Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d.

Justas Vincas PALECKIS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 

 

Justas Vincas Paleckis
Apie 2000 m. | Fotografas nenurodytas 
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyvas

 

1942 m. sausio 1 d. – gimė Kuibyševo mieste (dabar – Samara), Rusijos TSFR.

1945 m. – su šeima grįžo į Lietuvą, į Vilnių.

1948–1952 m. – mokėsi Vilniaus 4-ojoje pradinėje mokykloje.

1952–1955 m. – mokėsi Vilniaus 1-ojoje berniukų gimnazijoje,1955–1959 m. – Vilniaus S. Nėries 2-ojoje vidurinėje mokykloje.

1959–1964 m. – studijavo žurnalistiką Vilniaus valstybiniame universitete (dabar – Vilniaus universitetas),įgijo žurnalisto specialybę.

1963–1966 m. – dirbo dienraščio „Komjaunimo tiesa“ redakcijoje korespondentu, vėliau darbininkų jaunimo skyriaus vedėju.

1966–1969 m. – mokėsi TSRS užsienio reikalų ministerijos aukštojoje diplomatinėje mokykloje Maskvoje. 1969–1983 m. – dirbo TSRS Užsienio reikalų ministerijoje: 1969–1971 m. – III-iuoju sekretoriumi ambasadoje Šveicarijoje, 1971–1974 m. – II-uoju sekretoriumi centriniame ministerijos aparate, III-iajame Europos skyriuje, 1974–1982 m. – II-uoju, I-uoju sekretoriumi, patarėju ambasadoje VDR, 1982–1983 m. – centrinio aparato Spaudos skyriaus vedėjo pavaduotoju.

1983 m. – grįžo į Lietuvą.

1983–1988 m. – dirbo Lietuvos komunistų partijos centro komitete Užsienio ryšių skyriaus vedėjo pavaduotoju, 1987–1988 m. – Kultūros skyriaus vedėju, 1988–1889 m. – Ideologijos skyriaus vedėju.

1988–1990 m. – buvo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu.

1989 m. rugpjūčio 6 d. – Gotlando komunikato signataras.

1989 m. gruodžio 19–22 d. – Lietuvos komunistų partijos XX suvažiavimo delegatas, buvo išrinktas savarankiškos LKP sekretoriumi ideologijai.

1990–1991 m. liepos mėn. – buvo Lietuvos demokratinės darbo partijos pirmininko pavaduotoju užsienio reikalams. 1991 m. spalio 3 d. įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją, buvo partijos tarybos narys.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Šiaurinėje rinkiminėje apygardoje Nr. 57 (Marijampolės miestas).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 1990 m. kovo 20 d. – patvirtintas Užsienio reikalų komisijos nariu, buvo komisijos primininko pavaduotoju, nuo 1990 m. gegužės 9 d. – Aukščiausiosios Tarybos deputatų grupės ryšiams su TSRS Aukščiausiąja Taryba palaikyti narys, nuo 1990 m. sausio 15 d. – Gynimo fondo komisijos narys, nuo 1991 m. kovo 12 d. – Aukščiausiosios Tarybos trečiosios sesijos posėdžių balsų skaičiavimo komisijos narys, nuo 1991 m. rugsėjo 26 d. – Tarpparlamentinės sąjungos Lietuvos grupės Kairiųjų frakcijos narys, 1991 m. lapkričio 21 d. – paskirtas į Užsienio reikalų komisiją, nuo 1991 m. lapkričio 27 d. – Šiaurės Atlanto Asamblėjos seminaro rengimo komiteto narys.

1990–1993 m. – Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto dėstytojas. Žurnalistų sąjungos narys. 1993–1995 m. – VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas (dėstė diplomatinį protokolą).

1992–1996 m. – kandidatavo į Lietuvos Respublikos Seimo narius, tačiau išrinktas nebuvo.

1993–1996 m. – dirbo Lietuvos Respublikos Prezidento A. Brazausko patarėju užsienio politikai.

1995 m. rugpjūčio mėn. – iš Seimo pasitraukus frakcijos nariui A. Rudžiui, buvo paskelbtas pagal sąrašą išrinktu Seimo nariu, tačiau mandato atsisakė.

1996–2001 m. – dirbo kaip Lietuvos Respublikos ambasadorius Jungtinėje D. Britanijos ir Š. Airijos Karalystėje (kartu akredituotas Airijai (nuo 1997 m.) ir Portugalijai (nuo 1998 m.).

2002–2004 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras, kuravo tarptautines organizacijas.

2004–2009 m. ir 2009–2014 m. – kadencijų Europos Parlamento narys, dirbo Europos Parlamento nariu Socialistų ir demokratų politinėje grupėje. Tuo metu buvo EP Saugumo ir gynybos pakomitečio pirmininko pavaduotoju, Užsienio reikalų komiteto nariu, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pavaduojančiu nariu, Laikinojo klimato kaitos komiteto pavaduojančiu nariu, Delegacijos ryšiams su Baltarusija vicepirmininku, Delegacijos ES ir Rusijos parlamentinio bendradarbiavimo komitete nariu, Lietuvos delegacijos Europos Parlamento Socialistų grupėje vadovu.

2009–2011 m. – buvo Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko pavaduotoju.

2009-2012 m. – Europos socialistų partijos prezidiumo narys.

