaisykime, ką galima atitaisyti, tada žiūrėsime į ateitį ir greičiau užmiršime kitas skriaudas, gyvensime kaip geri kaimynai.

Toks buvo mūsų siūlymas, bet kaimynas nesutiko, verčiau likdamas tuo pačiu skriaudėju kaip prieš 50 metų. Tiesa, truputį keitėsi jo reikalavimai mums ir kalba su mumis, bet vis dėlto geranoriškumo, pagarbos lietuvių tautos ir visų Lietuvos žmonių siekimams tebetrūksta. O tuos savo siekimus mūsų žmonės dar kartą patvirtino ir šių metų vasaryje – per 90 % Lietuvos plebiscite dalyvavusiųjų pareiškė: tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė, tebūnie ji demokratinė respublika! Ir tų žodžių, kuriuos ištarė beveik visa Lietuva, niekas kitas nebegalės atšaukti, pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, net ir viso pasaulio gelbėjimo arba priežiūros komitetas, net ir šita mūsų Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiomis nors dujomis apsvaiginta ir sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos tautos, vienintelio šios žemės suvereno, sprendimą.

Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis, nebent jie patys rytoj balsuotų priešingai, o to jau gal nesitikėtų nė velionis Molotovas. Tai kertinis akmuo, kuris šiandien jau padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo toliau statysim teisinę valstybę su žmonių rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui. Mes turime keletą galimybių pasirinkti. Bręsti ir augti – kaip mokė Lietuvos kardinolas pirmose pamaldose prie atgautosios (prisimename – Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo dienomis) Vilniaus Arkikatedros, visos Lietuvos šventyklos. Keltis ir eiti, – ką ir padarė Lietuva, lyg būtų išgirdusi sunkioje ligoje Naujojo Testamento žodžius. Telktis ir dirbti – Lietuvos naudai ir žmonių gėrybei, visų gerovei, – kaip mokė Vincas Kudirka, kaip giedame savo valstybės himną ir tautos giesmę. Turime ir dar vieną pasirinkimą – raustis ir drumsti. Raustis po dar nesutvirtėjusiais atstatomos valstybės pamatais, drumsti Nepriklausomybės dangų svetimo nuodingo eterio garais ir niekinančio netikėjimo dūmais.

Anie pasirinkimai reiškia meilę – teisybės ir doros, artimo ir Tėvynės. Iš to ketvirtojo pasirinkimo dažnai kyšo pagieža, pavydas, neapykanta, kitąsyk ir godulys ar kokie draugelių grupės interesai. Pasirinkime teisingai – ir kurie esame čia, Aukščiausiojoje Taryboje, ir visoje Lietuvoje. Tiktai tada turėsime nenugalimą ginklą ir telksimės į didelį taikos kareivių, Lietuvos talkininkų būrį. Mūsų reikės daug, ir iš kiekvieno reikės daug, nes ateinantys nepriklausomybės metai vargu ar bus lengvesni už praėjusius.“

 

Vytautas Landsbergis, 1991 m. // Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 131.