Jokūbas MINKEVIČIUS (1921 03 27–1996 05 05)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 

1921 m. kovo 27 d. – gimė Ufos mieste, Baškirijoje, Rusijos TFSR, pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių šeimoje.

1921 m. – su šeima grįžo į Lietuvą.

1940 m. – baigė Šiaulių berniukų gimnaziją.

1940–1941 m. – dirbo Lietuvos komjaunimo Šiaulių apskrities komiteto instruktoriumi, 1941–1945 m. – buvo Sovietų Sąjungos kariuomenės karinės žvalgybos darbuotojas (leitenantas).

1946–1953 m. – dirbo Lietuvos komunistų partijos organizacinėse struktūrose Kaune.

1952–1953 m. – Lietuvos komunistų partijos Kauno m. sekretorius ideologijai.

1953 m. – neakivaizdiniu būdu su pagyrimu baigė Maskvos aukštąją partinę mokyklą prie TSRS CK.

1959 m. – baigė Visuomenės mokslų akademiją ir Maskvoje apgynė kandidatinę disertaciją „Šiuolaikinės katalikybės socialinės doktrinos kritika“.

1959–1971 m. – dėstytojavo žemės ūkio akademijoje Kaune, Kauno medicinos institute, Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje.

1971 m. – Visuomeninių mokslų akademijoje prie TSKP CK J. Minkevičius apsigynė daktaro disertaciją „Katalikybė ir nacija“ (1993 m. nostrifikuota į habilituoto humanitarinių mokslų daktaro), o 1974 m. jam suteikiamas profesoriaus vardas.

nuo 1971 m. – Lietuvos Mokslų Akademijos Filosofijos katedros vedėjas, nuo 1989 m. – Visuomenės mokslų skyriaus akademikas sekretorius. Žurnalo „Filosofija. Sociologija“ vyriausiasis redaktorius. Filosofijos mokslų daktaras, profesorius.

1989 m. – paskirtas Lietuvos TSR Mokslų akademijos visuomenės mokslų akademiku sekretoriumi.

1988 m. birželio 3 d. – išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu,  1988 m. spalio 22–23 d. – Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, išrinktas Sąjūdžio seimo nariu, Sąjūdžio Seimo tarybos nariu.

1989 m. gruodžio 20 d. – išrinktas savarankiškos Lietuvos komunistų partijos CK nariu.

1990 m. kovo 4 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Kuršėnų rinkiminėje apygardoje Nr. 92 (Šiaulių r.).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 1990 m. kovo 20 d. – patvirtintas Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos nariu,  nuo 1991 m. sausio 31 d. – Aukščiausiosios Tarybos antrosios sesijos posėdžių balsų skaičiavimo komisijos narys, 1991 m. lapkričio 28 d. – paskirtas nuolatinės Gamtos apsaugos komisijos nariu.

1992 m. gegužės  12 d. – paskelbus Aukščiausiosios Tarybos laikinosios tyrimo komisijos Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje ištirti išvadas, atsisakė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato įgaliojimų.

Po 1992 m. – Transnacionalinės radikalų partijos (Roma), Pilietinės ir parlamentarinės lygos už mirties bausmės panaikinimą visame pasaulyje Garbės prezidiumo narys (Briuselis), Tarptautinės pagyvenusių žmonių federacijos Mokslinės tarybos narys (Paryžius), Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininko pavaduotojas, Tarptautinės Universalizmo draugijos valdybos (Varšuva), Lietuvos ir Lenkijos draugijos valdybos narys, kelių mokslo tarybų ir žurnalų redkolegijų, Lietuvos „Žinijos“ draugijos narys, kitų užsienio ir Lietuvos visuomeninių bei mokslo organizacijų aktyvus narys.

