Jonas LIAUČIUS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1947 m. sausio 15 d. – Palaižupės kaime. Mažeikių rajone.

1954–1962 m. – mokėsi Laižuvos septynmetėje mokykloje.

1965 m. – baigė Mažeikių vidurinę mokyklą.

1969–1974 m. studijavo Vilniaus valstybinį universitete (dabar – Vilniaus universitetas), įgijo teisininko kvalifikaciją.

1974–1978 m. – dirbo Lietuvos TSR socialinio aprūpinimo ministro padėjėju juriskonsultu.

1978–1990 m. – Lietuvos advokatų kolegijos narys, Panevėžio juridinės konsultacijos advokatas.

1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžio miesto tarybos narys, pirmininko pavaduotojas.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Pilėnų rinkiminėje apygardoje Nr. 53 (Panevėžio miestas).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narys, nuo 1991 m. lapkričio 21 d. – Valstybės atkūrimo ir konstitucijos komisijos narys, nuo 1991 m. gruodžio10 d. – Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui rengti narys, nuo 1992 m. vasario 6 d. – komisijos bankininkystės klausimams tirti narys. Priklausė tautininkų frakcijai.

1992–1998 m. – dirbo advokatu Panevėžyje.

Nuo 1994 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos narys, 1996–1999 m.–  LSDP Panevėžio skyriaus pirmininkas.

1995–2000 m. – Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys.

1998 m. – paskirtas Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėju, nuo 1998 m. kovo mėn. – to paties teismo pirmininko pavaduotoju civilinėms byloms.

1999–2004 m. – Lietuvos Respublikos Seimo paskirtas Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriumi.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Nuo 2005 m. – dirba advokatu Vilniuje.

Ko tikėjotės 1990 m. kovo 11-ąją ir kaip vertinate mūsų nūdieną?

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:

„Jaučiuosi, kaip po išgerto prasto šampano: euforiją keičia depresija ir labai skauda galvą. Kovo 11-oji man, kaip ir Lietuvai, buvo išlauktas, išsvajotas ir iškentėtas tikslas. Didingas tikslas ir deputato pareiga tautai. Ačiū Aukščiausiajam už istorinę galimybę ir man prisidėti atkuriant Antrąją Respubliką. Istorijos laiko tėkmėje imperijos grandinė Pabaltijyje, toje uždaroje geltonoje salėje, buvo nutraukta preciziškai tiksliai: dienos ir net, sakyčiau, valandos tikslumu. Grįžau į „Draugystės“ viešbutį apie antrą valandą. Tai buvo žvaigždžių naktis tikrąja prasme man, Tautai, Europai ir pasauliui. Be abejo, laisvės daug iškentėjusiai Tautai, atkūrusiai Nepriklausomą valstybę. Galvojau kaip ir dauguma: išsilaisvinus iš sovietinės okupacinės valdžios, išnyks ir mūsų gyvenimo blogybės. Jaučiau kartu ir didelį nerimą: už Lietuvos iššūkį Maskva neatleis. Jausmai buvo tikresni.

Kaip vertinate mūsų nūdieną?

Skaudu stebėti bejėgiškas visuomenės pastangas ką nors pakeisti. Kaip signataras jaučiuosi be kaltės kaltas. Idealistai triuškinančiai pralošinėja „naujiesiems lietuviams“, o turto valdymo politiką nustelbia arija: „Vien tik auksas valdo mus“. Išvogta ir praskolinta Tėvynė. Ar yra kas nors baisesnio ir gėdingesnio?!

Jūsų tolimesnė veikla po 1990–1992 metų?

Grįžau į Panevėžį, į šeimą, rinkėjų tarpą, kad tęsčiau advokato darbą. Grįžau, kad parodyčiau, jog jokia privilegija sau ar šeimai dėl aukštesnio posto kaip signataras nepasinaudojau, nors siūlymų buvo. Prezidento dekretu paskyrus mane teisėju, 1998 m. sausio 13 d. pradėjau dirbti Klaipėdos m. apylinkės teisėju, o nuo tų pačių metų kovo 2 d. iki 1999 m. rugsėjo 22 d. – teismo pirmininko pavaduotoju civilinėms byloms. Seimo 1999 m. rugsėjo 23 d. nutarimu buvau paskirtas Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriumi. Šį darbą tęsiu.

Kelias į 1990 m. kovo 11-ąją?