1974–2013 m. – knygų autorius ir sudarytojas: „Šveicarų piramidės“ (1974 m.), „Šveicarų piramidžių papėdėje“ (1985 m.), „Gyvenimas trikampyje: Vilnius-Briuselis-Strasbūras“ (2007 m.), „Europa tolima ir artima“ (2014m.) autorius, „Lietuva pasaulio galingųjų akiratyje 1988–1991 m.“ (2005 m.), „Sigita – Justo duktė, Laimono žmona“ (2006 m.), „Dviejų kartų laiškai Europos Parlamentui“ (2008 m.), „(Ne)emigruosiu! Kodėl aš taip pasirinkau?“ (2013 m.) sudarytojas.

1996 m. – apdovanotas Švedijos „Šiaurės žvaigždės“ ordino Karininko kryžiumi.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanota Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2003 m. vasario 19 d. – apdovanotas Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.

Internetinė svetainė: www.paleckis.lt

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato Justo Vinco Paleckio (Šiaurinė rinkimų apygarda Nr. 57 / Marijampolės miestas) vardinio balsavimo „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ kortelė
Vilnius, 1990 m. kovo 11 d.
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas. F. 2, ap. 1, b. 17, l. 74 

 

 


 

 

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Pirmasis dar kuklus, bet jau apvalus jubiliejus paprastai leidžia prisiminti įvykį – o šiuo atveju tikrai istorinį – ypač entuziastingai. Bet 1999-ųjų pabaigos ekonominių ir socialinių realijų fone pasiduoti euforijai būtų nelabai tinkama.

Esame, ko gero, vienintelė valstybė Europoje, o gal ir pasaulyje, kuriai XX amžiuje du kartus teko atkurti nepriklausomybę. Karas ir revoliucija amžiaus pradžioje, „revoliucijos iš viršaus“ – pabaigoje, struktūrų, kuriomis galėtų remtis atgimstanti valstybė nebuvimas ir buvimas, demokratinių jėgų Rusijoje ir Vakarų demokratijų laikysena Lietuvos žingsnių akivaizdoje …Nemaža panašumų ir skirtumų atrastų istorikai, panagrinėję aplinkybes, atvedusias į 1918 metų Vasario šešioliktąją ir 1990 metų Kovo vienuoliktąją. Skelbiant nepaprastą žinią kraštui bei pasauliui abiem atvejais pagrindinį vaidmenį suvaidino Lietuvos žmonių ryžtas gyventi laisvai ir nepriklausomai.

Prieš dešimtį metų dauguma žmonių, neabejoju, norėjo didesnio pagrindinių Lietuvos politinių jėgų susitelkimo. Tie, kurie sugebėjo įžiūrėti vieną vienintelį žengimo į Nepriklausomybę kelią, nubrėžtą vieno ar kelių neklystančiųjų, rodė ypač daug nepakantumo.

Tuoj po rinkimų į LTSR Aukščiausią Tarybą, dar iki jos pirmojo posėdžio, keli deputatai buvome pakviesti į „Švyturio“ žurnalo redakciją pokalbiui apie ateitį. Svarstėme, kada ir kaip skelbsime Nepriklausomybę (tuo metu Juozas Urbšys siūlė neskelbti iš naujo Nepriklausomybės, o grįžti prie Vasario 16-osios akto), kada turėsime lietuviškus pasus, kada ir kaip pradėsime kontroliuoti savo sienas… Daug kam atrodė, kad ekonominiai, socialiniai reikalai susitvarkys savaime, kad gyvenimas tik gerės.

Visi sutiko, kad laisva rinka privalo kuo greičiau pakeisti komandinę ekonomiką. Bet mažai kas kalbėjo ar norėjo girdėti apie socialinį teisingumą, lygias galimybes visiems. Apie sukurtą Europos valstybėse „socialinį tinklą“, kuris palaiko silpnuosius, neleidžia jiems smigti žemyn, į dugną.

Ir vis dėlto tai buvo nuostabūs, nepakartojami mėnesiai ir metai. Kai „dainuojančios revoliucijos“ pakilime petys petin stovėjo įvairiausio likimo, amžiaus, tautybės Lietuvos žmonės, kai nebijojome jokių kliūčių, kai viskas atrodė pasiekiama, įveikiama. O ir laimėjome per tą dešimtmetį tikrai daug, ypač puoselėdami demokratiją, žmogaus ir mažumų teises, pasivydami pažangiausias Europos tautas. Galime didžiuotis gerais santykiais su kaimyninėmis ir kitomis valstybėmis. Dideli pokyčiai ir ūkyje – deja, dar gerokai per mažai jaučiami kasdienybėje, atsitiesiant po gyvenimo lygio nuosmukio.

Nejaugi mes tikrai prastesni už kai kuriuos kaimynus, nejaugi sugebame rodyti ryžtą, garbingumą, iniciatyvą tik tiesioginio pavojaus akivaizdoje. Tikrai ne. XXI amžius bus demokratijos, humanizmo, geresnių santykių tarp žmonių ir tautų amžiumi – arba jo visai gali nebūti gręsiančių žmonijai katastrofų akivaizdoje. Sparčiai besikeičianti Lietuva, besirūpinanti kiekvienu savo žmogumi, veikliai prisidėtų prie to, kad toks amžius būtų.“

 

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 163.

 

 

 

   Naujausi pakeitimai - 2021-10-05 17:15
   Žydrūnas Mačiukas