Lietuvos demokratinės darbo partijos tarybos narys (1990 m. gruodžio mėn.), Lietuvos filosofų draugijos valdybos narys, Lietuvos Mokslų Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto bei Vilniaus universiteto specializuotųjų tarybų narys. „Problemų“ ir „Kultūros barų“ žurnalų redakcinių kolegijų narys. Knygų „Katalikybė ir nacija“, „Religija daugianacionaliniame pasaulyje“, „XX a. filosofinė panorama“, „Žmogaus problema: būti ar nebūti“ ir kitų knygų bei straipsnių filosofijos, istorijos, kultūros bei religijos klausimais autorius. Daugelio tarptautinių ir pasaulinių simpoziumų, konferencijų ir kongresų dalyvis. Tarptautinės universalizmo draugijos valdybos narys. Apdovanotas akademiko S. Vavilovo medaliu, Antrojo pasaulinio karo TSRS ordinu ir medaliais, Lietuvos TSR medaliais.

1996 m. vasario 9 d. – apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

Žmona Marija (buvusi Litvinavičiūtė), sūnūs – Aleksandras (g. 1946), Leonidas (g. 1959).

1996 m. gegužės 5 d. – mirė Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Svarstymai apie valstybę: 

„Gyvenimas šiame pasaulyje Jokūbui Minkevičiui nepašykštėjo išbandymų ir sunkumų. Tačiau negandos ir neteisybės tik dar labiau jį skatino gilintis į žmogaus esmės ir prasmės šiame pasaulyje klausimus. Taip gimė ne viena knyga ir daugybė straipsnių. „Būti ar nebūti“ – tai ne tas klausimas, į kurį atsakymo ieškojo Jokūbas Minkevičius. Žinoma, kad BŪTI! Tačiau, kaip būti ir kuo būti? Šiuos klausimus Jokūbas Minkevičius užduodavo įvairiose auditorijose, gal kiek su ironija, gal kiek su sarkazmu. Bet niekada ciniškai. Tai buvo nelengva. „Tapk tuo, kuo esi“ – sakydavo jis, o juk esi žmogus. Žmogus – nepriklausomas nuo jokių valdžių. Ir pats Jokūbas Minkevičius nesilankstydavo valdžioms. Jo „namų darbas“, pateiktas tuometiniam TSKP lyderiui M. Gorbačiovui, ir dabar menamas kaip laikmečio legenda. Jokūbas Minkevičius pripažino tik vieną valdžią – proto valdžią. Proto valdžią, kuri suteikia jėgų prieš brutalų cinizmą, kuri suteikia jėgų būti žmogumi ir jėgų būti tarp žmonių. O tarp žmonių Jokūbas Minkevičius buvo mėgiamas už savo atvirumą, paprastumą, šmaikštumą, už žmonišką elgesį ir žmogišką tarpusavio supratimą. Toks buvo Jokūbo Minkevičiaus kelias ir į 1990 metų Kovo 11-ąją.