Jis buvo panašus į J. Beinorto, E. Jarašiūno ir G. Šileikio. Universitetinis teisininko išsilavinimas davė gilų supratimą apie valstybės ir teisės kilmę, jų klestėjimą ir išnykimą amžių verpetuose. Lietuvos studija prasidėjo studento suole ir advokato darbo metu, atstovaujant tremtinio Balio Stasiulionio civilinėje byloje dėl gyvenamojo namo priteisimo L. Brežnevo valdymo metu. Tokia mano iškelta byla buvo pirmoji Lietuvoje.

Ženklą aktyviai politinei veiklai davė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrimas Vilniuje ir Arvydo Juozaičio susitikimas su Panevėžio visuomene „Ekrano“ kultūros namuose bei asmeninis susipažinimas po susitikimo 1988 m. vasarą. Buvau išrinktas į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, Sąjūdžio miesto tarybos pirmininko pavaduotoju, steigiau Sąjūdžio grupes miesto įmonėse ir rajone. padėjau organizuoti dvi valstybines rinkimų kampanijas. Parašiau rezoliuciją 1998 m. rugsėjo mitingui miesto stadione, pasakiau kalbą jame. Parengiau potvarkio projektą ir apgyniau jį diskusijoje Vykdomojo komiteto posėdyje dėl tautinės vėliavos iškėlimo ir vietos jai parinkimo Panevėžyje, parašiau kalbą „Žodis vėliavai“ ir žodžius specialiai parašytai muzikai. Dalyvavau diskusijoje su komunistais dėl nužudytų gydytojų reabilitavimo bei paminklo atstatymo Panevėžio respublikinės ligoninės teritorijoje. Sąjūdžio idėjos, kaip ir 1989 m. vasario 16 d. Laisvės aikštėje pasodintas ąžuoliukas, prigijo ir suvešėjo. Atsidaviau darbui Sąjūdžio taryboje iki 1990 m vasario pabaigos, žymiai apribojęs advokato profesinę veiklą.

Veikla Aukščiausiojoje Taryboje?

Ji buvo itin sėkminga, intensyvi, sekinanti, tačiau unikali ir nepakartojama. Pasitikėjimo pagrindu buvau pakviestas dirbti į Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisiją. Joje dirbau per visą kadencijos laiką, o nuo 1991 m. vasario 14 d. Taryboje buvau išrinktas jos pirmininku. Nuoširdžiai talkinant advokatui Šarūnui Vilčinskui, sukūriau keletą įstatymų krašto apsaugos klausimais ir jie visi Taryboje buvo priimti. Nemokamai parašiau, pristačiau ir Taryba priėmė 20 teisės aktų per kadencijos laikotarpį. Paskutinį – dėl priešlaikinio Aukščiausiosios Tarybos įgaliojimų nutraukimo. Ateities kariūnams priminsiu, jog Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymą rašiau lemtingomis 1991 m. sausio naktimis, kuriam sausio 10 d. pirmuoju svarstymu buvo pritarta, o 1991 m. sausio 17 d. – priimtas vienbalsiai, be pastabų ar papildymų. Advokatui Š. Vilčinskui pasiūlius Laikinojoje Konstitucijoje (Laikinojo pagrindinio įstatymo 2 str.) įtvirtinti tautos savigynos teisę, Aukščiausioji Taryba 1991 m. vasario 28 d. po nervingų diskusijų, kiek sutrumpinusi tekstą, vienbalsiai priėmė mano pristatytą ir argumentuotą nuostatą, jog „Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės suverenumą ir vientisumą“. Ši suvereniteto gynimo nuostata buvo perkelta ir į dabartinę Konstituciją bei tapo Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo teisiniu Lietuvos gynybos principu. Ar teko kuriam iš XX a. pabaigos Europos ar pasaulio parlamentų kurti įstatymus, vesti politinę kovą su okupacine imperine valdžia už barikadų, šiai paskelbus ekonominę blokadą ir vykdant karinę agresiją? Tikriausiai, ne. Nuolat sakysiu jauniems žmonėms – Demokratija gali būti kuriama tik teisinėje valstybėje, o valstybės politikos ir kultūros tikslai turi sutapti: tai visuomenės dvasinė ir materialinė pažanga, kurios prasmė – sušvelninti visuomenės bendrijų kovą už egzistenciją. Pilietinė visuomenė – tai taika tarp tų, kurie jai priklauso, o parlamentas – tai dvasia, kuri valstybei suteikia vienybę, teisės aktuose skelbdama bendrą, pasitikėjimo tauta valią.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 136–137.