Sveikinu visus gimusius ir atgimstančius. Ir tuos, kurie toliau tęs mūsų atgimimą. Mes neatsiradome čia iš vakaro, atsivertę į naują tikėjimą, mus neištiko aiškiaregystės priepuolis. Aš labai dėkoju visiems tiems, reiškiu jiems pagarbą, kurie mus lydėjo ne vienerius metus prieš gimstant Sąjūdžiui. Lydėjo į šitą Sąjūdį. Kada mes važiavome iš Vilniaus per visą Respubliką ir kalbėjome beveik visuose rajonuose, mes matėme tuos vilties kupinus žvilgsnius, kurie teikė mums pasitikėjimą, kad mes pagaliau ateitume į šį atgimimą (Plojimai). Mes reiškiame pagarbą tiems žmonėms, kurie ir įvairiausiuose liūnuose nepaskendo, kurie buvo dorovingi demoralizacijos metais, kurie nenusikalto tada, kai buvo galima tai padaryti. Mes kreipiamės kartu į visus tuos, jų galbūt ne vienas milijonas, kurie mus dar mato televizijos ekranuose. Reiškiame jiems pagarbą, jie irgi svarsto tai, ką mes čia dabar aptariame, ir gal dar labiau pastebi, skiria savo pliuralistiniu požiūriu, kur yra tikrasis pliuralizmas, o galbūt ir pliurpalizmo pasitaiko (Salėje pagyvėjimas). Taigi mes prisiėmėme, visi jūs prisiimate didelę to Sąjūdžio naštą ir kartu atsakomybę. Juk tiek daug reikalavome ne visuomet dar žinodami, iš ko. O argi nereikia iš pačių savęs pareikalauti, sau iškelti kuo didžiausius reikalavimus? Jeigu esame pasiryžę eiti civilizacijos keliu, sukurti civilizuotą visuomenę, tai ar ne laikas reikalauti iš savęs aukštos politinės kultūros, nes Sąjūdis yra politinis ir tokios politinės kultūros reikalauja (Plojimai). Juk pirmoji politinė organizacija – Platono valstybė. Jos viršūnėje buvo protas, buvo filosofija. Ir didžiausieji po to protai, žvelgdami į tikrovę, visą laiką pabrėždavo realistinę orientaciją. Aristotelis, Tomas Akvinietis – jų socialinės filosofijos principai buvo matuojami saiko jausmu. Turbūt visiems suprantama: jeigu kam nors pritruks to politinio proto, tai kiti gali vėl pradėti teikti „pagalbą“ (Plojimai). Per trumpą laiką Bastilija, baimės Bastilija pasirodė sugriauta. Tai turbūt vienas iš didžiausių atgimimo žingsnių. Ir mes nenorime, nesiekiame, kad baimės svarstyklės keistųsi. Juk kiek yra apimtų baimės dėl to, kad kiti jau nebebijo! Bet kiek dar yra mūsų, nevisiškai ar visiškai dar nepajudintų. Jeigu atgimimas, tai visų pirma gimti reikia. Vingio parke aš linkėjau gimdyti, gimdyti. Ir kaip svarbu dabar padėkoti toms moterims, „Caritas“ moterims, kurios tokias dvasines dovanas čia pabrėžė. Mes per tas dvi dienas tapome apdovanoti dvasiškai ir medžiagiškai, ne tiktai rubliais ir namais, kai kas net litus pažadėjo, bet visa tai reikia uždirbti. Taigi po anų viduramžių buvo kreiptasi į klasikinę kultūrą ir buvo orientuojamasi į tokią platformą, kuri tik viena tegali jungti visus, tai būtent humanizmas. Humanizmas toliau ėjo į švietimą, ir mes jau pajudinome Švietimo ministerijos mūrus. Jeigu ten yra intelektualinis nepakankamumas, tai jis toliau būna Vidaus reikalų ministerijos kompensuojamas atitinkamomis lazdomis (Plojimai). Kaip civilizuotoj visuomenėj žinoma, jokia lazda negali būti politinės veiklos įrankis. Jos įrankis gali būti tik protas, protas ir protas. Ir jis orientuojasi realistiškai, apvaldo jausmus, nors jie visiškai yra natūralus dalykas, jeigu tik kokie mutagenai nepasiekia tų jausmų nevisiškai sveiku keliu. Taigi protui, politinei kultūrai nesvetimos aistros. Bet kartais jų gali būti per kraštus, o humanizmo niekad negali būti per daug. Jis atsiriboja ir nuo nuoskaudų, jis pakyla virš skriaudų, ir jokiu būdu politiniam protui revanšas netinka. Jokiai politikai šie dalykai negali padėti, istorija tai puikiai žino. Mes daug pasaulio protų prisiminėm ir dar galim prisiminti Robespjerą, kuris perspėjo, kad revoliucijos ryja savo aukas. Mes nedarykime to, kad mūsų aukas rytų.“

Ištrauka iš Jokūbo Minkevičiaus kalbos, pasakytos Lietuvos Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo metu // Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 145–146.